Primityvu. Neprofesionalu. Vaikiška. Emocionalu. Banalu. Jokios analizės. Faktų perpasakojimas. Šaltinių stoka. Autorių teisių pažeidimai. Anonimiškumas. Nepagarba. Šmeižtas. Įžeidinėjimai. Paskalos. Sąmokslo teorijos.
Ir taip toliau. Visa tai mes turime tikrovėje. Visa tai mes turime viešoje erdvėje. Visa tai mes turime žiniasklaidoje. Visa tai mes turime ir tinklaraščiuose, ir kitame virtualiame turinyje, kurį kuria vartotojai.
Kaip visa tai paveiks 2009 metų balandžio 20 dienos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas (nuasmenintą versiją „Microsoft Word “ formatu galite atsisiųsti iš čia – tiesa, gautą bylą reikės pervadinti, pridedant „.doc “)? Atsakyti bandysiu keliais aspektais. Pradėsiu nuo to, kaip ir kodėl teismas brėžė aiškią liniją, padalindamas tinklaraščių autorius į dvi grupes.
Su tinklaraščiais susijusių asmenų grupės
Tarptautinių žodžių žodynas sąvoką subjektas [lot. subjectum ] aiškina taip: „2. teisėje fizinis asmuo (pilietis) arba juridinis asmuo (įstaiga, įmonė, organizacija), kurį teisės normos įgalina turėti teisių ir prisiimti pareigų; “.
Teisių ir pareigų nereikia suprasti itin siaurai. Galimybė rašyti savo mintis tinklaraštyje – taip pat teisė. Sveika nuovoka suprantamas reikalavimas nepažeistų kitų asmenų teisių (pavyzdžiui, nešmeižti) – taip pat pareiga. Tad kas ir kaip tampa subjektais įvairiose tinklaraščių formose? Išskirčiau tokius veikiančius asmenis:
- pagrindinio turinio autorius(-iai);
- komentaro(-ų) (t.y. replikų) autorius(-iai);
- diskusijos erdvės (interneto svetainės) prižiūrėtojas(-ai);
- diskusijos erdvės (interneto svetainės) savininkas(-ai);
- asmuo, teikiantis informacijos saugojimo (angl. hosting ) paslaugas.
Pagrindinio turinio autorius – tai asmuo, kuris renka informaciją, ją analizuoja (skaido ir tiria), papildo ar pakeičia savo įžvalgomis, paruošia viešam naudojimui skirtą variantą, galbūt vėliau jį tobulina. Būtent pagrindinio turinio autorius ir turėtų būti dažniausiai tapatinamas su naujadaru „tinklaraštininkas“. Pagrindinio turinio autorius gali atlikti ir kitus vaidmenis (ypač 3 ir 4), tačiau tai nėra būtina sąlyga.
Komentaro autorius – bene gausiausia tinklaraščiuose veikiančių asmenų grupė. Pagal įvairius Vakaruose atliekamų tyrimų duomenis tinklaraščius rašo iki 10-20% interneto vartotojų, tuo metu juos skaito daugiau nei pusė. Taigi, trumpo komentaro, replikos autorių tikrai daugiau nei tinklaraštininkų.
Ar komentaro autorius gali būti prilyginamas pagrindinio turinio autoriui? Teisine prasme teigčiau, jog tai priklauso nuo komentaro apimties ir turinio. Jeigu komentaras (replika) tampa gana išsami, joje kompetetingai analizuojama informacija, pateikiama tam tikra pozicija, faktai, tai atskiras komentaras tampa kokybišku informaciniu vienetu ir, manyčiau, galima būtų rasti situacijų, kai „etatiniai“ komentatoriai tinklaraščiuose atlieka kartais net svarbesnį vaidmenį, nei pagrindinio turinio autorius.
Diskusijos erdvės prižiūrėtojas – tradicinėje žiniasklaidoje analogas yra redaktorius, kuris virtualioje erdvėje dažniau vadinamas administratoriumi. Kokios jo funkcijos? Turinio pateikimas viešai prieigai (žargonu, „išleidimas “), turinio kokybės peržiūra (korektūros, kalbos taisyklių priežiūros funkcija), grįžtamojo ryšio su skaitytojais palaikymas (įskaitant ir netinkamų skaitytojų veiksmų neutralizavimą, juos šalinant, ribojant prieigą ir pan.), taip pat (pagal situaciją) galima turinio gairių formavimo funkcija.
Diskusijos erdvės savininkas – nėra statistinių duomenų, todėl sunku vertingi, kurių tinklaraščių Lietuvoje daugiau – įkurtų pavienėse interneto svetainėse (pavyzdžiui, nezinau.lt, racas.lt) ar veikiančių bendruomenėse (pavyzdžiui, blogas.lt, livejournal.com).
Pirmu atveju diskusijos erdvės savininkas – tai interneto srities vardo savininkas, valdantis virtualų turtą, t.y. interneto srities adresą, susietą su fizine informacijos saugojimo vieta. Antru atveju savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, valdantis pagrindinę tinklaraščių bendruomenės interneto svetainę (pavyzdžiui, www.blogas.lt atveju, jeigu neklystu, tai yra UAB „IMPartner“).
Informacijos saugojimo paslaugas teikėjas – teoriškai gali būti tinklaraštis, kuris būtų rašomas, pavyzdžiui, bendrovės „Teo LT“, kuri būtų ir tinklaraščio savininkė, ir tikrovėje pati saugotų šio tinklaraščio informaciją. Daugumoje kitų atvejų informaciją saugo kitas asmuo (dažniausiai, juridinis), kuris užtikrina, jog interneto vartotojams, naršyklėje surinkusiems tinklaraščio adresą, bus atsiųstas programinės įrangos sukurtas turinys.
Tiesmukai taikant analogiją iš tradicinės žiniasklaidos būtų galima sakyti, jog už kokį nors neteisėtą turinį, kurį saugo tokių paslaugų teikėjas, turėtų atsakyti ne tik tą turinį pateikęs asmuo, bet ir ją saugantis paslaugų teikėjas, tačiau tam ES elektroninės komercijos direktyra ir Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymas daro specialią išimtį. Todėl paslaugų teikėjas atsakomybės išvengia, bet vis tiek lieka tiesiogiai dalyvaujančiu subjektu.
Visuomenės informavimo subjektų kategorijos
Visuomenės informavimo įstatymas 2 straipsnyje skiria šiuos pagrindinius su visuomenės informavimu susijusių asmenų grupes: [62 p.] „viešosios informacijos rengėjas“ ([17 p.] „informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas“), [63 p.] „viešosios informacijos skleidėjas“, [72 p.] „žurnalistas“.
Viešosios informacijos rengėjas –tai asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją. Tinklaraščių atveju rengėjais gali tapti pagrindinio turinio ir komentarų autoriai, diskusijos erdvės prižiūrėtojai. Įstatymas tiesiogiai nurodo, jog rengėjais yra ir informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojai, t.y. asmenys, faktiškai valdantys tinklaraštį. Taigi, tai apima ir diskusijos erdvės savininkus.
Viešosios informacijos skleidėjas – tinklaraščio valdytojas ar kitas asmuo, skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą. Be abejonės, tai apima diskusijos erdvės savininką (jis rūpinasi, sudaro atitinkamas sutartis), tačiau informacijos saugojimo paslaugų teikėjas nepatenka į šią kategoriją, nes įstatymas numato privalomą sąlygą, jog skleidėjas turi atsakyti už informacijos teisėtumą, tuo metu informacijos paslaugų teikėjams jau minėtos įstatymo nuostatos daro atsakomybės išimtį.
Tad kurie su tinklaraščiais susiję asmenys gali būti pripažįstami žurnalistais teisine prasme? Tokie gali būti fiziniai asmenys, kurie profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui (paaiškinta aukščiau). LVAT sprendimas paaiškina, jog formaliai įstatyme reikalaujama sutartis informacinės visuomenės informavimo priemonių (tinklaraščiai – viena iš formų) atveju nėra būtina, kai fizinis asmuo yra ir viešosios informacijos rengėjas.
Tačiau VISAIS atvejais žurnalistu būtų pripažintas tik tas asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia turinį. Todėl visi teiginiai, esą „kiekvienas panorėjęs“ galės save vadinti „žurnalistu“ yra niekiniai. Tik profesionalus, t.y. kokybiškas, atitinkantis žurnalistikos reikalavimus, turinys leistų tinklaraščių autoriams pretenduoti į žurnalisto statusą. Kitu atveju tai lieka tas pats eilinių interneto vartotojų kuriamas turinys. Tai nėra žurnalistika. Nors tai yra žiniasklaida.
Iš teismo sprendimo: “…ar jis profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.”
1kl.: ar nebuvo numatyta, kokia instancija ketina tirti blogo profesionalumo lygį?
2kl.:Teismo sprendime blogeris prilygintas žurnalistui, kuris profesionaliai renka, rengia ir publikuoja medžiagą. Tačiau, pavyzdžiui, žurnalistas Dan Gillmor, parašęs knygą “We the media” bei nepriklausomas žurnalistas Mark Glaser, rašydami apie blogus ir piliečių žurnalistiką, blogerius įvardina kaip asmenis, kurie neprofesionaliai renka, rengia ir publikuoja informaciją.
Kaip, galų gale, suprasti, kad gi tas blogeris? 😀
Aušra, profesionalumą vertins akredituojanti institucija. jeigu akreditacijos prašantis asmuo nesutiks, galės kreiptis į teismą, kad teismas įvertintų akredituojančios institucijos sprendimo pagrįstumą. jeigu bus precedentų, susiformuos tam tikri teismo precedentai, kurie ir taps tam tikrais kriterijais.
Teismas įvardino sąlygas, kada tinklaraščio autorius gali būti prilyginamas žurnalistui. visiška tiesa, jog absoliuti dauguma tinklaraštininkų niekada nepasieks žurnalistų lygio, taip pat tiesa, kad tarp tinklaraštininkų tokių, galinčių pretenduoti vadintis žurnalistais (su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – viena iš jų yra teisė į akreditaciją), taip pat yra.
Ačiū už atsakymą.
Vis dėlto, mano subjektyvia nuomone, tinklaraščio profesionalumą vertinti turėtų ne akredituojanti institucija, o sudaryta nepriklausoma žurnalistų ir/ar leidėjų komisija…
Liutaurai, kaip manote, ar Jūsų blogas bus pripažintas profesionaliu?
aš truputį abejoju ŽLEK’o galimybes įsigilinti į naujų žiniasklaidos formų subtilybes, o ad hoc komisijos iš esmės vėlgi būtų tam tikra asociacijos palaiminimo forma (ką įstatymas numato kaip alternatyvą ir dabar “… arba yra žurnalistų profesinės sąjungos narys” ar pan.
manyčiau, jog iš dalies mano tinklaraštis atitiktų tuos kriterijus, tai patvirtina faktas, jog kai kurie įrašai publikuojami/kopijuojami įvairiuose interneto portaluose, spaudoje. pagal pirminę LRS kanceliarijos reakciją dar per anksti daryti išvadas
Anksčiau ar vėliau bus suformuoti kriterijai, kuriais bus apibrėžiama, ką reiškia “profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą”. Šiai dienai, jei žiūrėtume į akreditavimo prie Vyriausybės taisykles, yra įvardytas tik vienas kriterijus (tiesa, be skaitinės išraiškos) – “reguliariai rengiantys informaciją apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbą”. Reguliarumas yra svarbus, bet, mano nuomone, tikrai ne lemiamas profesionalumo kriterijus. Tad dar kai kam teks paplušėti, kol bus atskirti pelai nuo grūdų 🙂
Liutaurai, ar jau kreipeisi į Trembo? Kokios žinios?
Kol kas Eglės atsakymas buvo toks:
<...>
laba diena,
Skaitėme pranešimus žiniasklaidoje, o LVAT sprendimas mūsų dar nepasiekė.Tačiau tai ne trukdis Jums teikti akreditacijos anketą, ji kartu su nauju, darbo grupės priimtu ir Seimo valdybos patvirtintu akreditacijos tvarkos Aprašu, kuriame ir nurodyti, pasak žiniasklaidos, LVAT sprendime minimi kiti akredituojančių institucijų numatyti reikalavimai, yra Seimo interneto puslapyje. Tai galite rasti paspaudę nuorodą
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=292&p_k=1
<...>
Taisyklių detaliai neišsinagrinėjau, anketos nepateikiau, todėl išvadų dar daryti negaliu.
Ta anketa tinklaraščio savininkui nelabai tiks (kaip beje ir nepakeistos taisyklės), nes jei skaitant paraidžiui reikia žiniasklaidos priemonės vadovo ir t.t. prašymų. O tai ne tik, kad būtų apsunkinimas tinkaraščio autoriui, tačiau tam tikra prasme būtų ir apeinamos taisyklės dabar surašytos. Manau teks laukti, kol ponia Eglė gaus LVAT’o raštą ir kada Seimo kanceliarija pakeis tam tikras nuostatas arba išleis atskiras taisykles.
Laukiam tolimesnių žinių 🙂
Aušra, Jūs nesate teisi. Kas yra profesionalumas žurnalistikoje? 15 min profesionalu? Ten labai maža baigusiu žurnalistiką. Informacijos kokybė? Pažiūrėkite, kiek ten lepsusų paliekama, gramatinių klaidų taip pat. Ir šios problemos būdingos ne tik 15 minučių, tačiau ir kitoms neprintin’ėms žiniasklaidos priemonėms. Taigi, kas yra profesionalumas ir kaip jį vertinti?
O požiūris, kad vertina akreditaciją suteikianti institucija yra teisingas. Pirmiausia, Jūsų žiniai, viešųjų ryšių skyriuje Seime dirba žurnalistai, turintis labai nemažą patirtį (manau, tikrai didesnę, nei dauguma naujosios kartos žurnalistų), jie kas diena patys skleidžia informaciją apie Seimo darbą, todėl, jei jie nepiknaudžiaus – manau jų vertinimas turėtų būti objektyvus. Kita vertus sunku pasakyti ar Liutauro blogas yra politinis. Jei taip, į kokias kategorijas tuomet galima būtų priskirti keliones į Uteną, Subarų Outback bandymus, aprašymus apie lošimų verslą? Tačiau, kita vertus, bloge yra skiltis tampriai susijusi su politika…
Povilai, aš nesakiau,kad Seime dirba neprofesionalai.
Kalbėti apie Lietuvos žiniasklaidos priemonių profesionalumą praktine prasme yra visai atskira tema. Tikrai profesionalių VIP yra vienetai, o klaidų (gramatinių, kirčiavimo, ir, deja, net faktinių) girdžiu ir skaitau kasdien.
Vis dėlto VIĮ konstatuojama, kad žurnalistas yra asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia informaciją Visuomenės informavimo priemonei arba priklauso žurnalistų sąjungai. Tokiu atveju, visi asmenys, kurie dirba žiniasklaidos priemonėse yra profesionalai. Taip sakau ne aš, o įstatymas.
tačiau įstatymas nenumato, kad VIP, kuri teikia informaciją su klaidomis yra neprofesionali.
P.S. 15 minučių dirba nemaža dalis žurnalistiką studijuojančių II – IV-ursių. Normalu,kad klaidų pasitaiko.
Aušra, tai pakalbėkime apie tai, kas yra profesionalus informacijos rinkimas ne pagal įstatymą, o realiai.
Blogas (šiuo atveju politinis) kada bus profesionalus? Kai jį rašys nuomonę turintis Lietuvos pilietis, žurnalistas ar politologas? Ką reiškia profesionalumas politiniame bloge? Kadangi šiek tiek esu girdėjęs apie politiką, man juokinga būna skaityti net didžiuosiuose leidiniuose skelbiamą informaciją apie politiką (ypač mėginimus daryti įžvalgas), bet tokia praktika, anot įstatymo, yra profesionali.
Tačiau yra ir kita pusė. Kas bent kiek domisi politika, jis turi savo požiūrį ir daro tas pačias įžvalgas. Kuo jis skiriasi nuo įstatymo numatyto profesionalo? Aukštąjį išsilavinimą jis turi arba turės (nemanau, kad žurnalistinis išsilavinimas šiais laikais yra pats svarbiausias naujosiose žiniasklaidos priemonėse), įvykį konstatuos ir aprašys jį iš savo pozicijos. Kuo tai ne profesionalumas?
Nesilaikoma to, ko komfake mokoma teoriškai? Ir ką tai keis – tinklaraštininkas kuria savo auditorija kaip nori.
Taigi, esmė ta, kad ta riba tarp tų, kurie sėdi redakcijose ir tų, kurie prisėda prie tinklaraščio yra labai nežymi ir paslanki. Todėl, faktiškai, yra labai didelė erdvė piktnaudžiauti šia situacija. Kas turėtų vertinti tinklaraštį ir tinklaraštininką yra daugiau filosofinis klausimas, bet LŽS jau seniai rodosi kaip rimtai nefunkcionuojanti organizacija. Net dabar nėra joje žurnalistų normalios reguliacijos, tai kam tuomet žaisti tuo, kad jie dar spręs apie tinklaraštininkus?
Seimui sprendžiant apie tinklaraštininką situacija irgi galima piknaudžiauti – atimti akreditaciją, neduoti akreditacijos tiems kas labai piktai rašo. Bet tai daugiau teorinė konstrukcija o ne realybė… Valstybinės institucijos nebenorės tokių skandalų, kokį sukėlė Liutauras, o kompetencijos ir objektyvumo, man regis, ten pakaks pilnai. Be to išnyks kažkoks pritemtas būtinumas priklausyti sąjungai, kuri, faktiškai nėra rimtas ir realiai funkcionuojantis darinys.
Todėl aš balsuoju už tai, kad akreditacijas teiktų Seimo kanceliarija.
N.B – dėl 15 min. gali būti. Bet grįžtant prie profesionalumo, kai kurie tinklaraščiai yra kur kas profesionalesni už 15 min informacijos rengėjus (nezinau.lt, racas.lt) ir t.t.
N.B. 2 – Ar profesionalumas gali būti matuojamas taip kaip dabar – yra įsteigtas juridinis asmuo ir tik jam vadovaujantis gali prašyt akredituot darbuotoją? Kitaip tariant, tokia situacija uždaro duris protingiems ir pilietiškiems asmenims, nes dėl to, kad jie nėra juridinio asmens, kuris užsiima visuomenės informavimu, darbuotojai. O aš galiu rinkti ir rašyti savo malonumui, bet žiūrint per profesionalumo prizmę busiu smarkiai profesionalesnis už daugelį Lietuvoje rašančių žurnalistu, ar ne taip?
N.B 3 – jei labai norėsim prisikabinti, nei vienas tinklaraštis nėra profesionalus. Jei skaitom paraidžiui, juk profesionalas yra žmogus, kuris iš to uždirba pinigus. O Lietuvoje iki to dar labai toli.. Bet, aš kaip suvokiu, mes profesionalumą čia traktuojame kiek kitoje šviesoje, ar ne taip?
Povilai, sutinku su Jūsų išsakytomis mintimis.
Įstatymai reglamentuoja vieną, tačiau praktikoje profesionalumas suprantamas visai kitaip. Todėl, manau, visiems būtų paprasčiau,jeigu būtų VIĮ apibrėžta profesionalumo sąvoka.
Aš tai laukiu, kol Seimo kanceliarija “gaus” LVAT ir tada spręs, ką daryti. Reikia pasikurti politinį blogą ir pamėginti gauti akreditaciją. Kažin ji suteikta būtų tik Liutaurui, kaip LT kovotojui ar ir kitiems, kiek mažiau žinomiems žmonėms? 🙂