Aną spalį, kai visiems buvo aišku, kad už nemokamas dešras pirktos Darbo partijos vietos Seime ar tos pačios partijos būstinėje vykstančios derybos dėl kalinių balsų yra rinkimų klastojimas, vienas VRK kolega retoriškai stebėjosi, kodėl rimtosios partijos nekelia vėjo ir rinkimų sistemos garbę ginti Konstituciniame teisme (ir ne tik) patiki iš esmės marginalinei Tautininkų sąjungai. Stebėjausi anuomet ir aš.

Lygties nežinomųjų praėjusią savaitę sumažėjo. Atmetus kolaboravimo su balsų pirkėjais sąmokslų teorijas lieka vienintelė bent kažkiek garbinga galimybė – dominuojančios Lietuvos politinės partijos neturi jokios institucinės atminties ir gyvuoja „kaip išeina“ režimu. Tokią išvadą tenka daryti žvelgiant į birželio 27 d. balsavimo rezultatus – pusei Seimo Rinkimų kodekso koncepcija yra jų dėmesio nevertas teisės aktas, o iš posėdyje dalyvavusių 70-ies Tautos atstovų prieš pateiktą projektą balsavo net (!) 4 Seimo nariai.

Priminsiu, jog Rinkimų kodeksas – tai būsimas visų rinkimų principų ir taisyklių rinkinys, apjungsiantis šiuo metu skirtinguose teisės aktuose išbarstytas rinkimų teisės normas. O pagal Teisėkūros pagrindų įstatymą (12 str.) „koncepcija“ – tai pagrindines šio teisės akto gaires numatantis teisės aktas, kur turi tilpti esamos padėties analizė, spręstinos problemos, numatomo teisinio reguliavimo tikslas, principai ir pagrindinės nuostatos, galimos teigiamos ir neigiamos numatomo teisinio reguliavimo pasekmės. Taigi, būtent čia turėjo sugulti visi gyvybiškai svarbūs rinkimų reguliavimo pokyčiai, juos įtvirtinantys principai ir reguliavimo gairės.

Ar visa tai turime Seimo patvirtintoje koncepcijoje? Priminsiu penkias rudenį daugeliui akivaizdžiomis buvusias mūsų rinkimų sistemos įsisenėjusias ydas.

I. Nesąžininga konkurencija sumažina sąžiningai dirbančių politikų galimybes

Precedentų neturintis fiksuotų ir pražiopsotų pažeidimų mastas rudenį vykusių Seimo rinkimų metu daugeliui šiek tiek besidominčių nepaliko abejonių, jog rinkimų sistemą reikia iš esmės pertvarkyti.

Ar tai atliepia Seimo patvirtinta koncepcija? Kokios spręstinos problemos joje identifikuotos ir kokie sprendimai numatyti?

Jokių problemų. Jokių sprendimų.

Biurokratai galėtų pasidžiaugti koncepcijos IV skyriumi, kuriame pateikiama „teisės normų neefektyvumo analizė“. Tačiau biurokratų laimė biurokratiška – tai primityvus ankstesnių Konstitucinio teismo nutarimų, niekuo nesusijusių su realiomis šiandienos problemomis, formuluočių copy & paste…

Jokių problemų. Jokių sprendimų.

II. Politinės veiklos finansavimo pažeidimai nėra ištiriami ir todėl neįvertinami

Praėjusiais metais pradėjęs galioti draudimas trečiųjų juridinių šalių lėšomis finansuoti politinių partijų ar politikų veiklą yra sistemiškai pažeidinėjamas. Rinkimų priežiūros institucijų formavimas yra paremtas partine priklausomybe, todėl nuo apylinkių ir apygardų iki pat Vyriausiosios rinkimų komisijos visi partijų prasižengimai yra sėkmingai „merkiami į vandenį“. Tais atvejais, kai pažeidimai akivaizdūs (pavyzdžiui, kampanijų metu aktyviai naudojami administraciniai valstybės administracijos ištekliai, Europos parlemento ar Seimo narių kanceliarinės lėšos), bendru nerašytu politinių partijų delegatų sutarimu pažeidimai ignoruojami ir netiriami.

Net ir tais atvejais, kai grubiai pažeidžiamas draudimas partijų veiklą finansuoti juridinių asmenų lėšomis, tyrimai stringa ir, nepaisant garsių pareiškimų, nemokamų dešrų dalinimo, identiškai skambančių asociacijų (ar VšĮ) panaudojimas, paslėptos reklamos tiražavimo per savus leidinius istorijos išlieka teisėtais būdais vykdyti politinę reklamą.

Ir koncepcijos autoriai nemato jokios problemos, ir Seimo nariai jiems pritaria. Nejaugi visi taip finansuojasi ir prieštaraujantys belikę tik už Seimo sienų?

III. Politinė VRK priklausomybė – neįveikiama kliūtis politikų atsakomybės užtikrinimui

Jau dabar veikiančioje VRK formavimo struktūroje politikų skiriami nariai sudaro daugiau nei 2/3 visų balsų. Pagal Seimo patvirtintą koncepciją papildomą įtaką VRK formavime įgautų dar du ministrai (be dabar 4 narius deleguojančio Teisingumo ministro tokią teisę įgautų Vidaus reikalų ir Finansų).

Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog uždaras ratas būtų dar labiau sutvirtintas – „reikalingus“ tyrimus įvairių lygių komisijos galėtų vilkinti, atlikti atmestinai (tada garantuota pažeidėjo pergalė teisme) ar tiesiog atsisakyti tirti.

Būtent nepriklausomų ir sąžiningų rinkimų sistemos dalyvių stoka ir yra pagrindinė kliūtis tiriant sisteminius ir daugybinius rinkimų pažeidimus. Biurokratiniame rinkimų aparate dominuojant politinių partijų atstovams (ar tiesiogiai angažuotiems per partijų užsakymus, komercinius santykius ir pan.) tikėtis politinės partijų ir politikų teisinės atsakomybės – neverta.

Ar tai tinka Seime įsitvirtinusiems? Žinoma! Ar nors žodį apie tai rinkimų žinovai?

IV. Rinkimų pažeidimų prevencijos nėra, o užfiksuotieji pažeidimai neištiriami

Praėjusių metų rudenį pirmą kartą rinkimus pradėjus stebėti ir aktyvesniems visuomenės nariams netikėtai paaiškėjo, kad pažeidimų – apstu ir daugelis jų nei dokumentuojami, nei tiriami. Galima priminti dešiniųjų jėgų jaunimo iniciatyvą Vilniaus-Trakų rinkimų apygardoje, kur didesni ar mažesni pažeidimai iš karto fiksuoti daugiau nei pusėje stebėtų apylinkių. Tuo tarpu formalių pažeidimų skaičius nykstamai mažas, policijos ar rinkimų sistemos darbuotojų „per kraują“ pradėtų tyrimų rezultatai – nuliniai.

Tačiau net ir ta informacija apie padarytus teisės pažeidimus, kuri pasiekia rinkimų pareigūnus, yra praktiškai neapskaitoma. Pakanka oficialiai paklausti:

  1. koks bendras pranešimų apie pažeidimų skaičius ir išsamus sąrašas?
  2. koks pradėtų tyrimų skaičius?
  3. koks baigtų tyrimų skaičius?
  4. koks pasitvirtinusių pažeidimų skaičius ir kokia jų įtaka rinkimų rezultatams vienmandatėse/daugiamandatėje apygardose?
  5. kokios priežastys pasikartoja pasitvirtinusių pažeidimų atvejais?

Šios informacijos neturime šiandien. Neturėsime ir pagal Seimo patvirtintą koncepciją.

Neverta pilstyti druskos ant tokio teisės akto žaizdų – akivaizdu, kad daromų rinkimų teisės pažeidimų ignoravimas ir toliau liks norma. O jau visiška utopija tada būtų kelti klausimą, kokias realias pažeidimų prevencijos priemones numato patvirtinta koncepcija? Arba ieškoti užfiksuotų faktų ištyrimo garantijų. Ne Lietuvoje, ne šįkart.

V. Duomenys apie rinkimus nėra kaupiami, neteikiami viešai atvirais formatais

Maža, tačiau itin svarbi koncepcijos yda – tai skylė fiksuojant, kaupiant ir analizuojant rinkimų duomenis.

Šiuo metu rinkimų organizavimo procesas daugeliu atveju yra popierinis ir būtent popieriuje saugoma didžioji informacijos dalis. Beveik visa ši informacija yra itin vertinga analizuojant buvusius ir prognozuojant būsimus pažeidimus. Tačiau… dabar didžioji šios informacijos dalis po rinkimų yra sunaikinama. Todėl galite gaudyti vėją laukuose – įrodymai apie praėjusių rinkimų pažeidimus yra sėkmingai sunaikinti (gera to iliustracija – tai VRK posėdžių vaizdo įrašai, kurie „kažkur“ yra, tačiau besidomintys niekaip tos informacijos negauna). O prognozes apie būsimas problemas skaitykite „iš lubų“.

XXI amžiuje situacija privalo keistis. Tiesa, kur nustatyti ribą ir kiek/kaip atvira prieiga turi būti derinama su privatumu – klausimai, per sudėtingi šio Seimo nariams.

Reziumė

Nesu naivus. Demokratiški rinkimai dominuojančioms Lietuvos partijoms nereikalingi – jos tiesiog pernelyg užsiėmusios, kad prisimintų pusės metų senumo įvykius ir jų priežastis. Nebesu naivus. Prie alaus draugams pasakoju ir kitokią įvykių versiją.