XXI a. kasdienybės dienoraštis

Smetoniškas noras būti mažesniam

Trečioji Respublika serga. Serga Antrosios Respublikos
diktatoriaus užprogramuota liga. Antanas Smetona ir tuometinis iš „runkelių“ kilęs
„elitas“ pasiekė trumpalaikius tikslus, kurie žlugo per porą dešimtmečių ir dar
dabar tempia Trečiąją Respubliką į dugną.

Kalbu, žinoma, apie norą Respubliką tapatinti su siaura ir
ribota lietuviškai kalbančia etnine grupe. Štai visai neseniai net Vytautas V.
Landsbergis jau kelintą
kartą užsikirto
ties liežuvio įpročių riba. Iš savo akademinės varpinės antrino
ir Leonidas Donskis. Ši problema
žlugdo trečiąją Respubliką jau antrą dešimtmetį.

Būtent dėl „Lietuvos“ sampratos ramaus ES nario būsena
užsitęsė pernelyg ilgai. Šalis laukia vienos iš dviejų konkuruojančių
ideologijų pasirinkimo. Pirmoji lietuvybės samprata – tai etninės tautos
ideologija, kurios pamatas yra lietuvių kalba. Ši ideologija idealiai atspindi
tarpukario diktatoriaus Lietuvą – etninės tautos nacionalizmą, kuris politikų
pastangomis dažnai peraugdavo net į šovinizmą (toks pliūpsnis stebėtas
1930-aisiais minint 500-ąsias Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto mirties
metines).

Antroji lietuvybės samprata – tai istorinė Abiejų Tautų
Respublikos piliečių visuma. Pagal šią sampratą lietuviais laikytini visi
asmenys, idėjiškai pritariantys demokratinei anarchijai ir laisvei, pagal kurią
Abiejų Tautų Respublika ir sudėtinė jos dalis – Lietuvos Didžioji
Kunigaikštystė – neturėjo lygių. Todėl tokiais lietuviais laikytini visi
demokratiškai mąstantys gudai, ukrainiečiai, latviai, Smolensko, Pskovo ir kitų
dažnai LDK įtakoje buvusių teritorijų gyventojai. O etniniai žydai dažnai
tampa
tokios lietuvių tautos pažibomis.

Kodėl lietuvybės samprata yra esminis Lietuvos ateities
klausimas? Atsakymas rodo skėčio, po kuriuo norime matyti savo įtaką, dydį.
Jeigu skėtis mažas ir neturintis ambicijų – toks visada bus minimalistinis ir
tik kitų interesams neįdomias sritis tedengiantis. Jeigu skėčio savininkas
užgimęs lyderis – toks visada sieks po savo skėčiu priglausti žymiai daugiau.
Būtent šis klausimas ir kilo Lietuvai tapus Europos valstybių-pensininkų klubo
nare.

Pasirinkta lietuvybės samprata darys įtaką trims gyvybiškai
svarbioms valstybės vystymui sritims: demografinei politikai, santykiams su
Kremliaus valdytojais, įtakai ES viduje ir regione.

Lietuvos demografinę politiką (o tiksliau – jos nebuvimą)
simbolizuoja vieša mažėjančios tautos ir jos „nukraujavimo“ tema. Esą tai yra
didžiulis nuostolis ir netektis. Esą tai reiškia išmirsiančią tautą. Esą nuo to
ne tik mažės mūsų senatvės pensijos, bet ir nebebus, kam paduoti paskutinį
srėbalo šaukštą.

Tuo tarpu realybė visiškai priešinga – net ir siaurai
smetoniškai suvokdami savo Respubliką galime džiaugtis, kad mes niekada
pasaulio istorijoje iki šiol nebuvome tokie skaitlingi. Kaip teigia
istorikas-statistikas Stasys Vaitiekūnas, XVII a. viduryje Lietuvos Didžiojoje
Kunigaikštystėje galėjo būti apie 568 000 „dūmų“, kuriuose gyveno po 7–8
žmones, todėl iš viso gyventojų buvo apie 4,5 mln. žmonių. 1790 m. surašymo duomenys
leidžia prognozuoti, kad dėl teritorinių bei kitų netekimų buvo likę apie 3,6
mln. žmonių. 1897 m.
surašymo duomenys rodo 2,5 mln. žmonių. Svarbu pabrėžti, kad visi šie rodikliai
žymi geografiškai žymiai didesnės teritorijos gyventojus, todėl šiems skaičiams
taikant „etninės grupės“ rėmus tų „tikrųjų“ lietuvių būtume suskaičiavę žymiai
mažiau. Su dabartiniais skaičiais galima lyginti (nes sutampa teritorija)
tarybinių surašymų duomenis apie Lietuvos gyventojų skaičių:

  • 1959
    – 2,7 mln.;
  • 1970
    – 3,1 mln.;
  • 1979
    – 3,4 mln.;
  • 1989
    – 3,69 mln.;
  • 2001
    – 3,46 mln.

Tad vienareikšmiškai galima teigti, jog pastaruosius pora
dešimtmečių šalis tiesiogine ta žodžio prasme „žydi“! Ir net paskutinių metų
tendencija, dėl kurios esą netekome iki 10% visų gyventojų, yra menkniekis. Po XVII a. Tvano („ačiū“,
maskoliams) didelėje LDK teritorijos dalyje gyventojai beveik visai dingo.

Pasirinkta lietuvybės samprata bene didžiausią reikšmę turi,
vystant ir planuojant santykius su Maskvos kunigaikščiais. Lapkričio pabaigoje vykęs
Aleksandro Lukašenkos vizitas į
Ukrainą
žymi ne tik lūžį Baltarusijos užsienio politikos gairėse, bet ir
atveria kelius į LDK erdvėje atkurtiną federaciją. Pakanka prisiminti Leono
Sapiegos iniciatyvas, jog Abiejų Tautų Respublika turėjo tapti trijų tautų
(lietuvių-lenkų-ukrainiečių) Respublika.

Toks naujas politinis darinys svarbus ne tik „Mažeikių
naftos“ – „PKN Orlen“ vadybininkams. Tai žymiai galingesnis įrankis, kuris
leistų pradėti „žiedinę gynybą“ prieš Maskvos manipuliacijas Europą valdyti
dujų ir naftos čiaupais. Ir jokie šrioderiai ar miteranai nebeišgelbėtų maskolių
kėslų dujas pumpuoti Baltijos ar Juodosios jūros dugnu.

Atgimusi „plačios lietuvybės“ samprata keltų sunkumų siaurai
mąstantiems lietuvybės puoselėtojams, tačiau tokiems visada verta priminti, jog
kunigaikščių Mindaugo, Gedimino ir kitų „tikroji lietuviškoji“ aplinka išmirė
dar iki Liublino unijos. Absoliučią daugumą Abiejų Tautų Respublikos pasiekimų
padarė „plačiosios lietuvių sampratos“ giminių atstovai – Ostrogiškiai,
Chodkevičiai, Sanguškos, Sapiegos, Kiškos, Pacai, Oginskiai, Tiškevičiai. Net
Radvilos „grynais lietuviais“ laikytini tik itin trumpą laikotarpį.

„Plačios lietuvybės“ samprata ir naujas regiono darinys,
kuriamas mažiausiai keturių etninių grupių pagrindu jau iš tiesų galėtų
pretenduoti į lyderius. Ekonominio augimo potencialas, užkonservuotas
Baltarusijoje ir Ukrainoje, laukia savo lyderių. Etniniai lietuviai
vadybininkai prieš tūkstantmetį įrodė iš aukščiau gavę dovaną savo
tolerantiškumu jungti šį slavišką gaivalą su europietiškomis lenkų ambicijomis.
XX amžiaus pradžioje Antanas Smetona nesugebėjo įveikti nacionalizmo iššūkio ir
nesutarimų su „Vidurio
Lietuva“
. O globaliame XXI-ajame, atrodo, kol kas vis dar klaidžiojame po
etninės Lietuvos klystkelius.

Paskelbta vz.lt

6 Comments

  1. dado1945

    Bet ir susukai 🙂 Įkvepiantis straipsnis, bet išvada beveik visiška nesąmonė. Bet gal tegu taip ir lieka 🙂 Geriau negu nieko.

  2. liutauras

    esu nuosaikiai radikalus didžialietuvis 😉

  3. nohobo

    🙂 Niekas niekada lietuvio nesuprato turbūt ir nesupras.

    Apskritai pirmiausia reiketu išvalyti lietuvos visuomenės menteliteta.

  4. liutauras

    tiesą sakant, tas "išvalyti mentalitetą" skamba truputį bauginančiai ir su rudu nacių atspalviu.. gal, sakyčiau, "ugdyti laisvo ir atsakingo piliečio mentalitetą"

    nors, čia būtų bandymas būti politkorektišku, kas irgi savaime kvepia negerai

  5. Paulius

    Tikriausiai mentaliteto valymą vertėtų pradėti nuo nohobo ir kaip pirmaklasiui paaiškinti, kad žodis "Lietuva" rašomas iš didžiosios raidės.

    Jei Shift ar Caps Lock mygtukai neveikia, o Character Map programa nepasileidžia, tada geriau išvis nerašyti.

  6. nohobo

    🙂 eik eik negali buti, rasau kaip noriu, o is kur tu zinai kad lietuva is didziosios raides rasosi, kaip man tai irodisi.

    ???

    Kazkada jau vienas diskutavo apie lietuviu kalbos taisykles, deja jis taip ir nesugebejo man iroditi kad esancios lietuviu kalbos taisykles yra ne visuomenes nuostatai, kurie vienaip ar kitaip sutarti tarpusavija.

    Tai vat is kur tu zinai kaip reikia rasyti is kur zinojo Jablonskis? A?

    Tad nevisada 🙂 vaidink kad labai moki kazka ko is tikruju net saknu nera.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *