Nors šiomis dienomis turėjau visus slibino gimdymo sunkumus stebėti truputį iš šalies, tačiau tai netrukdo džiaugtis ta sniego gniūžte, kuri ritasi į priekį.
Tai, kad Lietuva yra laisva ir interneto žiniasklaida išgelbės pakliuvusius į tradicinės spaudos, visagalės televizijos vilkduobę, gerai aprašė „DievųŽiniasklaidos“ tinklaraštis.
Net jeigu Artūras Račas teisus ir šį kartą pralaimėjome ar net, kaip kaltina Audrius Matonis, jeigu nesugebėjome išgirsti krautuvininkų, „Lietuvos ryto“ ar kieno nors kito argumentų (norėtųsi replikuoti, kad iki šiol nedarėme jokių išvadų – tik uždavėme klausimus, kurių mūsų tarnai sutartinai nepastebėjo, ir į kuriuos reikalaujame atsakymų).
Nors negaliu kartu su kitais 25 tūkstančiais pasirašyti laiško Prezidentui (tekste pateikti siūlymai man atrodo per radikalūs, itin abejoju referendumo būtinybe), tačiau ši minia man leidžia džiaugtis, jog mes dar galime susigrąžinti Lietuvą sau!
Simono sugėdintas, nutariau pasirašyt… Tik padarau šias išlygas – nepritariu šio laiško 2 punktui (nedrįstu taip teigti, neturėdamas konkrečių įrodymų, jog krautuvininkai privertė pakelti elektros kainas ir tai iš esmės padidino infliaciją), ir 2-am reikalavimui surengti referendumą (tai būtų nepagrįstas lėšų švaistymas – minimalus nuomonių tyrimas duotų į kaulus vienareikšmiškai).