Parašyti apie jaunimą paskatino tai, kad pats esu to jaunimo,
turinčio daugiau nei 20, bet mažiau nei 30 metų, atstovas. Ieškantys
objektyvumo jo tikrai neras, tai grynai subjektyvios nuasmenintos
patirtys, sukauptos stebint savo draugų, pažįstamų ir visiškai
nesusijusių žmonių vertinimus.

Požiūris „iš šalies“ į mūsų kartą (gimusią ir pirmuosius metus augusią
besibaigiančio „socializmo“ sąlygomis) yra dviprasmiškas. Mes laikomi
jau tarsi „naujaisiais“, tačiau vis dar „sovietinio raugo“ turinčiais
žmonėmis. Būtent tai ir lemia vertybių dvikovas mūsų kasdienybėje.

Kas mes?

Mano karta ir aplinka neturi aiškios ir vyraujančios nuomonės. Dalis
mūsų – vis dar tiki Dievu. Vienokiu ar kitokiu, tačiau tiki. Dalis tiki
fanatiškai, dvasinis gyvenimas jiems yra tapęs realaus gyvenimo atsvara
ir vienintele paguoda, nesugebant kovoti už save vis greitėjančiame
rinkos ekonomikos traukinyje. Kita dalis gyvena šia diena ir siekia
visų malonumų „čia ir dabar“. Kuo tai baigsis ateityje? Tikriausiai
didėjančiu širdies ar chroniško išsekimo ligų skaičiumi, emociniu
gyvenimo „pabaigimu“ sulaukus vos Kristaus amžiaus. Tiesiog mes viską
spėsime patirti toje pačioje vietoje ir laike – „čia ir dabar“. „Rytoj“
mums jau nebeįdomus!

Tiesą pasakius, apie tai, „kas mes?“ mano karta dažniausiai net
nesusimąsto. Mes lėtai senstame ir nykstame, nes (kad ir kaip būtų
paradoksalu), tačiau mūsų vaikystė – ir kartu bene gražiausi gyvenimo
prisiminimai – visada liks „toje santvarkoje“. Todėl stovėjimas
begalinėje eilėje prie skalbimo miltelių – tik savaip įdomus ir malonus
(!) tos santvarkos visuomeninio gyvenimo požymis. Mes nepatyrėme
politinių represijų, mes galėjom sakyti, ką norėjom (nes vaikams galima
šnekėti nesąmones, kad ir politines). Todėl „anuomet“ mums visada
siejasi su pačiu skaniausiu šokoladu ar šaltos giros vasaros kaitroje
stikline.

Kodėl mes?

Tai bene sunkiausias klausimas mano bendraamžiams. Mūsų vertybių
pasaulis buvo sulaužytas iš pagrindų būtent tuo metu, kai jau buvo
benusistovįs. Mes dar skaitėm Joną Avyžių ar Juozą Baltušį, tačiau taip
pat puikiai žinom ir keturvėjininkus ar „Baltą drobulę“. Tiesa,
daugelis mūsų jau nebesusidūrė su rusų literatūra, todėl Oneginas ar
Tolstojus – girdėti, bet jau pačių mažai „patirti“ dalykai. Daugelis
mūsų jau net sunkiai kalba rusiškai, skaito – vienetai.

Žvelgiant giliau ir bandant atsakyti, ko mes čia esame – atsakymas
pradingsta tarp rinkos ekonomikos gniaužtų. Kai kurie iš mūsų mokslus
baigė jau Gariūnuose, o ne Vilniaus Alma Mater. Tuose pačiuose
klystkeliuose pasimetusios vertybės irgi nepadeda ieškant atsakymo, kur
link mes einame. Ir jeigu vertinti sąžiningai, tai kol kas lygiai taip
pat klaidžiojame, kaip ir besiblaškydami tarp tarybinės istorijos
pamokų, Sąjūdžio mitingų ar pirmųjų gaivališkų Vakarų kultūros gurkšnių.

Dalis mūsų sėkmingai užėmė tas nišas, kurių nesugebėjo užpildyti
sustabarėjusi tarybinė visuomenė. Panagrinėkite verslo elitą,
įvertinkit pagrindinius naujų sričių ekspertus – jeigu mūsų nėra
priekinėse linijose, tai mes neišvengiamai užimame pirmųjų patarėjų,
pavaduotojų ir panašiose pareigybes. Tiesa, dalis mūsų – neradusi
pažįstamų užtarėjų ar tiesiog nesitaikstanti su amžinuoju
„pereinamuoju“ (kitaip: „pakentėk porą metų, būtinai įvertinsim“),
laikotarpiu – jau nebe Lietuvoje. Už jūsų marių ar tiesiog „už sienos“
mes esam lygūs tarp lygių imigrantų. Su vietiniais mes nekonkuruojame,
nebent tautų katile (JAV). Daug kur mes jau įsikūrėme, sukūrėme ir
naudojamės. Tiesa, visi be išimties gailimės. Nes turėdami turto, „ko
tik širdis geidžia“, mes neturime dvasios. Geriausiu atveju ją
užsieniuose suras mūsų vaikai.

Kada mes?

Nesuklysiu pasakęs, kad mano karta dar laukia – mūsų karta dar
nepasiėmė pusės Seimo narių mandatų, mūsų atstovų dar ne visada
sutiksite aukštuomenės pobūviuose. Mes ruošiamės! Sėkmingai baigę
Gariūnų, Soroso stipendijų ar net vietines aukštąsias mokyklas, mes jau
užimame daug aukštų pareigų, ypač versle. Politika – vis dar ne mūsų
laukas. Nors mūsų vertybėse dar yra chaoso liekanų, tačiau mes, bent
dienos šviesoje, dirbame švariai. Todėl politika mūsų nedomina, kol
gyventi gerai negalėsime dirbdami pagal švarios ir interesų konfliktų
nekamuojamos politikos principus. „Mr. 10%“, „Mr. 5%“ ar kitokios
pravardės po viešųjų ar kitokių konkursų mūsų nedomina – dirbti dėl
pinigų ir jų uždirbti kur kas daugiau mes sugebame versle.

Taigi mūsų viešoje erdvėje dar nėra ir mes į ją pernelyg nesiveržiame.
Tegu išmiršta tarybiniai dinozaurai. Tegu įsitvirtina Vakarų viešojo
gyvenimo taisyklės. Jeigu jos mums tiks ir neprieštaraus mūsų vertybėms
– mes ateisim. Kada? Tikiuosi, greičiau nei per šiuos pirmuosius
nepriklausomus penkiolika metų!

Po mūsų – kas?

Demografus galiu nuraminti – vaikų bus! Ir vaikams mes taip pat žadame
(!) atiduoti viską – save, laisvalaikį, turtus, garbę… bet ką.
Esminis skirtumas ir sąlyga – mes kvėpavom jau Vakarų oru, todėl viena
esminių gyvenimo tiesų – viskam savas laikas. Todėl vaikams – irgi
savas. Anksčiau vestuvės buvo įprastos universitete ar po mokyklos?
Dabar po universiteto ar mokyklos mes pradedame GYVENTI. Gyventi – tai
patirti tuos gyvenimo malonumus, kurių šeima (mes jau nebevertinam, ar
ji „įrašyta“ kuriose nors knygose) nesuteikia, riboja ar net atvirai
draudžia. Todėl, tėveliai ir seneliai, vaikų iš mūsų laukite ties mūsų
30-uoju gimtadieniu. Medicina leidžia, o ir mūsų gyvenimo tempas verčia
pirmiausia „užsidirbti“, o jau paskui atžalas pasitikti visiškai
aprūpintus.

Kita vertus, žvelgdamas į Skandinaviją, negaliu nepavydėti. Lietuvoje
vaikai, nors pasitinkami aprūpinti ir vežiojami vežimėliuose, kurių
kaina kartais prilygsta gerai važiuojančio naudoto automobilio, tačiau
vis dėlto skirti tik savotiškai „pramogai“. Mes nebeturim jiems laiko!
Neturim laiko prižiūrėti, neturim laiko keisti vystyklus ar eiti
pasivaikščioti. Nuo universitetų suolų mes stengiamės „kalti pinigą“, o
atėjus bene svarbiausiam gyvenimo momentui nebemokame sustoti. Vaikai
lieka mūsų darbų, užimtumo kaliniu. Duokdie, vaikai turi mūsų
savaitgalius. Kitu metu jais rūpinasi auklės (vis neįtinkančios, vis
nerūpestingos), tetos (vis įnoringos), mamos (vis kontroliuojančios),
močiutės (vis besidžiaugiančios ir lepinančios). Tiesa, paskui patys
stebimės, kai keturmetis elgiasi kaip sena bobulė ar mintinai žino
visus TV serialus, nesugeba susirasti kieme draugų ar išjungti
kompiuterinio žaidimo.

Ir kas?

Taigi mes – savita, iš esmės kartu su Lietuva lūžusi karta. Mes dar
nesam naujosios tvarkos augintiniai, mes prisitaikėme, prisitaikome ir
prisitaikysime. Tai ir yra mūsų pagrindinis privalumas ir trūkumas –
mes ieškome ir randame atsakymus kad ir visiškai beprotiškose
situacijose. Po teisybei, bent jau teigiame tuos atsakymus radę – kiek
jie teisingi, spręsime ne mes. Kaip mūsų privalumas ar silpnybes
panaudoti Lietuvos naudai – uždavinys kol kas už mus vyresniems.