Trys pokalbiai

Gegužės pradžia sutapo su trimis pokalbiais. Kiekvienas iš jų savitas ir įdomus. Pirmasis – su monsinjoru Petru Baltuška, antrasis – su VU magistrantu Andrium Matuliausku, trečiasis – su tik redakcijai žinoma persona.

**

Gerbiu skaitančius žmones. Lenkiuosi prieš savo tikslą turinčius ir jam pasišventusius. Todėl likau sužavėtas, kai pirmąją gegužės dieną pavakaryje mane krikštijusįjį kunigą Petrą Baltušką pamačiau palinkusį prie knygos. Su lygutėle sutana, susikaupusiu veidu ir truputį nustebusiomis akimis, kai pabeldžiau į langą.

Į Daugailius važiavau dėl dviejų bažnytinei santuokai už gimtosios parapijos ribų reikalingų dokumentų:

• laisvo stovio liudijimo;
• leidimo tuoktis už parapijos ribų.

Mėgsta zbitkus aukštaičiai, o pomėgis juokauti tik didėja su kiekvienais pragyventais metais. Todėl užsimezgė smagus pokalbis.

Moinsinjoras žmogus įdomus, todėl nenustebau, kai pasiėmė kažkurių rinkimų „Tėvynės sąjungos“ bloknoto lapą ir pradėjo rašyti Pažyma… Rezultatas gavosi įdomus – konservatorių rinkiminės kregždutės, duomenys, kad dar galiu Dievui ir pasirinktai antrajai pusei pažadėti savo širdį, ir Daugailių parapijos antspaudas 🙂

Kunigui berašant suspėjau ir pakalbint. Iš pradžių pakalbėjom, kaip turėjo atrodyti ta 1980-ųjų rugpjūčio 30-oji. Ar gyvi tėveliai ir krikštatėviai. Buvau priblokštas, kai monsinjoras į mano klausimą, ar daug laimina besituokiančiųjų, pasakė, kad šiemet dar neteko, gegužę, atrodo, turėtų būti pirmosios tuoktuvės.

Kaip vėliau pasakojo monsinjoras, Daugailių parapijoje prieš karą buvo pustrečio tūkstančio parapijonių, o dabar tesuskaičiuoja aštuonis šimtus be vieno žmogaus. Panaši padėtis ir aplinkinėse parapijose. Skaičiais labai panaši padėtis Vajasiškio parapijoje, kurią Petras Baltuška taip pat aptarnauja.

Gal todėl pokalbis baigėsi truputį minorine gaida. Nyksta, akivaizdžiai nyksta lietuviškas kaimas.

**

Su Vilniaus universiteto magistrantu Andrium Matuliausku susitikom pietų metu. Kažkodėl jaučiu, betampantis kažkokiu  bandomuoju akademinių tyrimų triušiu 🙂 Šį kartą  – Andriaus baigiamajam magistro darbui – kalbėjome apie blogą kaip saviraiškos priemonę.

Andrius pažadėjo pasidalinti galutine darbo versija, tad bus įdomu paskaityti, ar mano mintys dera su bendromis lietuviškos blogosferos kryptimis.

Nors nemaža dalis pokalbio buvo skirta įprastinėms kryptims – kodėl, nuo kada, apie ką ir pan., tačiau kai kurie klausimai iš tiesų paliko griovelius ir tolesniam minčių tekėjimui:

• „minčių archyvavimas“ – ok, bet kitos blogo funkcijos – kodėl jos? iš kur paskata? kodėl viešai?
• iš kur tikėjimas, kad blogosfera veda į gera?
• ar nėra tokių „klystkelių“, kurie gali sukurti neigiamas pasekmes?

**

Trečias pokalbis buvo truputį netikėtas, nors negalėčiau pasakyti, kad atsitiktinis. Kalba prasidėjo apie tai, koks yra šiandienos jaunimas. Ar jis sugebėtų nužudyti drakoną ir netapti drakonu?

Taip ir neradom atsakymų, tačiau faktas, kad šiandien jaunuomenė yra patekusi į labai pavojingą situaciją. Ją veikia du faktoriai:

1. materialinis gerbūvis – nekvestionuojamas imperatyvas, jo sukūrimui būtinas pakankamai svarus nuolatinių pajamų srautas;
2. etikos/rizikos balanso ir pajamų dydžio ryšys.

Daugelis mūsų gali pateikti daugybę pavyzdžių, jog mažėjant etikos (moralės, sąžinės, etc.) reikalavimams didėja rizika ir kartu – didėja pajamos. Tai galioja visose srityse nuo statybų, prekybos taburetėmis ar vertybiniais popierias.

Pusiau-tarybinė karta, kuri dabar užima verslo elito gretas, akivaizdžiai savęs nesaisto jokiais moraliniais imperatyvais, todėl nuosekliai finansiniais svertais skatina ne-etiškų priemonių taikymą. Aptarėme tokį pavyzdį:

• sėkminga įmonė, prekiaujanti vertybiniais popieriais;
• įmonės sėkmės garantas – vieno iš vadovų informacijos šaltiniai ir jų slaptas naudojimas;
• vienas iš vadovų nusprendžia iš dalies/visiškai pasitraukti iš verslo;
• samdomi darbuotojai turi atlikti tas pačias funkcijas;
• iš samdomų darbuotojų reikalaujama tokio paties efektyvumo;
• toks pat efektyvumas įmanomas tik naudojant ne-etiškas priemones;
• rezultatas – jauni ir perspektyvūs turi tris galimybes:
• būti genijais;
• naudoti ne-etiškas priemones;
• pasitraukti;
• genijų tarp mūsų nėra daug, todėl patys suprantat, koks pasirinkimas lieka.

Kolega paminėjo įdomų procesą. Vos tik padaroms pirmas žingsnis, tai jis tampa katalizatorium toliau naudoti tokius pat metodus, nes pradinis konkurencinis pranašumas (t.y. etiškumas) iš esmės išnyksta. Nebylus šantažas tampa bet kurio informaciją valdančiojo įrankiu. Ar ne tokia yra padėtis su daugeliu jaunosios kartos politikų, kurių viena ar kita klaida yra tvarkingai sukategorizuota ir padėta konkurentų saugumo tarnybų archyve?

Bekalbėdami pasidžiaugėme, kad ir tokioje situacijoje interneto anonimiškumas, o konkrečiai – blogosfera – suteikia sprendimų ir Lietuvai. Pavyzdžiui, kito kolegos, besidarbuojančio ryšių su visuomene srityje, ir, matyt, todėl puikiai žinančio žiniasklaidos užkulisius, blogas „DievųŽiniasklaida“. Neabejodami sutarėme, kad viena iš priežasčių, kodėl blogo autorius anonimas – tai jo paties kasdienė veikla, kuri, tikėtina, išnaudoja Lietuvos žiniasklaidos klystkelių galimybes. Tokios kritikos viešai jis skelbti negalėtų, o blogas – puikus sprendimas.