Praėjusią savaitę tinklaraščių bendruomenėje kilo šurmulys – kodėl tinklaraštininkus ryšių su visuomene specialistai pastatė į vieną gretą su žurnalistais? „Žmogus, turintis ką pasakyti“ pradėjo grasinti valdiškais namais (Arvydas jau anksčiau surašė, kaip tai padaryti tiesiausiu keliu). „kidea“ pasidžiaugė, jog stovi greta tikrų žurnalistų.
Priminsiu, kad į tokią pat situaciją su kolegomis buvau patekęs ir aš – tuomet į „Funai“ naujienų pristatymą kvietėme technologijomis besidominčius tinklaraštininkus. „emilis.info“ tuokart sureagavo aštriai, Marius Gricius palankiau. Tai, kas tuomet (2007 pavasaris) atrodė naujiena, dabar jau realybė – apie dovanotą „Bitės“ 3G modemą rašė tinklaraščių lyderiai, kiti net piktinosi buvę nepastebėti. Ką jau kalbėti apie panašius žingsnius iš „Omnitel“ ryšininkų stovyklos, panašiai bandė kalbėti „skype“.
Kaip vertinti besikeičiančią aplinką?
Pradėsiu nuo to, ką anąkart surašiau atsakydamas į „DienosDuonos“ klausimus apie tinklaraštininkų virsmą žurnalistais. Mano atsakymas iš dviejų dalių:
Istorija teka tokia vaga:
- teikiu anketą Seimo kanceliarijai akredituoti mano kaip žurnalistą;
- Seimo kanceliarija atmeta;
- skundžiu kanceliariją Vilniaus apygardos administraciniam teismui;
- pirma instancija atmeta mano prašymą;
- paduodu skundą;
- Aukščiausias administracinis teismas skundą priima, sprendimą priims kažkur birželį-liepą.
Esminiai akcentai:
- Seimas sako, kad žurnalistu yra tik tas, kas turi darbo sutartį su visuomenės informavimo priemone (pavyzdžiui, blogas.lt);
- aš sakau, kad žurnalistas yra tas, kuris užsiima žurnalistine veikla – t.y. renka, apdoroja ir skelbia informaciją/žinias neapibrėžtam ratui skaitytojų (t.y. neribota prieiga);
- pirma instancija palaikė Seimo poziciją ir rėmėsi pažodiniu Visuomenės informavimo įstatymo aiškinimu;
- aš remiuosi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 10 straipsniu, kuriame jokių apribojimų rašytine ne tik kad rašytine, bet ir apskritai jokia sutartimi.
Taigi, mano pozicija – tinklaraštininkai yra žurnalistai (teisių ir pareigų prasme).
Ryšių su visuomene (propagandos) specialistų darbas tiesiogiai priklauso nuo informaciją priimančios pusės nusiteikimo. Visiškai nesvarbu, ar tai žurnalistas, ar įmonės vadovas, ar tinklaraštininkas. Bet kokį žmogų užvertęs informacinėmis šiukšlėmis (jo manymu), susilauksi neigiamos reakcijos. Todėl automatinis pranešimų žiniasklaidai gavėjų sąrašo išplėtimas tinklaraščių autoriais – taktinė klaida. Tą padarėme ir anąkart bandydami su „Funai“ (prisipažinsiu – paskubėjome ir tinkamai nepasiruošėme). Tą, matyt, dabar pakartojo „Pro Consulto“.
Kita vertus, neberasime besiginčijančių, jog tinklaraščiai yra pernelyg nišinė ir komunikacijai nesvarbi žiniasklaidos dalis.
Tuo pat metu nesutiksiu ir su „Žmogaus, turinčio ką pasakyti“ grasinimais – vienkartinė ryšininkų klaida negali būti pagrindas teisinei atsakomybei. Kita vertus, jeigu tai kartosis ir kitame „laido“ gale tyla, tai pozicija tinkama. Bet ir tokiu atveju dar nebūčiau tiek tikras, kad cituojamas tinkamas teisės aktas ir jo konkreti norma.
Liutaurai, o kodėl su Emiliu antipatijas vienas kitam jaučiat? 🙂
Aš tai nė trupučio nepykstu – neturiu už ką. Kiek suprantu, Emilis mane keikia 😉 kad prisijungiau prie Rolando Pakso ryšių su visuomene komandos apkaltos metu.
Oooo, tada ir man nepatinka. bet dėl to prenumeratos neatsisakysiu 🙂
Aš manau, kad “automatinis pranešimų žiniasklaidai gavėjų sąrašo išplėtimas tinklaraščių autoriais” nėra visada tik taktinė klaida. Kodėl? Todėl, kad dalis lietuviškų blogų (pvz. DienosDuona.lt) palankiai priima tokios informacijos gavimą. Manau, daug didesnis klausimas yra tai, kaip nuspręsti, ar automatiškai siųsti tokius pranešimus, ar ne tinklaraščiui.
Kitą savaitę gal plačiau savo pamąstymus šia tema parašysiu savo blog’e, nes kol kas kai kurie dalykai, kurie mano manymu yra gana svarbus, taip dar ir nebuvo paminėti.
Žilvinai, esi pasiruošęs numirti už mano teisę pasakyti kitokią, nei paties, nuomonę? 😉
MekDrop, sutinku, RsV taktika čia turi didelę reikšmę ir “persūdymas” yra mirtinas nuodas. Žinoma, šiai temai dar tikrai reikia diiiidelės diskusijos.
vienas iš massmedia požymių yra : mąsiškumas ir periodiškumas ( media priemonės nesvarbu).
tad tau akreditacija priklauso. Faktas. Susitikisme Seime:)
dėl pranešimų spaudai siuntimo blogeriams viskas labai paprastai. Mes, “Pro Consulto”, skaitome, kad tai yra svarbi komunikacijos sistemos dalis. Jei yra pateikiamos naujienos ir viešai publikuojamas elektroninio pašto adresas aš manau, kad tai reiškia, kad informaciją siųsti galima. Be to, tai pranešimas spaudai, o ne reklaminis pasiūlymas. Be abejo, daugiau laiškų tiems, kurie nenori jų gauti, siųsti neverta ne tik dėl to, kad neverta erzinti pajautrintų žmonių, bet ir dėl to, kad neverta daužyti galvos i sieną. Bet aišku susireikšiminimas ir reikalavimas atsiprašyti man skamba per daug juokingai:)
ahaha.. ziek, mane cia kazkas prisimine… Aisku keista kad per mobloga, ale vis tiek savimeile tai belenkaip pagloste 😉
Liutaurai, turi omeny ar aš pasiruošęs numirti už demokratiją? Už tokią, kokia ji Lietuvoje, tai tikrai ne. Aš manau, kad Lietuvoj demokratija yra mažų mažiausiai „iškrypusi“.
Žinoma aš per stipriai sureagavau. Ką mes vargšai žmogeliai galim padaryt prieš tokias dideles kompanijas?
p.s.Matau šiokių tokių ryšių su čia išsakyta nuomone ir skydeliu dešinėje.
kostia, dėkui už palaikymą 🙂
Gedai, 1) “<...>Jei yra pateikiamos naujienos ir viešai publikuojamas elektroninio pašto adresas aš manau, kad tai reiškia, kad informaciją siųsti galima.” – teisine prasme būtų įdomus ginčas; 2) “Be to, tai pranešimas spaudai, o ne reklaminis pasiūlymas.” — vėlgi, teisine prasme pranešimas žiniasklaidai taip pat yra komercinė informacija
yessuz’ai, kad google’as tokį davė 🙂 jei nori – pakeisiu 🙂
Žilvinai, kokie piliečiai, tokia ir demokratija 😉
Gyti, žinoma, kad mes kolegos ir sprendžiam panašius klausimus. Tavo reakcija per stipri, tačiau nėra visiškai be pagrindo – galutinio atsakymo dabar dar neturiu, papročiai dar tik kuriami 🙂 žinoma, nuo to tik įdomiau dirbti 🙂
sita, o tai kaip ieskojai kad mobloga imete?
yessuz’ai, Google: “yessuz bitė”