Prieš keletą savaičių profesijos kolegas Arūnas Armalis netiesiogiai klausė – kiek ryšių su visuomene specialistas gali sau leisti susitapatinti su klientu? Kritiškai vertindamas keletą mano taktinių sprendimų Arūnas vedė prie išvados, jog komunikacijos funkcija (t.y. iš esmės visa mūsų profesijos veikla) turi būti atsieta nuo asmeninio vertybinio požiūrio.
Susitapatinimas nebeleidžia objektyviau vertinti situacijų.
(A.Armalis)
Tai rimtas argumentas, kuris dažnai pasitelkiamas organizacijai X svarstant, ar ryšių su visuomene funkciją efektyviau vykdytų vidinis padalinys ar išorinis paslaugų tiekėjas (agentūra, laisvai samdomi specialistai ir kt.). Esą ilgalaikis bendradarbiavimas sudaro prielaidas „susigyventi“ su organizacijos kultūra, nyksta savikritiškumas, perimama vertybinė pozicija, kuri nebeleidžia deramai jausti visuomenės pulso.
Plėtodamas mintį Arūnas šoka toliau ir daro dar vieną stiprų teiginį:
[..] savo asmeninę paskyrą padaryti kliento ar darbovietės komunikacijos kanalu yra neprofesionalu.
(A.Armalis)
Jeigu su pirmuoju argumentu iš dalies galima būtų sutikti, tai šiuo atveju Arūnas, manau, klysta:
- Ryšių su visuomene specialistai negali būti „guminės lėlės“, kurios vieną dieną už pinigus tiki Dievu, o kitą pagal užsakymą gali pradėti garbinti kitą ar net tapti ateistais.
- Socialinių tinklų eroje bent kiek labiau žinomi asmenys negali būti beveidžiai ir būtent puoselėjamos vertybės yra esminis skiriamasis požymis. Todėl natūralu, jog veganas negalės atstovauti mėsos perdirbimo įmonės, o gyvūnų teisės gynėja – kailių salonų tinklo.
Ir visiškai negaliu sutikti su trečiąja Arūno išvada:
Susitapatinimas su klientais ar savo darbo vieta yra pavojingas žingsnis ir dėl tolimesnės karjeros.
(A.Armalis)
Tiksliau, negaliu jai pritarti ne dėl to, jog ji klaidinga. Atvirkščiai, joje didelė dalis tiesos, tačiau toks požiūris į ryšių su visuomene veiklą atmeta mūsų profesijos misiją visuomenėje – padėti susikalbėti ir padėti geriau suprasti vieni kitus. Toks ciniškas požiūris (savo tikrųjų vertybių slėpimas ir jų vengimas) yra tiesus kelias į komunikaciją kaip manipuliavimą savo auditorijomis. Man tai visiškai nepriimtina.
Suprantu, jog tokia „atsiribojimo“ logika leidžia pateisinti darbą su bet kuo – būtų tai Kremlius, narkotikų verslas ar kokia nors Daesh. Tačiau būtent vertybių turėjimas ir jų nuoseklus puoselėjimas, manyčiau, mus gali išgelbėti nuo profesinės šizofrenijos, kai į kamerą kalbi viena, o nusisukęs mąstai visiškai priešingai.
Kodėl dirbu su klientais, kuriais tikiu?
Kiekvienas bent kiek daugiau patirties turintis RsV specialistas yra atsidūręs prieš dilemą – ką daryti, jeigu nepritariu vadovo pozicijai? Ką daryti, jeigu pozicija iš principo ir radikaliai vertybiškai priešinga? Galiu priminti ne taip ir seniai skambėjusią latviškai-lietuvišką rezonansinę situaciją, kai RsV agentūra „P.R.A.E. Sabiedriskās attiecības“ viešai atsiribojo nuo savo kliento („Maxima Latvija“) veiksmų po tragedijos sugriuvus vienai iš parduotuvių Rygoje.
Todėl suprantama, kad „paklaida“ ar nesutarimų erdvė bus visada ir čia jau kiekvieno specialisto asmeninis sprendimas, kokio ji dydžio, t.y. ką ir kiek galima toleruoti. Kitas dalykas, jog komunikacija tuo ir nuostabi, jog dirbant pasitaiko įvairių situacijų, kai (a) klientas įtikina savo argumentais arba (b) RsV specialistai įtikina savo klientą. Rezultatas – pasikeitusi arba pakoreguota nuomonė. Tai ir yra komunikacijos – vienas kito supratimo – triumfas, kurį jau mūsų užduotis plėsti ir visose tikslinėse auditorijose.
Todėl nebijau pripažinti, kad kai kuriuos vertybinius dalykus esu perėmęs iš savo ilgalaikių klientų. Pavyzdžiui, taip iš „Microsoft“ įgijau ir pasilikau įprotį naudoti tik legalią programinę įrangą, iš Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos – supratimą, jog tradiciškai „užribiu“ laikomi verslai gali būti socialiai atsakingi.
Dabartinio kliento – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos – atveju ne maža dalimi prisijungiau, nes politinė darbotvarkė ir socialinio jautrumo pažadai buvo akivaizdžiai skirtingi, nei ką kadaise buvo vykdžiusios kitos politinės jėgos. Kažkada, kai Gintautas Paluckas dar buvo jaunas ir perspektyvus senosios LSDP lyderis, sulaukiau jo nusistebėjimo viename mano „Facebook“ įraše, kad pagal ginamą poziciją esu visiškas kairysis.
Ir taip – aš tikrai manau, jog socialinio jautrumo stoka ir to pasekmė – socialinė atskirtis – yra pagrindinės šiandienos Lietuvos problemos.
Neturiu ką slėpti – taip, šiandien dažnai susiduriu su tais pačiais klausimais, kuriuos kelia didelė dalis Lietuvos – ar tikrai reikalingas dar vienas draudimas X, ar jau pakankamai sumažinta socialinė atskirtis ir galime dėmesį skirti vidutiniškai gerai gyvenantiems piliečiams, ar tikrai Lietuvoje reikia uždrausti glifosatą ar neonikotinus? Ir taip toliau ir panašiai.
Todėl labai retai (t.y. niekada) mano asmeniniuose įrašuose aptiksite paramą idėjoms, kurioms nepritariu ar abejoju. Ir kartu aš neturiu jokios baimės sulaukti trolibano kritikos už tas idėjas, kurias palaikau ir tikiu – vaiko pinigus, alkoholio prieinamumo ribojimą, kova prieš korupciją ir kt.
Būtent tai man leidžia man savo darbą su LVŽS vertinti ne tik kaip įdomius profesinius iššūkius, bet ir kaip prasmingą indėlį į geresnės Lietuvos kūrimą. Nors dažniau balsuodavau už konservatorius ar liberalus (dėl realios kairiosios jėgos trūkumo), tačiau kaip viduriniosios klasės atstovas šiandien Lietuvoje vis dar matau didelį socialinio jautrumo trūkumą. Viešai deklaruojama atjauta, socialinė verslo atsakomybė ir skelbiami kiti pažadai, tačiau bene trečdalis Lietuvos gyvena už ribos, iš kurios savaime negrįžtama. Ta riba tarpšakinė ir persmelkusi visą mūsų gyvenimą – nuo vaiko gimimo, darželių, mokyklų, universitetų iki darbo vietų, būsto, regionų ar net laidojimo papročių.
Didele dalimi tai lemia kokybiško kairiųjų idėjų atstovavimo ir gynimo stoka.
Socialinio jautrumo gynėjų trūkumas ir silpnybės – ne tik baimė eiti prieš srovę
Stebint Seimo darbą iš vidaus akivaizdus skirtumas tarp skirtingų interesų grupių lobistinių pastangų kiekio ir kokybės. Kaip ant delno akivaizdūs kokybiniai ideologinės kairės ir dešinės skirtumai:
- NVO ir kitų šakinius interesus atstovaujančių subjektų skaičius – dešiniųjų gerokai daugiau, jos labiau specializavusios, labiau įsigilinę į kuruojamus klausimus;
- atstovaujančių subjektų dalykinė kompetencija – dešiniųjų nepalyginamai aukštesnė;
- ideologinės pozicijos nuoseklumas ir pagrįstumas – dešinieji turi stiprius think-tank’us, kurie kuria adaptuoja ir kuria lokalizuotą turinį;
- sugebėjimas kurti išorinį (viešą) spaudimą – dešinieji turi kiekybiškai mažesnį rėmėjų ratą, tačiau jis nepalyginamai aktyvesnis ir sąmoningesnis, sparčiau reaguoja į iššūkius;
- finansiniai ir kiti ištekliai lobistinei veiklai – dešiniosios ideologijos organizacijos yra dėl natūralių priežasčių aktyviai remiamos laisvosios rinkos žaidėjų.
Visa tai galutiniame rezultate susiveda į kokybišką arba nekokybišką atstovaujamų visuomenės grupių interesų gynimą. Todėl dešinioji ideologija dominuoja ir socialinis jautrumas nyksta iš politinės darbotvarkės.
Simboliškai imkim tris pastaraisiais metais Seime aktyviai diskutuotas teisinio reguliavimo pertvarkas.
2017-ųjų gegužė, alkoholio prieinamumo mažinimas. Liberalių visuomenės grupių, alkoholio gamybos ir vartojimo pramonės, su jomis artimai susijusių verslo sektorių veikimas buvo kryptingas ir efektyvus. Lobistinėmis, viešumo ir kitomis priemonėmis buvo sukelta didelio masto vieša diskusija, kurios rezultatas – gerokai ataušęs politikų noras imtis kokių nors kitų priemonių alkoholio reguliavimo srityje. Su alkoholio verslo interesais susijusios grupės buvo itin aktyvios, išmaniai taikė įvairias socialinio spaudimo priemones. Tuo metu socialinio jautrumo – pagalbos kenčiantiems visuomenės nariams – tema iš esmės buvo neginama arba komentuojama labai rezervuotai „problema yra, bet ją reikia spręsti kitaip“. Kaip „kitaip“ – konkrečių siūlymų pritrūkdavo.
2017-ųjų lapkritis-gruodis, biudžete 600 mln. eurų socialinei atskirčiai mažinti. Šeši šimtai milijonų eurų – didžiulė suma, kuri gali būti skiriama daugybei sričių. Valdančiosios koalicijos pasiūlytas paketas apėmė daug svarbių visuomenės gyvenimo sričių – senatvės pensijų didinimą, PNPD pertvarką į vaiko pinigus, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimą ir kitas, senokai sulaukusias dėmesio. Tačiau atskirų priemonių pagrįstumą ginčijo daugiausia tiesiogiai suinteresuotos šakinės organizacijos pagal principą, jog duoda „per daug“ arba „per mažai“. Neteko matyti nuoseklaus ir kryptingo pasirinktų priemonių vertinimo, kiek pasirinktos priemonės išties yra svarbiausios ir duodančios didžiausią grąžą? Galbūt skurdui mažinti būtų buvę N kartų efektyviau rinktis Priemonę B, o ne Priemonę A? Tai retoriniai klausimai, į kuriuos savo poziciją iš esmės pateikė tik Vyriausybė ir Seimas.
2018-ųjų balandis-birželis, mokesčių ir pensijų pertvarka. Vyriausybės pasiūlytas 6 struktūrinių reformų paketas yra įspūdingas savo apimtimi – paskutinį panašų matėme nebent laikais, kai premjero pareigas ėjo Andrius Kubilius. Nors vertinti bendrą paketą bus galima tik matant registruotus pasiūlymus, tačiau jau dabar aišku, jog pokyčiams labiausiai ruošiasi (ir juos palaikys arba priešinsis) vėlgi dešiniąją ideologiją propaguojančios jėgos. Žiniasklaidai natūraliai linkstant į tą pačią ekonomikos liberaliąją pusę kyla klausimas – kur profesinės sąjungos, kur akademinė bendruomenė (tradiciškai labiau linkusi į socialinį jautrumą), kur atskirų visuomenės grupių, besirūpinančių socialiniu jautrumu, lyderiai? Vėl judame į patinę situaciją, kurioje išsami dalykinė diskusija apie sisteminį požiūrį iš esmės nevyksta, o ji pakeičiama jau minėtu žaidimu „tam davė, o tam nedavė“.
Vietoj pabaigos
Tad kuo susijusi Arūno Armalio kritika man kaip „ryšių su visuomene specialistui“ ir Lietuvoje klestintis socialinio jautrumo cinizmas?
Mano nuomone, būtent daugelio iš mūsų – viduriniosios klasės atstovų (iš įvairiausių veiklos sričių) – bėda ir yra tai, jog mes esame pakankamai „lankstūs“ nutylėti, pastovėti po medžiu, išlaukti ir plaukti pasroviui. Taip daugelis iš mūsų užsitikrina tą sąlyginai saugų socialinį užutėkį, kuriame būstas, automobilis, vaikai normalioje mokykloje ir universitete, kasmet pora savaičių atostogų Turkijoje ir slidinėjant.
Tačiau visa tai turi ir kitą reikalo pusę – realiai toks elgesys tik slepia faktinį cinizmą, kai mes užsimerkiame, nutylime ir neprieštaraujame socialiniam nejautrumui, kuriančiam socialinę atskirtį ir formuojančiam esminę mūsų visuomenės skirtį. Vienoje pusėje lieka tie santykinai sėkmingi tylintys, o kitoje – tas trečdalis niekam nesvarbios Lietuvos.
Ir vat būtent todėl aš nebijau turėti savo (taip, galimai klaidingos) nuomonės. Nors šiandien ir būtų pelningiau ją pasilaikyti tik sau.
Drasus atkirtis. Pagarba