Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas.
Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės.
Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula.
Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.
Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas.
Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.
P.S. 1 Kor 13,2 – negaliu nepasidalinti
kanka!! :))
kas atsitiko, kad teko prisiminti vedybinius priesakus?
Liu, per vienas tokias zemaitishkas vestuves gerokai pagyvenes ir visu gerbiams senolis taip apibudino:
Meile-tai blogiau uz TRYDA:)
Jis buvo teisus ,jau kaip susuka ,tai jomajo!
Bet praeina ,ir nieko:)
Ta prasme praeina visiems.
Trumpiausiai gal net per viena para.
Ilgiausiai nuo 3 iki 5metu:))
ponaiti, šitai kankai jau daugiau nei 2 tūkst. metų ir ji laikosi. skirtingai nuo absoliučios daugumos kitų mūsų dalykų
tetasigita, pasiilgau žmonikės 🙂
stb, šiuo atveju esu absoliutus optimistas – tamsta, matyt, arčiau geriau informuoto optimisto 🙂 pakalbėsim po penkerių metų 🙂