XXI a. kasdienybės dienoraštis

Ydos dažnai kyla dėl noro pabėgti nuo savęs?!

Vakar netyčia suvokiau vieną dalyką – daugelis ydų, problemų atsiranda dėl to, jog nuo kažko bėgame, kažko vengiame, bandome „užsimiršti“. Panirdami į virtualią erdvę, gerdami alų, žaisdami krepšinį ar mėtydami kazino žetonus, net vartodami stipresnius svaigalus tiesiog „stumiame“ laiką. Šie užsiėmimai atstoja kažką tikra, ko nerandame ar ko negauname. Vieniems tai – gyvenimo prasmė, kitiems – artimųjų dėmesys, tretiems – bandymas negalvoti apie savo nesėkmes ir t.t. ir pan.

Visgi, kažkur turi būti linija, ribojanti šį „bėgimą nuo savęs“ bei tikrųjų savo poreikių ir interesų tenkinimą. Kaip ją aptikti?

7 Comments

  1. LLLLLLLLLL

    yra net toks pasakymas "as neprasiau kad mane gimdytu", ko gero tas begimas nuo saves, visokiu palengvintu variantu ieskojimas yra noras kuo greiciau "amzinai uzmigti" , todel pasirinkti priesinga varianta – problemas pavyzdziui, arba problemisku situaciju sudarinejima, gal but yra "gyvenimo" pasirinkimas ir tas pasirinkimas kazkuria prasme yra labai destruktyvus, tiek aplinkiniams, tiek paciam

  2. Paulius

    Manyčiau, kad nebūtinai turi kažko trūkti, kad "bėgtum nuo savęs". Įdomu būtų pažvelgti į sociologinių tyrimų statistiką. Iš pažiūros laimingi žmonės, kurie viską turi, dažniausiai būna nelaimingiausi. Galbūt dėl to, kad neturi idėjų kur geriausiai realizuoti save.

    Aš matau vienintelį sprendimą kaip galima "bėgimą nuo savęs" pakreipti pozityvia linkme – laiką ir lėšas reikia skirti paramai vargingiausiam visuomenės sluoksniui. Pavyzdžiui vietoj šeštadieninių išgertuvių pirtyje, į namus savaitgaliui pasiimti našlaitį iš vaikų namų. Čia tik vienas pavyzdys. Galima sugalvoti įvairiausių variantų.

  3. yonanoy

    Man regis ta linija yra kažkur ne tik už "bėgimo nuo savęs", bet ir už "tikrųjų savo interesų bei poreikių tenkinimo"… 🙂

  4. Anonymous

    vis kartoju, kad laime yra ne tikslas, o sielos busena. neseniai kazkur aptikau labai ydomia minti, kad meluoja ir apgaudineja tie, kurie nori buti GRAZESNI. neveltui sakoma, kad kazka suzinojes, suzinai tik tai, kad tai jau zinojai. cia nieko naujo. begame nuo saves todel, kad nekenciame to zmogaus su kuriuo turime gyventi ir kuris niekaip nuo musu neatsiskiria ir kuris mums taip nepatinka. todel tavo sazine yra tavo nuosirdumo buti savimi matas.

  5. VenusOfAir

    nelaiku atjunge…

  6. Akira

    Manau, kiekvienas reiškinys yra laikinas. Tai žmonės suvokia. Sąmoningai, ar ne. Pradžioje tikslas gali atrodyti vsai realiu laimės nešėju ("parašysiu knygą, ir tada tapsiu visiškai laimingas…", "kai ji bus mano, būsiu laimingas…", "tereikia baigti magistrą, ir tada…"). Bet Realumas yra gana laikinas. Atsiranda naujas alkis. O kai suvoki, kad lipi jau per kelioliktą savo Graalį, ateina jausmas, kad tikrojo Graalio, nesibaigiančios laimės nešėjo, kaip ir nėra. Tada ateina laikas, kai šeri save gerais įspūdžiais, alkoholiu ir pan.. Bent jau aš taip įsivaizduoju. Tai labiau ne bėgimas, o laikinumo suvokimo stumdymas…

  7. liutauras

    2 Paulius:

    manau, net ir pakreipę bėgimą „pozityvia linkme“ asmens problemos neišspręsim. ją padarysim naudingą visuomenei, tačiau nuo to pačiam žmogui geriau nebus. pagrindinis sunkumas – žmogui sustoti ir pasikalbėti pačiam su savimi, imho

    manau, noras „amžinai užmigti“ ir simbolizuoja nenorą pamatyti patį save – galbūt vienišą, galbūt paliktą, galbūt likimo nemylėtą ir pan.

    2 yonanoy:

    o tiksliau?

    2 VenusOfAir:

    pritariu

    2 Akira:

    kažkaip man "laikinumo suvokimas" labai artimai skamba į "gyvenimo beprasmybę", ar klystu?

Leave a Reply

Your email address will not be published.