VRK ledkalnio problema – ne atskirų atvejų, o sistemos brokas

Jau pora savaičių Lietuva bando aiškintis, kuriame VRK stalčiuje guli kurio tyrimo ruošiniai. Iš tų žaliavų, kurias politinio teatro aktoriai maloniai traukia ir dalina priklausomai nuo meilių ir pykčių, gaunasi smagios temos, intriguojantys tekstai ir siūbuoja pasitikėjimas „mūsų jauna demokratija“.

Konsultuodamas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą neišvengiamai esu šališkas. Tačiau 2012-2013 buvau liberalo Teisingumo ministro deleguotas VRK narys ir jau tada, prieš penkerius metus, kėliau esmines VRK veiklos ir sąrangos problemas, kurios šiandien vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre. Todėl netgi būdamas šališkas šiandien galiu priminti savo pristatymą žiniasklaidai 2012-ųjų lapkričio 6 dieną „Kas valdo Vyriausiąją rinkimų komisiją?“.

VRK problemas ir tada, ir šiandien galima jungti į 4 dideles grupes – politinių partijų deleguotų VRK narių veiklą nuolatinėje interesų konfliktų būsenoje, VRK analitinių ir tyrimų funkcijų parodiją, rinkimų teisinio reglamentavimo sistemos ydas, rinkimų apygardų ir apylinkių kompetencijos trūkumą ir interesų konfliktus.

Šiandien visuomenės dėmesys rinkimų prievaizdų kasdienybei vėl stebi atskirus atvejus, ignoruoja įsisenėjusias sistemos problemas ir veikiančio biurokratinio mechanizmo klaidas. Jas gerokai lengviau pastebėti, kai esi kažkiek gyvenimo matęs ir gali asmeniniu pavyzdžiu palyginti, jog VRK stalčiuose dūla gausybė svarbių ir neatsakytų klausimų.

Penki pavyzdžiai.

2012 metais į Seimo rinkimus ėjo Artūro Zuoko vadovaujama partija „Taip“. Visai šalia VRK centrinės būstinės prabangioje vietoje veikė visuomeninio judėjimo „Taip“ būstinė, kurią finansavo neaišku kas ir neaišku kaip. Kai vienas toks VRK narys surinko medžiagą ir pateikė ją VRK su prašymu inicijuoti finansinį patikrinimą, klausimas atgulė į VRK stalčių.

2012 metais į Seimo rinkimus ėjo linksmas būrys dar nebaustos Darbo partijos kandidatų. Jos veidas – irgi linksmo būdo Viktor Uspaskich – kartu su Darbo partijos Seimo rinkimų kampanijos šūkiais ir medžiaga nuolatos šmėžavo vieno lyderiaujančio interneto portalo dešinėje. Pasirodė, kad tam naudotos ne tokios ir menkos Europos Parlamento nario veiklai skirtos lėšos, kas nėra įrašyta Lietuvos teisės aktuose kaip leidžiamas šaltinis. Kai vienas toks VRK narys surinko medžiagą ir pateikė ją VRK su prašymu klausimą svarstyti posėdyje ir taikyti sankciją – pagal tuometinius teisės aktus, gal net šalinimą iš rinkimų – ir šį klausimą priglaudė VRK stalčiai.

Į tuos pačius Seimo rinkimus ta pati dar nebausta Darbo partija ėjo mojuodama neva nesusijusiais „balsas.lt“ leidinių grupės laikraščiais ir portalais. Kai vienas tos grupės žurnalistas viešai papasakojo, kad atlyginimą gauna vokeliuose ir juos jam dalina tos pačios partijos to paties linksmo veido lyderio dešinioji mergina, kilo nemažas šaršalas. Kai vienas toks VRK narys surinko medžiagą ir pastraipsniui sudėliojo tos žiniasklaidos grupės leidiniuose skelbtą paslėptą politinę reklamą, gavosi suma, gerokai viršijusi maksimalią politinei reklamai leistiną sumą (kas vėlgi būtų grėsę šalinimu iš rinkimų). Tačiau medžiaga ne tik surado VRK stalčių, bet tam VRK nariui administracija netgi pasakė nemokėsianti už šitą darbą, nes oficialaus pavedimo tokį tyrimą daryti… nebuvo!

2012 metais tos pačios dar nenubaustos partijos renginiai regionuose vykdavo smagiai. Ne tik su koncertais, bet ir su tos pačios partijos lyderio valdomų įmonių mėsos gaminių ir saldumynų degustacijomis. Žurnalistai netgi smagiai filmuodavo, VRK netgi buvo pradėjusi specialų tyrimą, tačiau ir tokio masinio dėmesio susilaukęs klausimas kol kas… laukia savo eilės VRK stalčiuje.

2012 metais rinkėjų balsų pirkimas buvo tapęs savotiška pramone ir netgi Konstitucinis teismas vėliau pripažino, kad net keli aritmetiškai išrinkti kandidatai tokiais tapo dėl esminės finansinės ar kitokios pagalbos rinkėjams apsisprendžiant balsuoti už vieną ar kitą kandidatą. Tai tuo kartu išrinktų narių sąrašas pasikeitė, bet tolesnis atvejo įvertinimas, pavyzdžiui, skirstant valstybės dotacijų dydžius vis dar guli kažkuriame VRK stalčiuje.

Žinoma, gali būti, kad kažkur VRK viduje visi šie ir kiti klausimai yra prisimenami, jais įtemptai domisi ir nagrinėja slaptos darbo grupės ir, vos tik turės 100% aiškų atsakymą, kels ir nagrinės viešuose VRK posėdžiuose.

Tačiau gali būti ir kitaip. Tai tradicija, jog tyrimai VRK prasideda ir niekam neįdomu, ar jie kada baigiasi, nesilaikoma jokios sistemos, ignoruojama teisės aktuose numatyta tvarka, terminai. Tai situacija, kai nėra ir neformuojama jokia aiški praktika, vertinimo principai ir sprendimų gairės. Tai būsena, kai vienos ar kitos politinės partijos gyvavimas yra sprendžiamas ne teisės principais, o tiesiog „kaip išeis“, remiantis momentine nuotaika, subjektyviu „myliu-nemyliu“ ir ad hoc susidariusia VRK dauguma.

Ar tai leidžia dabartinė VRK formavimo tvarka, galiojantys teisės aktai? Deja, taip. Galiu tik priminti, jog praėjusiais metais Seimo neįtikino siūlymas depolitizuoti VRK sudarymą, dar kartą susitaikyta su nuolatinėje interesų konflikto būsenoje dirbančiais ir sprendimus priimančiais partiniais delegatais. Būtent šių – akivaizdžiai politiškai angažuotų – atstovų veikla sudaro prielaidas VRK veiklą sabotuoti, kelti abejones dėl visų vykdomų tyrimų (kokie ir apie ką jie bebūtų), sprendimus priiminėti ne pagal aiškius ir skaidrius teisės principus, o pagal politinę situaciją.

Tad galiu tik vėl, po daugiau nei penkerių metų grįžti prie savo siūlymų:

1. VRK sudėtyje turi nelikti partijų deleguojamų atstovų;
2. likę VRK nariai turi skaidriai deklaruoti galimus interesų konfliktus su politinėmis partijomis ir jų vengti;
3. VRK turi tapti analitiniu rinkimų centru;
4. būtina kodifikuoti visą eklektišką rinkimų organizavimo ir politinių partijų veiklos priežiūros teisinį reglamentavimą;
5. bent dalis apygardų ir apylinkių darbuotojų turi būti nuolatiniai.

Komentaras paskelbtas interneto portale 15min.lt.