Praėjusią savaitę Audrė Kudabienė iš TV3 laidos „Prieš srovę“ kalbino apie neetiškas ryšius su visuomene technologijas, kasdienėje kalboje supaprastinai vadinamas juodaisiais viešaisiais ryšiais arba juodosiomis technologijomis. Laidos autoriai nagrinėja plačiai komunikacijos rinkoje nuskambėjusį atvejį, kai fiksuoto ryšio flagmanas „Teo“ buvo apkaltintas neetišku konkuravimu su mobiliojo ryšio bendrovėmis, pasitelkiant priedangos organizaciją – Pasvalio rajone, Gūžių kaime registruotą viešąją įstaigą „Ekoinstitutas“.
Neetiškos ryšių su visuomene technologijos
Neetiškos technologijos į Lietuvą aktyviau pradėtos importuoti iš rytų (Rusijos Federacijos) pastaraisiais metais. Pirmuosius veiksmus galima priskirti 2002-2003 metais Rolando Pakso vykdytai Prezidento rinkimų kampanijai, kai visuomenės dėmesys buvo tikslingai telkiamas išnaudojant iki tol Lietuvoje nematytas taktikas.
Labiau apčiuopiamu ir fundamentaliu žingsniu reikėtų laikyti Rusijoje dirbančio ryšių su visuomene specialisto Antono Vuimos reklaminius veiksmus ir pažintinius seminarus. Po jų bendrovė „RDI grupė“ lietuvių kalba išleido to paties autoriaus knygą apie neetiškų technologijų pradmenis „Juodieji viešieji ryšiai“.
Visgi, nereikia manyti, jog iki tol neetiškų ryšių su visuomene technologijų nebuvo naudota – pavyzdžių galime rasti praktiškai kiekvienoje srityje nuo kiekvieną pavasarį skelbiamo aliarmo apie bundančias erkes iki po rusų kultūros sklaidos priedanga veikiančių Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų.
Kada ryšių su visuomene veiksmai tampa neetiški?
Etika – tai plona raudona linija, kurią peržengę elgiamės ne taip, kaip viešai tikėtųsi mūsų aplinka. Todėl tai, kas vienoje visuomenėje yra neetiška, kitoje gali būti laikoma normalia praktika. Pavyzdžiui, nesantuokiniai ryšiai katalikiškoje bendruomenėje būtų neginčytinai pasmerkti, tuo tarpu kokioje nors šiuolaikiškoje modernumo tvirtovėje kur nors Niū Jorko vidury monogamija būtų pajuokos objektas.
Lygiai taip pat ir ryšiai su visuomene – pavyzdžiui, prieš keletą metų teko ilgokai ginčytis su kolegomis iš Latvijos, kurie nematė nieko bloga, jog už atėjimą į spaudos konferenciją žurnalistams dalina labai apčiuopiamas dovanas (kartais – net grynaisiais), tai Lietuvoje tokia praktika būtų likusi nesuprasta. Dabar, tiesa, situacija ir Lietuvoje keičiasi – nors ir kilo skandalas dėl Lietuvos žurnalistų dovanų gautų nešiojamųjų kompiuterių vizito į Maskvą metu, tai visiems žinomas viešas anekdotas iš „Transparency International“ Lietuvos skyriaus veiklos, kai už tyrimo apie žiniasklaidos korupciją rezultatų analizę regioniniame laikraštyje buvo pasiūlyta susimokėti…
Bendru atveju aš raudoną ribą būčiau linkęs brėžti paprastai – ar buvo meluojama ir remiamasi su tikrove nieko bendra neturinčiais faktais? Ryšių su visuomene veikloje neišvengiamai tenka įvertinti klaidingus lūkesčius ir prielaidas, tačiau jeigu veiksmų sėkmė priklauso tik nuo to, kiek sėkmingas vienam ar kitam naudojamas blefas (ar nutylėjimai), tada etika tikrai pažeidžiama. Todėl neetiškoms technologijoms negali priskirti sąžiningos konkurencijos veiksmų, tarp kurių gali būti ir konkurentų klaidų bei ydų viešinimas. Todėl, pavyzdžiui, dažnai dabar Lietuvoje vykstantys ginčai dėl neskaidrių viešųjų pirkimų tikrai negali būti laikomi neetiškomis technologijoms.
Priedangos organizacija – kas tai ir kodėl naudojama?
Bendrieji komunikacijos principai skelbia, jog informacija tuo geriau priimama ir ja labiau pasitikima, kuo labiau pasitikima informacijos šaltiniu. Todėl visada turgaus prekeivio pažadai apie bulvių kokybę bus mažiau patikimi nei tas bulves valgiusio jūsų gero pažįstamo rekomendacijos.
Todėl priedangos organizacijos skleidžiama informacija visada bus geriau priimama tikslinėse auditorijose, nei kad tokią informaciją skleistų tiesiogiai suinteresuotas subjektas.
Priedangos organizacijos dviejų pagrindinių tipų:
- su viešais dalininkais/finansuotojais – oficialiai registruotos NVO su jose dalyvaujančiais ar finansiškai remiančiais dalininkais yra ilgalaikis priedangos organizacijos tipas, kuris leidžia vystyti ilgalaikę tam tikros orientacijos vertybių komunikaciją. Pavyzdžiui – „Transparency International“, Lietuvos laisvosios rinkos institutas;
- (porūšis) vyriausybinės arba tarp-vyriausybinės organizacijos – tai tarpinė forma tarp NVO ir valstybės įstaigos. Pavyzdžiui, Rusijos Prezidento įkurtas fondas „Русский мир“ teoriškai užsiima rusų kultūros sklaida, o praktiškai veikia ir kaip Rusijos Federacijos vykdomos politikos populiarintojas;
- kurių dalininkai/finansuotojai nėra vieši – remiantis asociacijų laisve atskiros interesų grupės ar jų nariai gali jungtis ir kurti organizacijas ne visada viešindami savo dalyvavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje iki šiol labai reta praktika, jog NVO viešai skelbtų savo realių (!) rėmėjų (finansinių ir ne tik) sąrašus, todėl į šią grupę priskirčiau didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių politinių partijų. Paradoksalu, tačiau šiai priedangos organizacijų grupei galima priskirti didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių uždarųjų akcinių bendrovių, nes tik reta iš jų viešai skelbia savo akcininkus.
Priklausomai nuo pasirinkto priedangos organizacijos tipo ji gali būti naudojama arba trumpalaikiams tikslams (pavyzdžiui, skandalui sukelti, fiktyviam veiksmui atlikti [pavyzdžiui, boikotuoti viešąjį pirkimą, pasiūlydama itin mažą kainą, kreipdamasi į teismus ir t.t.]), arba ilgalaikiams.
Faktai apie „Teo“ priskiriamą kovą dėl skaitmeninės televizijos
Pakankamai glaustai „Ekoinstituto“ istorija yra aprašyta Tomo Plaušinio straipsnyje „Konkurentai pasitelkė ekologiją?“. Reikia sutikti su kritikuojamųjų replika, jog aštri kritika pateikiama slapyvardžiu pasirašančio asmens, todėl kyla pagrįstų klausimų, kodėl, pavyzdžiui, straipsnyje nepateikiama oficiali „Teo“ pozicija.
Mobiliojo ryšio bendrovės teigia, jog priedangos organizacija šiuo atveju buvo pasitelkta siekiant sukelti visuomenėje baimę, nepasitikėjimą ir abejones (plačiau apie FUD – fear, uncertainity and doubt – technologiją) mobiliojo ryšio antenomis, t.y. jų neva skleidžiamomis ir sveikatai pavojingomis bangomis. „Teo“ interesų šiuo atveju tikrai turi – mažesnis antenų skaičius reiškia prastesnį mobilųjį ryšį, menkesnes galimybes plėtoti mobiliojo interneto paslaugas, vystyti skaitmeninę antžeminę televiziją (DBV-T). Visa tai reikštų didesnes pajamas bazinėms telekomo paslaugoms – fiksuotam laidiniam telefono ryšiui, interneto paslaugoms, kabelinei skaitmeninei televizijai (DBV-C).
Akivaizdu, jog FUD taktika mobiliojo ryšio antenų atveju veikia ir finansiniu požiūriu turėtų turėti itin gerą ROI rodiklį. Net jeigu vieša baimė pakeis vos 1% mobiliojo ryšio vartojimo mastą, tai reikš milijonus litų daugiau pajamų fiksuoto ryšio paslaugų tiekėjams, kurių didžioji dalis nusės „Teo“ monopolyje. Tad vienos ar kelių UAB, VšĮ ar kt. priedangos organizacijų formų steigimas – tikrai svarstytina ryšių su visuomene taktika. Kur brėžtina raudona linija? Remčiausi oficialiai skelbiamo „Teo“ etikos kodekso 5.1 – 5.2 straipsniais:
5.1. Bendrovė remia laisvą verslą bei konkurenciją ir nebando užkirsti kelio kitoms bendrovėms laisvai su jomis konkuruoti.
5.2. Bendrovė siekia konkuruoti sąžiningai, vadovaudamasi verslo etikos principais ir laikydamasi veikiančių įstatymų. Nugalėti konkurencinėje kovoje Bendrovė siekia efektyvindama valdymą, didindama našumą bei mažindama sąnaudas.
„Teo“ konkurentai teigia, jog telekomas su „Ekoinstitutu“ yra susijęs per ryšių su visuomene agentūrą „Andriuškevičiūtė, Kuras ir partneriai“, kurios vienas didžiausių klientų ir yra „Teo“, o „Ekoinstituto“ vadovė Silvinija Simonaitytė yra buvusi (?) agentūros darbuotoja ar artima bendražygė.
Oficialiai „Teo“ atstovai kaltinimus sąsajomis su „Ekoinstitutu“ atmeta, tačiau galutinį atsakymą pateiktų tik vieši atsakymai į paprastą klausimą – kas užmokėjo už filmo „Grėsmingas signalas“ atvežimą ir pristatymą Lietuvoje? Paprasti klausimai, kuriuos labiausiai turėtų trokšti viešai atsakyti patys „Teo“ (o gal tik „TeliaSonera“) vadovai?
Ačiū autoriui už straipsnį, tikrai informatyvus ir reikalingas. Bet lygiai taip pat galima pasakyti, kad Tomas Plaušinis yra “nupirktas” mobilių ryšio bendrovių, taip sukeldamas neetišką atsaką. Be to tikrai yra nemažai hipotezių, kad elektromagnetinė spinduliuotė tikrai kenksminga, deja tai labai sunku įrodyti. Tas pats vyksta su genetiškai modifikuotais organizmais. Tačiau, kai kuriuose šalyse žalieji pralaimėjo karą dėl genetiškai modifikuotu organizmų auginimo ir platinimo. Žinoma jų įtaka ekosistemoms ir žmogaus sveikatai neįrodyta. Kaip bebūtų juodėji viešieji ryšiai yra smulkmena lyginant su lobizmu. Pavyzdžiui, JAV, ant pieno produktų etikečių, kuriuose pienas išgaunamas iš karvių kurios nepaveiktos rbST privaloma parašyti kad pienas su karvėmis kurios paveiktos rBST statistiškai neturi poveikio žmogaus sveikatai (ar kažkas panašaus, nebeprisimenu), nepaisant kad daugumoje šalių įskaitant visą Europą yra uždrausta naudoti šį transgeninį hormoną. O ant pieno produktų su rBST ar kitų produktų kuriuose yra genetiškai modifikuotų organizmų žymėti nereikia, taip žmogui net atimama galimybė rinktis. Tai aiški Monsanto kompanijos įtaka valdžios struktūroms.
Šitas straipsnis žymiai geresnis negu to Plaušinio. Pastarasis – kažkoks visiškai nepagrįstas, tikra panašesni į juodasias technologijas.
http://www.homosanitus.lt/lt/homo_sanitus/turinys/ka_mes_vartojame/Uzdrauskite_mobilaus_rysio_telefonu_naudojima_Svedijoje
Ar,jūsų nuomone, Švedijoje irgi veikia TEO ?
Ar J.Grigui už šį straipsnį:
http://www.homosanitus.lt/lt/homo_sanitus/turinys/ka_mes_vartojame/Mobilus_telefonai_ir_sveikata
sumokėjo TEO ?
Ar jai irgi sumokėjo TEO ?
http://www.demokratija.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=1023:ar-inote-kokia-tikroji-mobiliojo-ryio-kaina&catid=29:sveikata&Itemid=75
jei taip, tai kodėl TEO platina tuos belaidžius telefonus? bevielį internetą?
Ar galite atsakyti į tuos klausimus?
Laikykite tokius daiktus toliau nuo savo naujagimės, ypač šitą:
http://www.google.lt/images?q=baby+monitor&oe=utf-8&rls=com.ubuntu:en-US:unofficial&client=firefox-a&um=1&ie=UTF-8&source=univ&ei=WnfpS9-4J46OOPTj5OcK&sa=X&oi=image_result_group&ct=title&resnum=4&ved=0CEkQsAQwAw
Apie šią technologiją dar daug sužinosime…
Marijau, kiekviena ūkinė veikla daro neigiamą poveikį žmogaus aplinkai. jeigu gyvensime šiukšlyne – tikrai susirgsime. jeigu gyvensime šalia itin galingo siųstuvo – tikrai susirgsime. jeigu gersime hormonais pertekusių karvių pieną – tikrai susirgsime. visur yra tie patys du klausimai – kur yra sveikatai pavojinga riba ir kaip užtikrinti jos laikymąsi
lalaila, man patiko TV3 laidoje biofiziko išdėstyta mintis – ar galima įrodyti, kad kažko nėra, jeigu to nėra? radiobangas savyje neša tam tikrą energijos kiekį, tačiau tikrai mažą. tą, kiek suprantu, radijobanginės įrangos gamintojai yra įrodę. klausimas, kas turėtų įrodinėti, ar ta maža energija yra pavojinga žmonių sveikatai? sakyčiau, kad tokios įrangos gamintojai, tačiau jeigu to poveikio nėra, kaip jį jie gali įrodyti?
Yra poveikis ir net yrodyta :
http://www.youtube.com/user/magdahavas#p/u/6/_EI9fZX4iww
jei jūs tuo nesidomite, nesekate naujausių toje srityje padarytų tyrimu, tai jums belieka tikėti TV .Toje laidoje buvo parodyti tik tie, kurie sakė, kad poveikio nėra. Jus eilinį kartą nuramino. Ramiai naudokitės savo mobiliuoju ir negalvokite apie poveikį smegenims.
Jūs patikėjot ta laida? Kad čia, neva, tik vyksta konkurencinė kova ?
pasižiūrėkite realią padėtį pasaulyje
http://www.next-up.org/Newsoftheworld/2010.php#1
ar ir ten prasisuko TEO su Ekoinstitutu ?
tai ko nėra? tai senai įrodyta,tik ne visi tai žino.Mikrobangų prietaisai kuriami ir paleidžiami gamybon remiantis tik trumpalaikio poveikio tyrimų pagrindu sukurtomis normomis,neatsižveligiant ir ignoruojant biologinį poveikį.
šiai technologijai turi būti taikomas atsargumo principas-Precautionary principle.
“The precautionary principle states that if an action or policy has a suspected risk of causing harm to the public or to the environment, in the absence of scientific consensus that the action or policy is harmful, the burden of proof that it is not harmful falls on those who advocate taking the action.”