Sunkmečio Lietuva – už dramblius, ne blusas

Šnekant verslo elito žargonu, galima būtų sakyti, jog antikrizinių priemonių planas gerokai vožtelėjo lietuviško verslo blusoms. Kitaip – individualiai privataus verslo jūroje besimurkdantiems. Kaip kitaip būtų galima pavadinti mokestinės naštos padidinimą ir jos kartelės nustatymą ties 48,225 proc. riba?

Vieša paslaptis, jog tarp individualia veikla besiverčiančių tikrai galima rasti ne vieną ir ne du milijonierius. Tikrai buvo ne viena ir ne dvi realios teisinio reguliavimo spragos, kurios pavienės individualios veiklos skatinimą leido išnaudoti stambių verslo banginių „mokestinės naštos optimizavimui“. Tačiau valstybei turėtų rūpėti ne tik naikinti tokias teisės spragas, bet ir išlaikyti tą smulkaus verslo skatinimo mechanizmą, kuris buvo tapęs rimta parama Lietuvos „verslo blusoms“ (gerąja prasme) veisti.

Kodėl valstybei turėtų rūpėti „verslo blusos“? Galima būtų pasiūlyti ilgamečio „Shell“ vadybininko Čarlzo Hendi (Charles Hendy) mintis iš „The Elephant and the Flea“, tačiau valstybei keleriopai svarbesnė yra socialinė šio reiškinio svarba. Taip, ne fabriko grafiku, o laisvai savo laiką planuojantis pilietis yra nepriklausomas. Taip, jis visada ieškos galimybių mokėti mažiau mokesčių, dirbs efektyviau (tačiau, jei reikia, ir 25 valandas per parą!), už savo gerovę atsakys tik pats sau. Kiekvienai valstybei tokie piliečiai suteikia papildomą rizikos išskaidymo naudą. Kas geriau – bet kada išsikelti galinti „Dell“ kompiuterių surinkimo gamykla ar tūkstantis už savo verslą dantis ir nagus pašiaušti pasiruošusių nepriklausomų verslininkų? Atsakymas, manau, akivaizdus.

Kairiosios pakraipos ekonomistai primintų, jog iki šiol galiojusi tvarka buvo ydinga, nes dėl įvairių išimčių ir nuolaidų valstybiniame sektoriuje dirbantieji tenkinosi trupiniais, byrančiais nuo verslo pyragų. Iš dalies galima sutikti – „verslo dramblių“ rezultatai pastaraisiais metais tikrai buvo įspūdingi, atskiros individualiai dirbančiųjų grupės (pavyzdžiui, statybininkai, NT prekiautojai ir pan.) iš tiesų nepelnytai lobo. Tačiau ar tie pelnai nėra skirti sunkmečio laikotarpiu patiriamiems sunkumams?

Galima klausti ir kitaip – ar valstybinę duoną valgantieji būtų patenkinti, jeigu ateinančius metus ar pora reikėtų kovoti dėl pajamų-išlaidų lūžio taško galimai jo ir nepasiekiant? O juk individualia veikla užsiimantys žaidžia va bank – abejotinos išmokos ligų atveju, teorinės pensijos perspektyvos, varganos kitos socialinės garantijos. Kita vertus, nereikėtų individualios veiklos sutapatinti su prekeiviais turguje – dažnu atveju šių klientams teikiama pridėtinė vertė tolygi įvairiais būdais išvengtais ir nesumokėtais mokesčiais.

Net ir individualia veikla užsiimantiems galioja 100 tūkst. litų pajamų PVM riba, kuri gana natūraliai atsijoja tuos, kurie išauga individualios veiklos marškinius. Būtent tai, jog besiverčiantieji individuali veikla galėjo paslaugas siūlyti santykinai pigiau (t.y. be PVM), suteikdavo šiai verslo grupei trumpalaikį santykinį pranašumą. Ilgu laikotarpiu skirtumas iš esmės nežymus, nes į sąnaudas klientai negali įtraukti kitu atveju mokamo PVM.

Tad šiandien klausimas jau lieka retorinis – kas nusprendė, jog individualia veikla besiverčiantys savanoriškai sumokės padidintą 48,225 proc. tarifą? Akivaizdu, jog tai bene laisviausia verslininkų grupė ir iš tiesų teisūs socialdemokratai, teigdami, jog šiems verslams savo kuriamus produktus ir paslaugas, tam reikalingą kapitalą itin lengva perkelti į užsienį. Ar antikrizinių priemonių plano architektai to neįvertino ir sprendė tiesinę lygtį „padidiname mokesčius – surenkame daugiau“?

Nereikėtų ignoruoti ankstesnių individualios veiklos ydų, būtina jas naikinti, tačiau ką dabar valstybės tarnautojai pasiūlys proto ribose taip dirbantiems? Pasitraukti į šešėlį? Maksimaliai padidinti sąnaudas? Daugeliui – tai labai realūs sprendimai.

Paskelbta vz.lt