XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Baltic Pride

„Stovėti šalia“

Pope-Pius-XII

Katalikų bažnyčios tyla Holokausto metu – liūdniausia situacijos iliustracija

„Nenoriu teptis rankų“ – bene daugiausiai moralinių abejonių keliantis teiginys, toks dažnas mūsų tikrovėje. Užsirašiau šio teksto idėją dar metų pradžioje, bet buvau atidėjęs. Reguliariai pasikartojanti situacija priminė, todėl surinkau mintis į vieną krūvą ir skelbiu „Baltic Pride 2013“ proga.

Šiais 2013-aisiais tokių situacijų turėjome ne vieną ir ne dvi. Sniego gniūžtė, išriedėjusi Artūro ir Algio ginču, dabar pasiekė homoseksualių asmenų bendruomenės klausimą. Ir vėl iš daugelio girdžiu tą pačią mintį, jog ne mano pupos, ne mano bėdos.

Taip, daugeliu atvejų ir man nepatinka vieni ar kiti ginčo dalyviai, jų argumentai ar elgesys. Pavyzdžiui, man nepatinka, kad viešos diskusijos Lietuvoje vis dažniau vyksta tokiomis formomis ir naudojant tokias priemones, kurios man asmeniškai nėra priimtinos. Norėčiau, kad Arkadijus Vinokuras, Algis Ramanauskas, Artūras Račas ir daug kitų viešų autorių įdomias mintis reikštų kūrybingai ir etiškai. Norėčiau, kad homoseksualių asmenų bendruomenė nuosaikiau žiūrėtų į kardinalius pokyčius.

Ne visoms toms mintims ir idėjoms pritariu, tačiau vieša erdvė tam ir reikalinga, kad būtų galima diskutuoti, išgirsti skirtingas nuomones, įvertinti savo pozicijos klaidas ir ją keisti ar ieškoti kompromisų. Jeigu mintys dėstomos neetiškai, tai apsunkina dialogą, dažnai apskritai panaikina jo galimybę.

Tačiau tai tik mano noras – vienu metu buvau nusprendęs statyti virtualias sienas ir riboti nekorektišką turinį, tačiau vėliau supratau, kad tai nėra sprendimas. Taip tik susikuriame klaidingą iliuziją, jog mūsų gyvenama erdvė švari ir šviesi. Esu nusprendęs nestatyti virtualių sienų, bandyti bendrauti su net kardinaliai priešingą nuomonę turinčiais, jeigu tik jie sugeba bendrauti korektiškai.

Visgi, suprantu, kodėl Artūras Račas aštriai reaguoja į Leonido Donskio poziciją dėl viešo ginčo tarp Artūro ir Algio Ramanausko. Ir suprantu, kodėl tokia „stovėjimo šalia“ poza labai primena katalikų bažnyčios laikyseną Holokausto metu.

Moralinis neutralumas moralinių ginčų atveju verčia prisiminti, berods, tos pačios bažnyčios mąstytojo posakį, jog nėra blogio ir gėrio kovos. Blogis tai gėrio nebuvimas. Todėl daugumai tyliai stebint, kaip gražuliai ir radikalai talžo mažumas (ar, Algio atveju, pritaria patyčioms), susidaro ta pati situacija, už kurią dabar kiekvienas asmeniškai kenčiame girdėdami senolių prisiminimus apie karą Lietuvoje ir čia žudytus bendrapiliečius žydus.

Toli ieškoti pavyzdžių nereikia – prisiminkim „Respublikos“ karus prieš žydus, homoseksualus ir „sorosologus“. O ką jau kalbėti apie profesines sąjungas, kolegų savipagalbą prieš agresyvius darbdavius, bendruomenių iniciatyvas (gyvas tik mažuose miesteliuose) prieš savivaldos kunigaikštukus. Aš pats prisimenu sulaukęs ne vieno ad hominem pasąmonės srauto iš nestabilių asmenų (tragikomiška, jog tas srautas susilaukdavo dešimčių „rėmėjų“).

Todėl Roko Žilinsko pozicija dėl „Baltic Pride“ man nepriimtina, tai tik dar vienas atvejis, kai bendros pozicijos nereiškimas užleidžia erdvę garsiau rėkiantiems.

Ar visa tai mums padeda gyventi geresnėje Lietuvoje? Ar smurtas ir patyčios, kurioms patyliukais nepritariame (o veiksmu, t.y. neveikimu – toleruojame), mums yra tinkamas bendrabūvio būdas? Tik laiko klausimas, kada neapykanta atsisuks ir į „stovintį šalia“.

..do it in the streets and frighten the horses?

Ponios Patrick Campbell posakisI don’t care what they do, so long as they don’t do it in the street and frighten the horses“ datuojamas apytiksliai 1910 metais, tačiau puikiai tinka ir šiandien. Į jį vaizdžiai telpa sveikam protui neprieštaraujanti mažumų tolerancija ir nubrėžiama aiški jos riba. (PS. apie tai, jog to sveiko proto nuosekliai mažėja, puikiai pasakoja Владимир Буковский)

Apie gėjų ir lesbiečių problemas esu rašęs, netgi viešai internete diskutavęs su oponentais (pavyzdžiui, diskusija su Rimu Žilinsku, apsikeitimas argumentais su LTSR.lt).

Vienas protingas pažįstamas žmogus mėgsta sakyti: „Žmogaus protui ribos yra, bet kvailybei – deja, ne..“. Turbūt homoseksualių vadybininkų organizuotos eitynės „Baltic Pride 2010“ turėjo praverti akis visiems bent kiek mąstantiems Lietuvos piliečiams. Jau seniai turiu gana griežtą nuomonę, jog homoseksualumas nėra skatintina visuomeninė vertybė, tačiau tikrai ir ne piktžolė, kurią reikia visomis jėgomis rauti lauk. Visgi, visuomenės reakcija į taikią eiseną yra liguista ir atveria ne homoseksualų, bet visuomenės ydas ir pakantumo trūkumą. Baisoka, kad tas santykis dažnai siekia 3:1 (visuomenės nuomonių tyrimų) ar net 10:1 (TV balsavimų atveju).

Šiek tiek praėjus laiko po eitynių galima bandyti apibendrinti situaciją. Trumpai jį apjungiau iliustracijoje į vieną TAIP ir tris NE. Kodėl? Nes nematau jokių argumentų, kodėl homoseksualios orientacijos žmonės turėtų būti laikomi visuomenei pavojingais ligoniais. Tačiau tuo pat metu esu visiškai tikras, jog aktyvus homoseksualumo kaip vertybės propagavimas visuomenei ilgu laikotarpiu neša nuostolius, o ne naudą.

Klausimų sąrašas

Norint diskutuoti, o ne pilstytis purvais, visada naudinga susidėlioti argumentus. Tad kur laužomos ietys?

  1. ar tai liga? (homoseksualumas įgimtas vs. įgytas – jaunuoliai, kurie viską nori išbandyti ir atrasti?);
  2. ar tai pavojinga aplinkiniams? (reikia izoliuoti? užkrečiama?) ar egzistuoja poveikis riboto veiksnumo asmenims (ypač – jaunimui)? ar reikia riboti informaciją apie (homo)seksualumą?
  3. ar egzistuoja homoseksuali šeima? (teisė kurti šeimą vs. teisė įsivaikinti).

Ar homoseksualumas – liga?

Jeigu būčiau biurokratas, pasiremčiau 1973-iųjų Amerikos Psichiatrų Asociacijos sprendimu išbraukti homoseksualumą iš psichinių sutrikimų diagnostikos ir statistikos žinyno (DSM).

Tačiau esu paprastas žmogus, kuriam liga – tai kūno veiklos laikina klaida, nukrypimas nuo vidutiniškai patikrinto kelio (panašiai ir LKŽ). Tada ir kyla abejonės, ar homoseksualumas yra laiko patikrintas būdas. Akivaizdu, kad:

  • tai ilgalaikis visuomeninis reiškinys – paskaitykite Platono „Puotą“ (angl. Symposium);
  • homoseksualai sudaro žymią visuomenės mažumą, t.y. tokie polinkiai būdingi retam žmogui;
  • homoseksualai neturi galimybių susilaukti bendro palikuonio;
  • homoseksualai (ypač gėjai) dažnai turi savitą saviraiškos (meno ir kt.) supratimą, kas iš tiesų praturtina visuomenę;

Taigi, homoseksualumas yra neišvengiamas visuomenės palydovas, tačiau turi nišinį pobūdį, t.y. būdingas tik mažai visuomenės daliai. Tačiau ta mažuma teikia didžiajai daliai visuomenės tam tikrą naudą pati iš esmės nesinaudodama galimybes pratęsti save.

Ar homoseksualūs polinkiai yra tokių asmenų kūno veiklos sutrikimai? Beveik visais atvejais homoseksualūs asmenys ir toliau gali naudoti savo lytinius organus giminės pratęsimui, tačiau valingai to nedaro. Taigi, akivaizdu, jog tai nėra kūno veiklos sutrikimas, o valios valdomas žingsnis. Tos pačios lyties asmens pasirinkimas vyksta pasąmonėje, todėl tol, kol nėra veiksmingų būdų ją tirti ir kontroliuoti, tol ir kalbos apie homoseksualumą kaip ligą yra tuščios.

Ar homoseksualumas užkrečiamas?

Vienas taikliausių klausimų, kuriuos iškėlė „Baltic Pride“ organizatoriai, buvo skirtas tradicinių vertybių puoselėtojams. Klausta, ar tos vertybės iš tiesų tokios tvirtos, jeigu jas galima paminti paprasta taikia eisena?

Pasaulyje, kurį valdo „Gyvenk dabar! Mirk jaunas! Būk gražus lavonas!“ kultas, toks klausimas susilaukia palaikymo, bet jo autoriai neturi atsakymo, kaip nišinių, kartais gal net deviantinių, vertybių propagavimas veikia ribotai veiksnius piliečius (toli gražu ne tik nepilnamečius). Ar nėra taip, jog seksualumo (visų formų) propagavimas Vakarų visuomenėse lėmė itin ankstyvą ir perteklinį domėjimąsi? Ar energija, anksčiau skirta kitoms žmonių veiklos sritims, dabar nėra telkiama tik į su seksualumu susietus malonumus? Manau, tai pernelyg gilūs klausimai, kad juos būtų galima atsakyti tik juodu ar baltu rašalu.

Kita vertus, nagrinėjant net ir lietuviškąsias medijas abejonių nekyla – seksualumo kultas daro tiesioginę įtaką visuomenės vertybėms ir tikslams. Ar pramoga ir malonumas yra pamatinės mūsų šalies vertybės? Drįstu abejoti, jog šių dalykų persisotinimas yra žymiai pavojingesnis, nei trūkumas.

Svarstant taikių eitynių kaip homoseksualumo propagavimo klausimą, dabar esu nuomonės, jog taiki ir nevulgari eisena yra prasmingas mažumos teisių gynimas. Tai, ką matėme Vilniuje, tik patvirtino homoseksualų priešininkų silpnybes, o ne pirmųjų trūkumus ir pavojus.

Ar šeimos samprata „lanksti“?

Bene lengviausiai atsakomas klausimas. Lietuvoje šeima yra tas visuomeninis darinys, kurio jungtis yra vaikai. Homoseksualai bendrų vaikų turėti negali, todėl ir šeima jų atveju yra kitokia. Tam Civilinis kodeksas numato net specialią formą – partnerystę (tiesa, tai, jog nėra priimti visi reikalingi poįstatyminiai aktai, yra rimtas kliuvinys, kurį reikia skubiai spręsti).

Galimybė kurti šeimą homoseksualiems asmenims atsirastų tik įvaikinimo atveju, tačiau įsivaikinti visai svetimą vaiką dviems tos pačios lyties asmenims būtų visai netinkamas sprendimas – psichologai šiuo atveju abejonių neturi. Tuo tarpu „pusinis“ įsivaikinimas, kai savo partnerio(-ės) vaiką įsivaikina kitas partneris, labiau panašus į bandymą apeiti teisės normas, o ne realus rūpestis betėviais vaikais.

Aišku, rimtas klausimas kyla tada, kai vaikų namai pilni vaikų, o šeimos jų įsivaikinti nenori. Ar turėtume tada leisti įsivaikinti homoseksualiems partneriams, atskirai gyvenantiems asmenims? Čia vėlgi klausimas, kuriam vieno aiškaus atsakymo nėra..

Pabaigai

Homoseksualumas – nepanaikinamas visuomeninis reiškinys. Turintis privalumų ir trūkumų, tačiau nei dėl vienų, nei dėl kitų nevertas išskirtinio dėmesio ar teisių.

Prokuratūra viešumoje: nauja kokybė?

Jeigu trumpai – man iš tiesų patiko paskutinis generalinės prokuratūros žingsnis, kai ji kreipėsi į teismą su prašymu sustabdyti leidimą homoseksualų eitynėms „Baltic Pride“ Vilniuje. Ir patiko net ir nepaisant to, jog šiaip aš palaikau priešingą nuomonę – eitynes reikia leisti kaip reikėtų leisti ir, pavyzdžiui, alkoholio pramonės darbuotojų mitingą ar nelegalių viešnamių darbuotojų piketą – teisė į viešus renginius negali būti priklausoma nuo jų dalyvių vienokių ar kitokių savybių (tiesa, visiškai kita situacija būtų, jeigu tuose renginiuose kas nors siūlytų rūkyti marihuaną ar rodyti savo vienokias ar kitokias kūno dalis). Jeigu žmonės to tik nori, tegu renkasi ir vaikšto, diskutuoja. Neabejoju, kad mūsų nuostatos pakankamai tvirtos.

Generalinės prokuratūros žingsnis man patiko dėl to, jog bene pirmą kartą išgirdau tai, ką ši įstaiga turėjo daryti jau labai seniai – savo veiksmus grįsti viešaisiais visuomenės interesais, o ne kuo nors kitu. Apie tai prokurorams kalbėjau dar praėjusių metų vasarį.

Vertybės kaip viešųjų įstaigų komunikacijos ašis

Valstybės įstaigos savo komunikaciją privalo grįsti vertybių komunikacijos principais, t.y. visus savo veiksmus pateikti per vykdomos funkcijos naudą ir reikalingumą visuomenei. Jeigu tos naudos nėra, tai nėra ir tokios organizacijos poreikio..

Komunikaciją dėliojant per vertybes išnyksta labai daug problemų – sumažėja politikavimo, atsiranda aiškus ir paprastas veiksmų planavimas, nekyla pagundų organizacijos galimybių išnaudoti privatiems interesams tenkinti.

Generalinės prokuratūros atveju vertybė yra labai aiški – visuomenės saugumas. Todėl visi generalinio prokuroro pasisakymai turi prasidėti ir baigtis ta pačia gaida – apie kokią visuomenės problemą kalbama ir kaip prokurorų veiksmai padės visuomenei išspręsti tą sopulį ar bent jau sumažins gresiančią žalą.

Raimondo Petrausko sėkmė ir klaidos

Trečiadienį įvykę laikinai einančio generalinio prokuroro pareigas Raimondo Petrausko vieši pasisakymai iš esmės rėmėsi labai teisingu pamatu – visuomenės saugumas, kuriam kyla grėsmė, nes institucija yra gavusi patikimos informacijos apie apčiuopiamas grėsmes.

Teko girdėti kelias oponentų reakcijas ir visos jos sėkmingai atremiamos:

  • prokuratūra vykdo politinį užsakymą, engia homoseksualus – prokuratūros veiksmai niekaip nesusiję su pačiu homoseksualų eitynių faktu, o remiasi tiesiogiai su visuomenės saugumu susijusia informacija apie apčiuopiamas grėsmes. Prokuratūra visada turi sverti skirtingus visuomeninius gėrius ir šiuo atveju nuspręsta, jog potenciali žala visuomenės saugumui yra didesnė nei žala sustabdant (ne uždraudžiant!) leidimo organizuoti eitynes galiojimą;
  • prokuroras taiso savo įvaizdį, pašlijusį po Kedžio tyrimo – prokuratūra privalo kritiškai analizuoti visas galimas pasekmes ir eitynių atveju padaryta išvada, jog pavojus pernelyg didelis. Prokuratūros surinkta informacija pateikta teismui ir teismas, įvertinęs visas aplinkybes, spręs, ar grėsmės pakankamos priimti atitinkamus veiksmus;
  • Prezidentė (Vyriausybė, …) turėtų nurodyti prokuratūrai pakeisti poziciją – Lietuvoje prokuratūra yra nepriklausoma institucija, kuri savo veiksmus vykdo nederindama jų su kitomis vykdomosios valdžios institucijomis. Galutinį sprendimą dėl surinktos informacijos pagrįstumo priims teismas;

Akivaizdu (pagal šviežius tyrimų duomenis, ~3 iš 4 lietuvių nepritaria eitynėms), jog tokia prokuratūros pozicija iš esmės bus teigiamai įvertinta ir prokurorai iš tiesų susirinko vieną kitą simpatijų balą. Tačiau ko trūko visiškai viešumo pergalei?

Pirma, l.e.p. Raimonas Petrauskas buvo pernelyg susikaustęs ir jo pasisakymams pritrūko gyvumo. Gana formaliai pateikti argumentai nebuvo itin lengvai „suvalgomi“. Tuo tarpu paprastas pavyzdys, jog analogiškas prokuratūros veiksmas būtų apsaugojęs Seimą nuo sausio 16-osios įvykių praėjusiais metais, suteiktų platesnį akiratį vertintojams. Ką jau bekalbėti, jog retorinis klausimas, kas geriau – keliasdešimt rimtai sužeistų piliečių ar nukelta eitynių data – išmuštų oponentus iš tiesioginės kritikos prokuratūrai, diskusija persikeltų į policijos veiklos lauką, t.y. kas ir kaip turi užtikrinti renginių saugumą, kai tokių renginių turinį itin neigiamai vertina didžioji dalis visuomenės?

Antra, konkuruojant dviems vertybėms ir ginčijantis interesų grupėms, visada verta tapti arbitru, kuris iškelia klausimą, tačiau neturi atsakymų. Todėl R.Petrauskas tikrai turėjo retoriškai klausti – ar eitynių šalininkai yra pasiryžę priimti galimas žmonių aukas? Ar „Baltic Pride“ organizatoriai suvokia ir prisiima tokią atsakomybę?

Dabartinėje situacijoje, kai leidimo galiojimas vis tik atnaujintas, prokuratūra vis tiek išliktų nugalėtoja – prokuroras labai trumpai ir aiškiai galėtų konstatuoti, jog aukštesnysis teismas nepalaikė prokuratūros fiksuotų grėsmių pakankamomis – tuo prokuratūros nuomonės skiriasi. Tačiau kartu toks teismo sprendimas reiškia, jog teisėjai prisiėmė atsakomybę už galimą žalą visuomenės saugumui, o prokuratūra atliko savo darbą įspėdama apie grėsmes.