Milijardai litų. Tiek nuspręsta atseikėti tiems, kuriuos bažnyčia muštų. Tačiau įtaresni šnairuoja ne tik nemokančių skaičiuoti komunalinių išlaidų (o, kaip rodo viena smagi TV laida, tai daugeliui yra aukštoji matematika) pusėn. Yra pirštais badančių statybininkus, nesugebančius žiūrėti į savo perdėm užsiaugintus pilvus, yra ir tokių, kurie nesustodami vardina korupcijos grėsmes. Ar gali Lietuvos visuomenė sutarti dėl kompromiso? Kas ir kaip jį turėtų juodu dėlioti ant balto?

Pradėkim nuo faktų. Vasario 25 dieną, trečiadienį, Vyriausybė pritarė Ekonomikos skatinimo planui. Pagal jo dabartinę raidę tai reiškia 3,8 mlrd., kuriuos simboliškai galima pjaustyti į tokias dalis: a) verslo fondas (1 mlrd. litų iš ES struktūrinių fondų + 0,3 mlrd. litų EIB paskolos + 0,6 mlrd. litų bankų finansų), mažos paskolos (0,1 mlrd. litų Vyriausybės lėšų); b) pastatų renovacija (0,8+0,2 mlrd. litų iš ES struktūrinių fondų + 0,5 mlrd. litų iš EK Europos regiono plėtros fondo + 0,3 mlrd. litų EIB paskolos), kurios lėšos teoriškai turėtų patrigubėti.

Optimistai, susitelkę Ūkio ministerijoje, skaičių 3,8 rašo kitaip ir, pridėdami 2009-aisiais suplanuotą padidintą ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo, prideda dar 1,7 mlrd. Lt, priskaičiuoja eksporto skatinimui žadamą 0,1 mlrd. Lt ir gauna iki 5,7 mlrd. Lt vertės Ekonomikos skatinimo planą. Tarkim. Į skaičius po kablelio dėmesio nekreipiam ir skaičių ekvilibristika tampa panaši į teisybę.

Tą pačią plano „lėšų dešrą“ supjaustykime kitaip – kiek Lietuvos Respublika turės planui skirti savo turimų ar ateities lėšų? 2*0,3 mlrd. litų EIB paskolos ir 2*0,1 mlrd. Vyriausybės lėšų. Iš 3-5 mlrd. Lt valstybė skirs tik 0,8? Skamba gražiai. O ar realiai? Didžioji lėšų dalis – tų pačių Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos (3,7 mlrd. litų), specialus Europos Komisijos finansavimas (0,5 mlrd. litų). Su sąlyga, jog bankai planu patikės ir skirs savąją 0,6 mlrd. litų dalį.

Tad ES struktūrinių fondų lėšos, kurios iki šiol tarsi turėjo padėti Lietuvai prisitaikyti prie intensyvios konkurencijos ES vidaus rinkoje, tampa įrankiu skatinti Lietuvos ekonomiką. Atkreipčiau dėmesį į pamatinę sąvokų slinktį. Jeigu iki šiol ES lėšos turėjo didinti kokybę, gerinti efektyvumą, tai „ekonomikos skatinimas“ iš esmės gali tebūti smėlio malūnėlio sukimosi proceso palaikymu. Efektyvumas ir kokybė tampa šalutiniais veiksniais.

Ekonomikos skatinimo planą sudaro penkios dalys, tačiau tik dvi iš jų reikalauja esminių investicijų. Pirmoji – verslo fondo – dalis bene geriausiai apibūdinama 5 proc. planuojamų lėšų (100 mln. litų), kurios numatyti mažoms paskoloms. Reikia vertimo į lietuvių kalbą? 95 proc. verslo finansavimui skirtų lėšų bus skirta vidutinėms ir didelėms įmonėms. Taip smulkaus verslo, o ypač – naujų idėjų, finansavimas yra pasmerktas. Tokios proporcijos tik patvirtina, jog naujoji koalicija padėti nori stambiam verslui. Santykį 19-1 kitaip aiškinti būtų sunku…

Antrajai sričiai – viešų ir privačių objektų renovacijai – planuojama 1,8 mlrd. litų, iš kurių privatiems objektams skiriamas 1 mlrd. litų turėtų bankų ir pačių piliečių lėšomis bent patrigubėti iki 3 mlrd. litų, todėl bendras pajamų srautas statybų sektoriaus pramonei per 2009-2010 metus siektų iki 3,8 mlrd. litų. Jeigu dėl viešų objektų pavydo scenų kelti nevertėtų, tai privatiems objektams skirtas 1 mlrd. litų reiškia ne ką kitą, o vidutiniškai po 300 litų kiekvieno iš mūsų sumokėtų mokesčių, kurie atiduodami kažkam. Jeigu turime kokį nors renovacijos reikalingą turtą daugiabutyje, tai, tikėtina, didžiąją dalį tos sumos atgausime. Jeigu ne (pavyzdžiui, gyvenate už kreditą įsigytame naujos statybos bute, nuosavame name arba būstą nuomojate), tai tą sumą padovanosite. Ar kas nors Jūsų nuomonės ir leidimo klausė?

Tiek privačius, tiek viešus objektus renovuoti vienaip ar kitaip bus skelbiami konkursai. Kol kas nėra aišku, kaip jie bus organizuojami, kokiu būdu bus užtikrinamas skaidrumas, paslaugų kokybė, garantijos ir pan. Net ir ramiais laikais vykdyti renovavimo darbai dažnai sukeldavo daugybę problemų renovuojamoms institucijoms. O kas bus, kai tokių paslaugų paklausa bus milžiniška? Kas darysis, kai privačių renovuojamų daugiabučių savininkai supras esą ciniškai apgaudinėjami, gavę prastos kokybės, per brangiai įkainotas ir neilgalaikes paslaugas?

Galų gale, kur ir kokios garantijos, jog šios lėšos netaps lengvu pelnu statybų verslo atstovams? Ar tai nebus tik proga laikinai teikti paslaugas, susižerti visus siūlomas pajamas ir sėkmingai bankrutuoti, vos tik renovacijos mada pasibaigs?

Ekonomikos skatinimo planas apima ir itin svarbias jokių esminių investicijų nereikalaujančias darbų grupes. Tai Saulėtekio komisijos veikla, ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo spartinimas, eksporto ir investicijų skatinimas. Nors tarp paminėtų idėjų netrūksta deklaratyvių nuostatų, tačiau bent pusės šių veiksmų įgyvendinimas reikštų esmines permainas (gal net svarbesnes, nei pirmosios, susijusios su finansais). Tad čia būtų vieta palinkėti ryžto.

O kol kas galime ir turime svarstyti, ar tikrai naujosios koalicijos siūlomos visų mūsų išlaidos dabarties ir ateities sąskaita bus efektyvios. Galbūt paprasčiau, greičiau ir naudingiau sumažinti mokesčius, leisti spręsti patiems piliečiams – lai kvailiai perka kompiuterius, televizorius ar šaldytuvus. Sušalę susivoks ir šiltins sienas. Tikrai pigiau, greičiau ir efektyviau, nei juos įtikins valdininkų rankos. Padėkos nei vienu, nei kitu atvejus nebus.

Paskelbta savaitraštyje „Atgimimas“