„Stovėti šalia“

Katalikų bažnyčios tyla Holokausto metu – liūdniausia situacijos iliustracija

„Nenoriu teptis rankų“ – bene daugiausiai moralinių abejonių keliantis teiginys, toks dažnas mūsų tikrovėje. Užsirašiau šio teksto idėją dar metų pradžioje, bet buvau atidėjęs. Reguliariai pasikartojanti situacija priminė, todėl surinkau mintis į vieną krūvą ir skelbiu „Baltic Pride 2013“ proga.

Šiais 2013-aisiais tokių situacijų turėjome ne vieną ir ne dvi. Sniego gniūžtė, išriedėjusi Artūro ir Algio ginču, dabar pasiekė homoseksualių asmenų bendruomenės klausimą. Ir vėl iš daugelio girdžiu tą pačią mintį, jog ne mano pupos, ne mano bėdos.

Taip, daugeliu atvejų ir man nepatinka vieni ar kiti ginčo dalyviai, jų argumentai ar elgesys. Pavyzdžiui, man nepatinka, kad viešos diskusijos Lietuvoje vis dažniau vyksta tokiomis formomis ir naudojant tokias priemones, kurios man asmeniškai nėra priimtinos. Norėčiau, kad Arkadijus Vinokuras, Algis Ramanauskas, Artūras Račas ir daug kitų viešų autorių įdomias mintis reikštų kūrybingai ir etiškai. Norėčiau, kad homoseksualių asmenų bendruomenė nuosaikiau žiūrėtų į kardinalius pokyčius.

Ne visoms toms mintims ir idėjoms pritariu, tačiau vieša erdvė tam ir reikalinga, kad būtų galima diskutuoti, išgirsti skirtingas nuomones, įvertinti savo pozicijos klaidas ir ją keisti ar ieškoti kompromisų. Jeigu mintys dėstomos neetiškai, tai apsunkina dialogą, dažnai apskritai panaikina jo galimybę.

Tačiau tai tik mano noras – vienu metu buvau nusprendęs statyti virtualias sienas ir riboti nekorektišką turinį, tačiau vėliau supratau, kad tai nėra sprendimas. Taip tik susikuriame klaidingą iliuziją, jog mūsų gyvenama erdvė švari ir šviesi. Esu nusprendęs nestatyti virtualių sienų, bandyti bendrauti su net kardinaliai priešingą nuomonę turinčiais, jeigu tik jie sugeba bendrauti korektiškai.

Visgi, suprantu, kodėl Artūras Račas aštriai reaguoja į Leonido Donskio poziciją dėl viešo ginčo tarp Artūro ir Algio Ramanausko. Ir suprantu, kodėl tokia „stovėjimo šalia“ poza labai primena katalikų bažnyčios laikyseną Holokausto metu.

Moralinis neutralumas moralinių ginčų atveju verčia prisiminti, berods, tos pačios bažnyčios mąstytojo posakį, jog nėra blogio ir gėrio kovos. Blogis – tai gėrio nebuvimas. Todėl daugumai tyliai stebint, kaip gražuliai ir radikalai talžo mažumas (ar, Algio atveju, pritaria patyčioms), susidaro ta pati situacija, už kurią dabar kiekvienas asmeniškai kenčiame girdėdami senolių prisiminimus apie karą Lietuvoje ir čia žudytus bendrapiliečius žydus.

Toli ieškoti pavyzdžių nereikia – prisiminkim „Respublikos“ karus prieš žydus, homoseksualus ir „sorosologus“. O ką jau kalbėti apie profesines sąjungas, kolegų savipagalbą prieš agresyvius darbdavius, bendruomenių iniciatyvas (gyvas tik mažuose miesteliuose) prieš savivaldos kunigaikštukus. Aš pats prisimenu sulaukęs ne vieno ad hominem pasąmonės srauto iš nestabilių asmenų (tragikomiška, jog tas srautas susilaukdavo dešimčių „rėmėjų“).

Todėl Roko Žilinsko pozicija dėl „Baltic Pride“ man nepriimtina, tai tik dar vienas atvejis, kai bendros pozicijos nereiškimas užleidžia erdvę garsiau rėkiantiems.

Ar visa tai mums padeda gyventi geresnėje Lietuvoje? Ar smurtas ir patyčios, kurioms patyliukais nepritariame (o veiksmu, t.y. neveikimu – toleruojame), mums yra tinkamas bendrabūvio būdas? Tik laiko klausimas, kada neapykanta atsisuks ir į „stovintį šalia“.