Šio straipsnio suredaguota versija skelbiama žurnalo „Verslo klasė“ 2013 m. spalio mėn. numeryje.
LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega (Kazimierz Leon Sapieha) ir daugiavaikio ūkininko sūnus, prekiautojas baravykais, deimantais, galop II pasaulinio karo emigrantas Mykolas Žilinskas – kažkur girdėti, kažkuo panašūs? Pirmojo pastangomis 1641 metais Vilniuje įsteigtas ir vėliau lėšomis dosniai remtas Vilniaus jėzuitų akademijos Teisės fakultetas (mecenato garbei vadintas Schola Sapiehana) – pirmoji Lietuvos teisės mokykla. Antrasis tarybiniais metais su KGB pagalba dovanojo Lietuvos Tarybų Socialistinei Respublikai didžiulę meno kolekciją. Panašumas tarp jų vienas – abu rasite tik visų pamirštose apdulkėjusiose knygose. Nors ir vieno, ir kito dovanos Lietuvai – visiems mums – sunkiai įkainojamos.
Vivat et res publica
et qui illam regunt!
Vivat nostra civitas,
Maecenatum caritas,
qui nos hic protegunt!
Ištrauka iš „Gaudeamus igitur“
Menotyrininkas Mindaugas Paknys savo knygoje apie mecenatystę XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pažymi, kad net šiuo valstybės klestėjimo laikotarpiu iš tradicinių keturių meno mecenatystės veikėjų (mecenatas, kūrėjas, kūrinys ir žiūrovas) galima buvo kalbėti tik apie pirmuosius du.
Šiandien kritiškas žvilgsnis į atkurtos nepriklausomybės laikotarpį pastebėtų, jog nacionalinio masto meno mecenatų, jėgas ir lėšas skiriančių visai Lietuvai, nelabai ir teturime. Veikia šimtai paramos ir labdaros organizacijų, tačiau reta jų dėmesį telkia į ilgalaikes meno vertybes, tik prieš pora metų pradėta kalbėti apie pirmąją iniciatyvą kurti privatų muziejų. Tačiau ne ką geresnis vaizdas ir „žiūrovų“ gretose – dėmesys mecenatams ir jų dovanoms dažnai būna momentinis.
Mokslo ir meno globėjai
Tarptautinių žodžių žodynas mecenatą įvardina kaip turtingą mokslo ir meno globėją. Šiais laikais, kai ryšių su visuomene (propagandos) technologijos išpopuliarėjo, kiekviena vieša dovana vertinama pirmiausiai skeptiškai ir ciniškai – kokios naudos siekia mecenatas?
Tačiau toks klausimas nėra naujas. Mindaugas Paknys atkreipia dėmesį, kad Romoje 1626 metais konsekravus Šv.Petro baziliką buvo liežuvaujama, jog statybos pirmiausia išaukštino popiežių Paulių V, o ne šventąjį Petrą. LDK panašiai buvo šiepiami irgi ne vienas išskirtine prabanga blizgėjęs statybos objektas. Funduojamose bažnyčiose dažnai buvo „privačių“ elementų – ikonografija parenkama pagal šventųjų globėjus, naudojami herbiniai simboliai. Visgi, menotyrininko nuomone, šventieji buvo aukštinami ne siekiant išsiskirti iš mirtingųjų, o ieškant užtarimo prieš Aukščiausiąjį.
LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega
Įžangoje minėta Schola Sapiehana istorija rodo LDK didikų siekį viešais darbais ne tik siekti valstybės tikslų, bet ir pelnyti asmeninę (giminės) šlovę. Kazimiero Leono Sapiegos pastangos iš esmės vainikavo ankstesnių LDK pakanclerių Jeronimo ir Eustachijaus Valavičių bandymus – sukūrė instituciją, Lietuvai teisininkus ruošiančią Vilniuje (iki tol daugelis teisės specialistų buvo baigę studijas Lenkijoje).
Panašiai „kelis zuikius vienu šūviu“ šaudė daugelis vienuolynų fundatorių. Pavyzdžiui, Pažaislio vienuolyno fundatorius LDK didysis kancleris Kristupas Zigmuntas Pacas ne tik siekė atsidėkoti Dievui už šalį nualinusio karo su Maskva pabaigą, bet ir simboliškai pavadino Taikos kalnu (lot. Mons Pacis), kas neatsitiktinai sutampa su giminės pavarde. O pakviesti vienuoliai kamenduliai yra tylos ir meditacijos brolija, taip pat simboliškai žyminti ne itin sėkmingą to paties karo pabaigą.
Advokatas Tadas Stanislovas Vrublevskis
„Rinkiniai niekada negali būti išvežti iš Vilniaus“
Kai kurios žymių Lietuvos žmonių dovanos jau yra tapę savaime suprantamu valstybės ir visos visuomenės turtu. Viena tokių – dabar Lietuvos mokslų akademijos valdoma Vrublevskių biblioteka.
Jos atsiradimas – tai Vilniuje dirbusio advokato Tado Stanislovo Vrublevskio ir jo tėvų Eustachijaus ir Emilijos Beniovskytės gyvenimo pastangų rezultatas. Iš tėvų Tadas Stanislovas paveldėjo kažkiek knygų bei rankraščių, tilpusių į dvi spintas. Iki I-ojo pasaulinio karo kolekcija išplėtė, įsigijus grafo Juzefo Pliaterio, Juzefo Cechanovičiaus, Juzefo ir Jano Veisenhofų, Juzefo Bielinskio ir kitų asmenų kolekcijas. 1912 metais asmeninėje advokato bibliotekoje buvo apie 65 tūkst. knygų, tūkstantis žemėlapių, apie 5 tūkst. rankraščių ir autografų.
Būtent 1912 metais veiklą pradėjo ir visuomeninė Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugija, ji įsteigta siekiant pasirūpinti surinktomis vertybėmis. Iki karo planuota viešąją biblioteką įkurti Mindaugo gatvėje įsigytame sklype, tačiau karas planus sujaukė. Po karo advokatas atnaujino draugijos veiklą, ją reorganizavo į Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių draugiją mokslui remti. Statute, patvirtintame 1922 metais, įtvirtinta esminė bibliotekos veiklos sąlyga: „Draugijos buveinė yra Vilniaus miestas, ir Draugijos rinkiniai negali būti išvežti iš Vilniaus“.
Įdomi aplinkybė, jog Tado Stanislovo Vrublevskio santykiai su Vilniaus universitetu buvo nekokie, todėl statute atsirado įdomi sąlyga – niekada bibliotekos fondų neperduoti šia aukštojo mokslo įstaigai. Tai sukėlė mažą audrą 2009 metais, kai Saulėlydžio komisija, pasiūlius tuometiniam švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui, svarstė galimybę perkelti Vrublevskių bibliotekos fondus į Vilniaus universiteto rūmus ir statomą naująjį universiteto bibliotekos pastatą Saulėtekio miestelyje.
Kita vertus, mecenato valios neklausyta ir anksčiau – tarybinė valdžia ne itin paisė kolekcijos vientisumo, dalis eksponatų iškeliavę ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Lietuvos.
slaptas 1985 m. KGB veiksmų planas
Ir KGB dirbo Lietuvai?
Tuo tarpu jau minėto Mykolo Žilinsko dovanos Lietuvai istorija yra puikus scenarijus įtraukiančiam detektyvui. Lietuvos ypatingajame archyve saugomas ne vienas dokumentas liudija intensyvų tarpukario Lietuvos ministrų kabineto kanceliarijos direktoriaus bendradarbiavimą su KGB LTSR skyriumi.
Apie 1953 metus Mykolas Žilinskas kreipėsi į tarybinės Lietuvos vadovus, siūlydamas padovanoti 30 dailės darbų ir prašydamas pagalbos savo seserims, ištremtoms į Sibirą. Išlikę duomenys, kad tarybinė vadovybė sureagavo tik po gero dešimtmečio, kai 1965 metais formaliai VDR žurnalistu dirbęs Leonas Stepanauskas susipažino su būsimu mecenatu.
Per laikotarpį nuo 1971 iki 1988 metų Mykolas Žilinskas LTSR padovanojo 1683 meno kūrinius. Jų pervežimas iš esmės buvo nenutrūkstamos specialiosios KGB operacijos (įvardinant paprastai – meno kūrinių kontrabanda), kai dėl meno kūrinių važinėjo LTSR kultūros ministras Dainius Trinkūnas ir viceministras Vytautas Jakelaitis, Dailės muziejaus direktoriai Pranas Gudynas, Romualdas Budrys ir kiti – užfiksuota bent 70 vizitų į Berlyną.
Visa ši veikla būtų buvusi neįmanoma be tiesioginio KGB palaiminimo. Tarybų valdžios vadovai bendradarbiavimą su Mykolu Žilinsku vertino kaip Vakaruose esančių meno kūrinių pervežimą į TSRS, išlikusiuose KGB dokumentuose Mykolas Žilinskas netgi įvardinamas slapyvardžiu „Konsulas“.
Mykolo Žilinsko pradiniai motyvai padėti giminaičiais palaipsniui peraugo į įsitikinimą, jog dovana liks Lietuvoje, todėl 1979 metais Kaune, K. Donelaičio gatvėje atidaryta galerija netrukus jau tapo per maža. Prasidėjus Sąjūdžiui ir atsiradus galimybei priimti drąsesnius sprendimus 1989 metais atidaryta ir naujoji galerija Nepriklausomybės aikštėje.
Bręsta naujos dovanos?
Mykolą Žilinską priskyrus tarybiniam laikotarpiui galima būtų teigti, jog per šiuos du dešimtmečius Lietuva nesulaukė akivaizdžiai savo dovanų mastu išsiskyrusių mecenatų. Kelios išimtys, susijusios su naujai pastatytais Valdovų rūmais Vilniuje tik patvirtina dingusią tradiciją. Paradoksalu, tačiau bene didžiausią dovaną Valdovų rūmams dovanojo ne lietuviai, o Lietuvoje mažmeninės prekybos verslo tinklą „Iki“ sukūrę broliai Ortizai. Būtent jų Londono „Christie’s“ aukcione įsigyta XVI a. sukurta ir Grigorijui Sapiegai priklausiusi sidabrinė, raižyta bei paauksuota taurė yra bene labiausiai viešoje erdvėje nuskambėjusi valstybei dovanota meno vertybė.
Taurės dovanojimo akte galima išgirsti ankstesnių mecenatų viešų deklaracijų mintį: „[..] Vertindami Sapiegų giminės nuopelnus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidai, diplomatijai, religinei tolerancijai, švietimui, kultūros plėtrai ir teisinės valstybės įtvirtinimui, suprasdami Sapiegų taurės neįkainojamą istorinę, meninę ir kultūrinę vertę Lietuvai, po ilgamečių Sapiegų taurės kelionių iš rankų į rankas dovanojame ją Lietuvai ir prašome, kad Sapiegų taurė būtų eksponuojama viešai ir būtų prieinama Lietuvos visuomenei…“.
Palyginimui galima prisiminti 23 mln. litų, už kuriuos Vilniaus miesto savivaldybė iš Jono Meko įsigijo „Fluxus“ meno srovės pradininko Jurgio Mačiūno darbų kolekciją.
Dar 2011 metų pavasarį Vilniaus miesto savivaldybė su kolekcininkų Viktoro ir Danguolės Butkų vadovaujama VšĮ „Modernaus meno centras“ pasirašė bendradarbiavimo memorandumą. Tuomet planuota, kad gal net 2014 metų pabaigoje Neries krante, šalia Nacionalinės dailės galerijos, duris atvers Modernaus meno centras. Planuota, jog visas muziejaus projektas kartu su kolekcijos įsigijimu kainuos apie 30 mln., iš kurių apie 20 mln. Lt į jį investuos Butkai, o likusią dalį tikėtasi gauti iš struktūrinių ES fondų arba kitų partnerių. Deja, planams sutrukdė valdžių kaita. 2012-ųjų rudenį Viktoras Butkus portalui „Delfi“ jau teigė, jog pasikeitus valdžioms darbo grupės veikla iš esmės sustojo.
Viktoro ir Danguolės Butkų sukauptoje kolekcijoje, kurią šie nori dovanoti Vilniaus miestui, yra apie 1500 tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros, video meno darbų.
Tai, kad ir šiandien Lietuvoje yra meno kolekcijų, kurios vertos viešo dėmesio, patvirtina patys kolekcininkai. Pavyzdžiui, 2012 metų Vilniaus knygų mugėje advokatų kontora „Lawin“ pristatė advokatų kontoros meno kolekcijos albumą „Lituania in Atlantibus“ – trečiąjį kaupiamos meno kolekcijos leidinį. 2009 metais išleistas albumas „Delineatio Lituae“ pristato svarbiausius Lietuvos valstybės ir teisės istorijos faktus, iliustruojant juos Lietuvos kartografijos ir senųjų raižinių pavyzdžiais. O 2010-aisis advokatų kontora pristatė albumą „Peizažo erdvė“ (I tomas), kuriame atskleidžiama Lietuvos peizažinės tapybos raida XIX–XX a.
Paradigmos pokyčiai: nuo daiktų prie sugebėjimų
Lyginant pastarųjų dešimtmečių ir tarpukario (ar LDK) mecenatus kyla abejonė, ar skirtingo laikotarpio realybė gali būti lyginama. Būtent skirtinga visuomene, jos įpročiais ir poreikiai galima aiškinti tai, jog dabar parama ir labdara žymiai dažniau skiriama lavinimui, žinių gausinimui. Tuo metu materialinė dovanojamų vertybių išraiška lieka vis mažiau svarbi. Būtent todėl daugybė premijų, stipendijų, kurias skiria užsienyje ir Lietuvoje dirbantys bei gyvenantys lietuviai, įvairiausi paramos ir labdaros fondai, jų veikla ir gali būti argumentu, paaiškinančiu didelių mecenatų tylą. Žinoma, tokią hipotezę geriausiai galėtų patvirtinti ar paneigti išsamūs palyginamieji tyrimai. Kol kas tokių rasti nepavyko, todėl lieka viltis, jog lietuvių noras dovanoti ir remti mokslus ir menus, išlieka.
Leave a Reply