Goda Ponomariovaitė iš lrt.lt klausė, kodėl ir kaip Kremlius pasijungia į tokias diskusijas, kokią dabar viešojoje erdvėje turime su rusiškos kilmės populiariąja muzika. Į publikaciją mano atsakymai pilna apimtimi netilpo, todėl dalinuosi čia:

Ką rodo toks M. Zacharovos asmeninis puolimas, pasitelkiant J. Zaborskaitės biografiją?

Rusijos informacinio karo strategija yra paremta visų „pleišto temų“ (tai viešosios erdvės tema / naratyvai, kurie stipriai skaldo visuomenę, yra dvi ir daugiau reikšmingai skirtingų nuomonių turinčių visuomenės narių) išnaudojimu.

Rusiškos (slaviškos) kultūros ekspansija – būtent viena iš tokių temų, kurioje Lietuvos visuomenėje matome radikaliai skirtingus požiūrius. Nuo „nemaišykim meno su politika“ iki „nuosekliai tikrinkime kiekvieno rusų atlikėjo ar kūrinio istoriją“.

Todėl tai, kad šiuo atveju Kremlius sureagavo iš ganėtinai aukštų pozicijų (pasisakė URM atstovė spaudai) rodo, jog tema reikšminga abiems auditorijoms – tiek Lietuvos visuomenės atžvilgiu (siekiant skaldyti ir kiršinti), tiek ir Rusijos gyventojams (kuriems tai proga parodyti, jog „nacistai lietuviai puola tokią turtingą slavišką kultūrą“).

Kodėl atsakas buvo ryškiai personalizuotas ir pasirinkta „ad hominem“ technologija (t.y. orientuota į emocijas ir nesusijusius istorinius faktus, o ne į dalykinę diskusiją ir muzikos turinį), yra dėsninga, nes ši strateginės komunikacijos priešprieša (rusiškoji bando skleisti pasakojimą apie „didingą rusų kultūrą“, o lietuviškoji apie „kultūrinės okupacijos žalą“) veikia gerokai efektyviau, kai pasiekiami emociniai motyvai ir žmonės įveliami į priešo-draugo kategorijas.

Ar visgi galima teigti, kad muzika ir kultūra tampa geopolitinio poveikio priemone?

Ne tik XXI amžiuje, žinių visuomenėje, bet jau praėjusiame šimtmetyje buvo nediskutuotinai sutariama, jog „minkštoji galia“ yra ne ką mažiau reikšminga poveikio priemonė, nei „kietoji“ (kariuomenė). Kultūrinė diplomatija (kurios dalimi ir yra muzika bei kultūra plačiąja prasme) yra svarbi, gal net esminė, šios „minkštosios galios“ kūrimo priemonė.

Galima palyginti – kokią įtaką darė sovietiniai animaciniai filmai, privalomas rusų kalbos mokymas mokyklose, kokią įtaką dabar daro JAV „Laisvės radijas“ ar Holivudo produkcija. Šios kultūrinės diplomatijos priemonės būtent ir pasiekia „atsipalaidavusį“ pilietį, kuris per kultūrą, šou, pramogas nepastebi, kaip tarp eilučių perima išorės valstybės vertybes, idėjas, gyvenseną.

Ir tai nėra XXI amžiaus naujovė – iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos mes puikiai prisimename, kokią įtaką darė katalikiškos ir ortodoksiškos religijų susikirtimas. Tuo metu LDK pralaimėjo nemaža dalimi būtent dėl to, jog Maskva sugebėjo savo pusėje sukurti religinės (dvasinės) ideologijos centrą, savo dvasinei ideologijai pajungti šių laikų Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos gyventojus.

XXI amžiuje religija yra nuėjusi į antrą planą, todėl populiarioji kultūra tampa gal net svarbiausia kultūrinės diplomatijos dalimi.

Kodėl Kremlius taip jautriai reaguoja į įvairius pasisakymus net ir kultūros tema?

Kremlius reaguoja ne jautriai, o racionaliai. Reaguojama tada ir į tai, kas garantuoja (a) pakankamai didelį ir reikšmingą viešą konfliktą, (b) kur galima stoti į ryškią vertybinę konfrontaciją (ir gintis nuo „priešiškų pastangų“), (c) kada įsitraukimas į konfliktą gali būti naudingai panaudotas (perpasakotas) tiek vidaus (Rusijos), tiek išorės (Lietuvos, Europos Sąjungos ir kt.) auditorijoms.

Pavyzdžiui, su įdomumu stebėsiu, kaip Kremlius bandys šį atvejį „apsukti“ ir panaudoti lietuviškas anti-slaviškas deklaracijas „perpaišyti“ kaip Lietuvos konfliktą su baltarusiška, lenkiška ar ukrainietiška kultūra.

Kremliaus veiklos pagrindas – konfliktai. Todėl šis atvejis jiems patogi proga tuos konfliktus pakurstyti ir įmesti dar vieną kitą malką į prigesusį etninės (ar tautinės, ar nacionalinės) priešpriešos laužą.

sutrumpinta versija skelbiama lrt.lt

Portalo lrt.lt publikacija: Zabarskaitės mintys apie Shy dainą – Kremliaus kalbų įkarštyje: proga kurstyti konfliktą?