Jau senokai (dar rugsėjį?) interneto portalo pinigukarta.lt žurnalistė kalbino socialdemokratą Justą Pankauską, europarlamentarą Leonidą Donskį ir mane, kodėl jaunimui sunku įsitraukti į politiką. Europos Parlamento informacinio biuro remiamo projekto įrašą galite peržiūrėti čia.
Tačiau tema verta atidesnio panagrinėjimo ir vertinimo – senstanti ir po truputį pasitraukianti 1990-ųjų Atgimimo politikų karta neišvengiamai turės būti pakeista. Tačiau kas tie naujieji?
Pati geriausia jaunoji karta
Esu tikras, jog Lietuva savo istorijoje niekada neturėjo geresnės ir tokios perspektyvios jaunimo kartos – išsilavinusios, drąsios, atviros, matančios visą pasaulį. O svarbiausia – laisvos!
Kodėl esu tuo tikras? Šiandien mokyklose ir universitetuose galime sutikti labai daug jaunuolių – nebent paskutiniais LTSR metais šis skaičius buvo didesnis. Tačiau akivaizdu ir nepaneigiama, jog šiandienos karta yra nepalyginamai laisvesnė – tiek dėl realios demokratinės valstybės santvarkos, tiek dėl interneto, sugriovusio ribas, tiek ir dėl realios, o ne fasadinės kiekvieno jaunuolio teisės kurti savo gyvenimą.
Šiandien jaunimas turi žymiai daugiau galimybių, nei „smetoniniai“ vaikinai ir merginos, nes gali naudotis Europos Sąjungos teikiamais privalumais, ieškoti kelių į geriausius pasaulio (!) universitetus. Paskolų sistemos, įvairūs fondai duoda tai, kas gabiam, tačiau neturtingam tarpukario jaunuoliui buvo neįsivaizduojama. Ką jau bekalbėti apie šovinistinio režimo vienpusiškumą ir trumparegystę.
Sveikas pragmatiškumas
Kita išskirtinė šiandienos jaunimo savybė – tai sveikas pragmatiškumas, kai jaunimas suvokia principus ir jų vertę, tačiau nemato poreikio radikaliai aukotis ar kitaip ginti savo tiesas, kol tai tiesiogiai nekenkia gyvenimo kokybei.
Kiekvienas šiandienos jaunuolis turi bent bazinius matematikos įgūdžius ir puikiai suvokia, ką siūlo politika jaunam ir nepatyrusiam – metų metus krapštymosi prie nesvarbių užduočių ir ribotas galimybes daryti politinę karjerą.
Dar svarbiau, korupcijos vėžio pažeistą politinę erdvę geriausiai simbolizuoja aukščiausios politinės karjeros laiptelio – Seimo nario – statusas, vertinimas visuomenėje ir atlyginimas už darbą. Koks perspektyvus užsienio universitetą baigęs specialistas galėtų siekti tapti Seimo nariu, kurio oficialus atlyginimas dažnai palyginimas su tokio profesionalo laukiančiais pasiūlymais verslo aplinkoje? Juk darbas Seime, tai žymiai didesnė atsakomybė, kaltinimai būtais ir nebūtais dalykais, per padidinamąjį stiklą matomas privatus gyvenimas ir kiti tikrai ne Seimo naudai liudijančios aplinkybės.
Todėl nieko keista, kad ne kartą ir ne du teko girdėti atvejus, kai mano pažįstami, gavę pasiūlymą užimti visai aukštą postą valstybė tarnyboje jo atsisako dėl paprastos priežasties – oficialus atlyginimas būna mažesnis už jų gaunamą versle. Visi tarp eilučių supranta, jog tą skirtumą galima padengti darant susitarimus su sąžine, tačiau kodėl savo principus turėtų aukoti tie, kurie turi puikias perspektyvas versle?
Sėkmės istorijų stoka
Bene didžiausia problema, kurią jaunimas patiria politikoje – tai būtinybė integruotis į veikiantį mechanizmą, kur interesų atstovavimas dažnai ribojasi su korupcija, kur demokratinė išorė dažnai tik pridengia lyderių grupės diktatą, kur principingi sprendimai dažnai pralaimi real politik susitarimams.
Visa tai veda prie ant rankos pirštų suskaičiuojamų jaunųjų politikų sėkmės istorijų. Radvilė Morkūnaitė? Padėjo tik sąrašas. Artūras Zuokas? Teistumas yra teistumas. Mantas Adomėnas? Švietimo reforma nepavyko. Algirdas Paleckis? Radikalus sukvailėjimas. Vytautas Gabšys? Dirba žmogui, iš Maskvos keikiančiam Lietuvą. Ir taip toliau..
Nepaisant sėkmingų pavyzdžių trūkumo, esu tikras, kad situacija keisis ir kiekvienais metais turėsime geresnių istorijų. Tiesiog reikia palaukti, kol senoji karta išeis pati arba ją pašauks į ten, iš kur niekas nebegrįžta.
Aš toks optimistiškas nebūčiau.
Visų pirma, tie žmonės, kurie siektų Seimo nario pareigų tik dėl pinigų (arba didele dalimi dėl jų) yra neverti ten būti. Ir taškas. Nes jų kompetencija prie gero neprivestų, jei nėra tinkamo siekio.
Antra, neskubėčiau sakyti, kad sovietmečiu žmonės buvo nelaisvesni. Jie turėjo mažiau galimybių, bet pažiūrų laisvė nebūtinai buvo mažesnė. Štai ištrauka iš labai gero straipsnio (http://bit.ly/v4svcZ , rašė senas britas) apie politkorektiškumą Britanijoje:
„Oh how Blimpish this must sound to modern ears, how out of date, how blind to “the need for change and the novelty of a new age”. But don’t worry about me. It’s the present generation with their permissive society, their anything-goes philosophy, and their generally laid-back, inyerface attitude I feel sorry for.
They regard themselves as a completely liberated society when in fact they are less free than any generation since the Middle Ages.
Indeed, there may never have been such an enslaved generation, in thrall to hang-ups, taboos, restrictions and oppressions unknown to their ancestors (to say nothing of being neck-deep in debt, thanks to a moneylender’s economy).
We were freer by far 50 years ago – yes, even with conscription, censorship, direction of labour, rationing, and shortages of everything that nowadays is regarded as essential to enjoyment.
We still had liberty beyond modern understanding because we had other freedoms, the really important ones, that are denied to the youth of today.
We could say what we liked; they can’t. We were not subject to the aggressive pressure of specialinterest minority groups; they are. We had no worries about race or sexual orientation; they have. We could, and did, differ from fashionable opinion with impunity, and would have laughed PC to scorn, had our society been weak and stupid enough to let it exist.“