Akreditacija Seime: ekspertų nuomonės išsiskyrė

Ketvirtadienį Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme vyko antrasis mano bylos prieš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliariją apeliacinės instancijos posėdis.

Sprendimą teismas skelbs balandžio 20 dieną, 16 val., o šį kartą išnagrinėtos gautos naujienos – tai teismo prašymu pateiktos ekspertų nuomonės (galite atsisiųst skanuotus variantus). Jas pateikė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Audrius Vaišnys ir viena garsiausių Lietuvos žiniasklaidos teisės eksperčių advokatė Liudvika Meškauskaitė.

Ekspertų nuomonės buvo šiek tiek skirtingos. Jeigu Liudvika Meškauskaitė rėmėsi formaliais įstatymo kriterijais, Audrius Vaišnys nagrinėjo pačią visuomenės informavimo funkciją ir akreditavimo instituto prasmę.

2008 metų rugsėjo 25 dieną rašte Liudvika Meškauskaitė teigė:

1. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ) 22 str. 7 dalį darytina išvada, jog kai viešosios informacijos rengėjas ir dalyvis yra tas pats fizinis asmuo (tinklaraščio autorius), jis atsako už savo viešosios informavimo priemonės turinį ;
2. <…> „blog’ai“ priskirtini prie informacinės visuomenės informavimo priemonių ;
3. <…> ne tik juridinis, bet ir fizinis asmuo, valdantis „blog’ą“, gali būti pripažįstamas viešosios informacijos rengėju ir (ar) skleidėju Įstatymo 22 str. 2 d. ir 7 d. prasme;
4. <…> „blogeriui“ veikiant kaip informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojui sutarties sudarymas dėl medžiagos rinkimo, rengimo ir teikimo viešosios informacijos rengėjui yra negalimas, tai „blogeris“ privalo atitikti kitą formalųjį fizinio asmens pripažinimo žurnalistu kriteijų, t.y. jis privalo būti žurnalistų profesinės organizacijos narys.

2008 metų rugsėjo 29 dieną rašte Audrius Vaišnys teigė:

1. <…> internetinės informacijos autorius – blogeris (dienoraštininkas) gali būti prilygintinas fiziniam asmeniui, kuris rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui;
2. VIĮ žurnalisto apibrėžtimi nenurodo šios pareigybės ir profesijos statuso ar specialiųjų reikalavimų (kas gali dirbti žurnalistu);
3. <…> dienoraštis vertintinas kaip vienas iš publicistikos žanrų, atspindinčių nuomonę. Taigi blogeris prilygintinas žurnalistui tokiu pat aspektu, kaip ir komentatorius;
4. <…> parlamento įstaigai netinkama atsisakyti akredituoti <…>, nes tai ne tik pažeidžia europinio parlamentarizmo tradiciją , bet ir riboja piliečio teisę pasirinkti darbą ir įgyvendinti savo tikslą – pateikti visuomenei pranešimą per visuomenės informavimo priemones (VIP);
5. Nors „Aprašas“ <…> parengtas neva vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymu, iš tikrųjų susidaro įspūdis, jog jis pritaikytas Vadovybės apsaugos įstatymui įgyvendinti .

Ką tai reiškia? Kaip ir minėjau savo baigiamojoje kalboje, esminis klausimas, kurį teismas turės nuspręsti – ar Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintas ir formaliais kriterijais, o ne realiai vykdoma viešosios informacijos rengimo ir skleidimo funkcija paremtas žurnalisto apibrėžimas atitinka Europos žmogaus laisvių ir pagrindinių teisių konvencijos 10 straipsnio nuostatas.

Nors Liudvikos Meškauskaitės nuomonė tarsi remiasis formaliaisiais VIĮ reikalavimais, tačiau ir šiuo atveju mano situacija kita – minėtas prašymas akredituotas pateiktas kaip www.blogas.lt/liutauras autoriaus, kai pačios interneto svetainės savininkė yra UAB „Interactive Marketing Partner Baltic“, o ne tas pats fizinis asmuo, rengiantis informaciją. Aišku, teismui priėmus tokią poziciją iš dalies mano precedentas apgintų visus tinklaraščių bendruomenių (blogas.lt, livejournal.com, blogger.com ir t.t.) autorius, tačiau individualūs autoriai (pavyzdžiui, dabar ir aš, reziduojantis savo interneto svetainėje www.ulevičius.lt) būtų neginami, nes, remiantis Liudvikos Meškauskaitės pozicija, mes negalim sudaryti sutarties su savimi dėl informacijos rengimo ir jos platinimo (tiesa, čia dar galima ginčytis, jog tokios sutarties reikalavimą atitinka sutartis su interneto paslaugų teikėju, kai sutariama dėl interneto svetainės prieglobos paslaugų teikimo – t.y. informacijos talpinimo tarnybinėse stotyse ir tos informacijos platinimo pagal individualius lankytojų prašymus). Tuo tarpu tinklaraščių bendruomenių autoriai tokią sutartį „pasirašytų“, pelės mygtuko paspaudimu (konkliudentiniu veiksmu) pritardami bendruomenės taisyklėms.

Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiesmukai palaikys Visuomenės informavimo įstatymo raidę, susipažinsim su Europos žmogaus teisių teismu? Sako, Strasbūras gražus miestas 🙂