XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: socialiniai tinklai (Page 1 of 2)

Apie „Go Vilnius“ pasilyginimus su Ryga socialiniuose tinkluose

Portalo alfa.lt žurnalistei Agnei Baltrūnaitei komentavau, kaip vertinu Vilniaus miesto savivaldybės agentūros „Go Vilnius“ įrašą socialiniame tinkle „Facebook“ (nuoroda), kuriame lyginamasi su Ryga per netikėtą sutapimą – trijų gyventojų ir trijų „Michelin“ restoranų skirtumo.

Mano mintys:

Ne pirmas bandymas pasišpilkuoti

Nors internautai neigiamai atsiliepia apie naujausią „Go Vilniaus“ reklaminį įrašą, Alfa.lt kalbintas Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto dėstytojas, komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius neskuba peikti. Anot jo, svarbu suprasti, koks yra sukurtos reklaminės žinutės kontekstas.

„Tiek Vilniaus, tiek ir Rygos kolegos turi santykinai ilgą tokių tarpusavio pasišpilkavimų istoriją. Kadangi tai nėra pirmas kartas, nemanau, kad derėtų pernelyg sureikšminti naujausią agentūros iškomunikuotą žinutę“, – aiškino komunikacijos ekspertas ir pabrėžė, kad šio įrašo turinyje pasigedo daugiau kūrybiškumo.

„Tai nėra pats geriausias pavyzdys, ką galėtų padaryti ir parodyti „Go Vilnius“, tačiau neteigčiau, kad tai siaubinga klaida, ir nedaryčiau plataus apibendrinimo remdamasis tik vienu šiuo atveju. Tiesiog šio reklaminio įrašo turinys nedaro didelės profesinės agentūros kūrybininkais. Jis yra labai tiesmukas, be jokios kūrybinės gyslelės ar žaismingumo“, – tikino L. Ulevičius.

Jo teigimu, socialiniai tinklai – laisvesnė ir neformalesnė viešosios komunikacijos erdvė, kurioje natūralu matyti ar tikėtis provokacijų, ginčų ar konfliktų. „Aš nebūčiau toks konservatyvus dėl to, kad pasirinkta „Go Vilniaus“ žinutė netinkama. Jeigu ta pati žinutė būtų skirta formaliai aplinkai, sutikčiau, kad ji netinkama. Tačiau dabar mes kalbame apie socialinius tinklus, kuriuose provokacijos tikrai neišvengiamos“, – susiklosčiusią situaciją komentavo komunikacijos ekspertas.

iš alfa.lt

Visa portalo alfa.lt publikacija: „Gėda ir dar už mūsų pinigus“: „Go Vilnius“ su reklama vėl šaudo pro šalį?“.

Apie „TikTok“ tinklą naudojančius Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių politikus

Vasarį „Re:Baltica“ paskelbė trumpą palyginimą „Is TikTok a Gateway to Politics in the Baltics? For Now, Only in Latvia“, kaip Baltijos šalių politikai naudoja „TikTok“ socialinį tinklą.

Statistika rodo, kad Lietuvoje-Latvijoje 2022-ųjų pavasarį juo naudojosi beveik kas ketvirtas interneto vartotojas, o Estijoje – tik kas šeštas. Tiesa, jaunimo grupėje (15-24 metai) platforma sulaukia daugiau nei pusės (53-60 proc.) kiekvienos iš Baltijos valstybių (LT, LV, EE) piliečių.

Politikos komunikacijai tai kiek rimtesnis įrankis tik Latvijoje, o Lietuvoje ir Estijoje jis sulaukia atsitiktinio arba paribių politikų dėmesio. Estijoje praktiškai nenaudojamas, o Lietuvoje tai tik Laisvės partijos erdvė, kuri, manytina, čia mato didžiausią savo palaikytojų susitelkimą.

Apie tai truputį komentavau projekto autoriams, keli sakiniai pasirodė ir „Delfi“ publikacijoje „Baltijos šalių „TikTok“ tyrimas: Lietuvoje oficialiai komunikacijai naudojamas retai, bet domina Kremliaus naratyvų skleidėjus“:

Ryšių su visuomene specialistas Liutauras Ulevičius sako, kad tokia tendencija nestebina: „Jų rinkėjai yra „TikTok“ vartotojai ir jie nori juos pasiekti (…) „TikTok“ politikai tikrai nenaudoja, siekdami pasiekti vyresnius ar pagyvenusius rinkėjus, nes tai reikštų, kad reikės įdėti daugiau pastangų, nei kad iš to bus gaunama naudos“. Pasak L. Ulevičiaus, „TikTok“ formatas – trumpi vaizdo įrašai su mažai teksto – skirtas emocijų protrūkiams, o ne rimtoms diskusijoms.

Iš Delfi.lt

Baldų perstumdymas – socialiniuose tinkluose ir ne tik

Tinklaraštį blogas.lt platformoje įkūriau, berods, 2004 metų balandį. Su lietuviškųjų one.lt ar draugams.lt konkuruojančią paskyrą „Facebook“ tinkle pradėjau, berods, 2007 metais. Panašiu laiku atsirado ir ši asmeninė interneto svetainė. Ilgokai mąsčiau kaip, tačiau laikas keistis.

Vakar pasirašiau naują sutartį, kuri žymi naują etapą profesinėje veikloje, todėl tai dar viena paskata brėžti brūkšnį ir konstatuoti, kad 2013-ųjų rudenį iš toli stebėtas Maidanas, visgi, įtraukė ir nebepaleis. Pradedu kaip ekspertas dirbti su Europos Komisija ir tikiu, kad būsiu naudingas stiprinant pajėgas kovoje prieš propagandą bei kitose man gerai pažįstamose komunikacijos srityse:

Todėl tai geras laikas imtis pokyčių ir kitur.

Asmeninis turinys – tik www.ulevičius.lt

Turinys, kurį mes kasdieną kuriame ir paliekame „Facebook“ tinkle, nėra mūsų. Net normalios paieškos galimybės ten nėra. Ką jau kalbėti apie „Google+“ pavyzdį, kai turinys tiesiog panaikinamas. Todėl mūsų sukurtas turinys socialiniuose tinkluose – nebe mūsų, o platformos algoritmų ir (ne mūsų) verslo sprendimas. Turime tą turinį susigrąžinti.

Asmeninės paskyros socialiniuose tinkluose – tik kontaktams palaikyti

Socialiniai tinklai įtraukę per daug žmonių, niekas iš mūsų pavieniui neapvers šio reiškinio, todėl bendravimui ir ryšiams palaikyti, informacijos gavimui paskyros socialiniuose tinkluose išliks, tačiau jos tik informacijos gavimui, ne kūrimui.

Profesiniam turiniui – anglų kalba kaip pagrindinė

Pastarųjų dešimtiems metų profesinė patirtis byloja viena – jeigu nori augti ne tik Vilniuje, deja, bet kaip pagrindine kalba turi dirbti ne lietuvių, todėl pagrindinis mano kuriamas dalykinis turinys bus nebe lietuviškas (išimtis – ruošiama knyga).

Profesinis turinys – www.storyteller.lt ir dalykinėse socialinių tinklų paskyrose

Kaip ir su privačiu turiniu, taip ir su dalykiniu – socialiniai tinklai nustato naujas taisykles, todėl turime prie to prisitaikyti. Nuo šiol pradėsiu aktyviau reklamuoti kuriamą dalykinį turinį (vėlgi – ne lietuvių kalba) jo sklaidai užtikrinti, tačiau tuo pat metu telkiant jį pas save, o ne socialiniuose tinkluose.

Kvaily, ateik padiskutuosim!

Šventinio laikotarpio metu teko įsivelti net į kelias diskusijas, kuriose pradėjo konkretizuotis nuojauta, kurią senokai nešioju savyje.

Socialiniai tinklai neskatina diskusijos, čia nesikeičiama idėjomis, o daugiausia erdvės užima pagieža ir kitaip galvojančio menkinimas.

Su visais savo privalumais socialinių tinklų platformos buvo kuriamos kaip greita ir atvira erdvė diskusijai. Iš esmės nuliniai įsitraukimo kaštai, minimalios (tik asmeninio laiko) dalyvavimo sąnaudos ir praktiškai neribota pasiekiama auditorija – tai toks viešosios erdvės pokytis, apie kurį demokratijos aušroje galima buvo tik svajoti.

Visgi, netikrų profilių ir jų skleidžiamų melagingų naujienų gausa pastaraisiais metais viską verčia aukštyn kojom – pažadas, jog čia, socialiniuose tinkluose, įmanoma vienas kitą priimanti ir pagarbi diskusija, virsta farsu, kai įsitraukdamas į diskusiją turi priimti kaip neišvengiamą faktą, jog racionalus argumentus ir kritiką turėsi kaip grūdus iš pelų rankioti bendroje ad hominem argumentų jūroje. Tai galioja iš esmės visų bent kiek didesnį visuomenės dėmesį sutelkiančių temų klausimams. Naujausiame „Wired“ numeryje (2018 vasario) tam skiriama itin daug dėmesio, rekomenduoju pradėti nuo pagrindinio straipsnio „It’s the (Democracy-Poisoning) Golden Age of Free Speech“.

Ką tokia praktika reiškia kiekvienam iš mūsų (o Lietuvoje – dar aštriau, nes dėl mažo lietuviškai kalbančių skaičiaus poveikis eksponentiškai didesnis):

  • socialiniuose tinkluose dominuoja neigiama informacija – todėl čia dalyvauti verta tik prieš kažką, telkiančios ir kuriančios iniciatyvos pasiseka tik tais atvejais, kai tai (vėlgi!) susiję su kažkokia nelaime – sveikata, gaisru ar pan.;
  • socialinių tinklų lyderiai iškyla ir lyderiauja vadovaudamiesi pačia blogiausia bulvarinės žiniasklaidos praktika – dėl natūralių ir objektyvių dėmesio telkimo mechanizmų socialiniuose tinkluose dominuoja tie personažai, kurie naudoja ribinius dėmesio telkimo mechanizmus kaip kad 3S – skandalai, sportas, seksas;
  • etika tampa kliūtimi į sėkmę – todėl socialinių tinklų platformos nuolaidžiauja ir taip netiesiogiai skatina naudojančius tokias technologijas, kurios tradicinėje žiniasklaidoje geriausiu atveju būtų pripažintomis „besiribojančiomis su etika“;
  • netaikomi jokie turinio kokybės kontrolės mechanizmai – jeigu tradicinė žiniasklaida vadovaujasi bent formaliai veikiančiais turinio peržiūros/kontrolės mechanizmais, tai socialinių tinklų turinys visiškai pavaldus klasikiniams propagandos filtrams – reklamos, savininkų interesų, informacijos šaltinių, ideologijos ir flako (informacinio triukšmo).

Visa tai mažina socialinių tinklų vertę ir verčia ieškoti bei rinktis alternatyvias komunikacijos platformas, būdus bei priemones. Suprantama, nėra kategoriško poreikio trinti „Facebook“ ar kitų tinklų paskyras, tačiau viltis čia pradėti demokratišką diskusiją ar rasti racionalių argumentų dingsta. Tokios erdvės lieka tik tiesmukos reklamos sklaidos priemone.

„Spiral of Silence“: lietuviški pastebėjimai

Rugpjūčiui baigiantis „Pew Research Center“ paskelbė platesnio dėmesio vertą tyrimą „Social Media and the ‘Spiral of Silence’“. Nors juo nagrinėta situacija NSA/Snowden temos kontekste, tačiau išvados sukrečia, nes patvirtina įtarimus, kuriuos anksčiau kėliau ir lietuviškuose analoguose:

  • Diskutuoti sudėtingomis temomis socialiniuose tinkluose sudėtingiau, nei gyvai;
  • Socialiniai tinklai nėra alternatyva tiems, kurie nediskutavo gyvai;
  • Ir gyvai, ir socialiniuose tinkluose diskusija gyvesnė tada, kai diskutuojama pritariančioje auditorijoje;
  • FB vartotojai riboja savo nuomonių raišką, jei nejaučia, jog jų draugai ar sekėjai palaikytų jų nuomonę.

PewRC_NSA_SnowdenAr reikia lietuviškų pavyzdžių? Galiu priminti, kas atsitinka su tais, kurie drįsta turėti priešingą vyraujančiai nuomonei. Kiek trunka jų marginalizavimas? Artūro Račo, Mildos Dargužaitės atvejais? Ar radikali reakcija į kitokią nuomonę kuria pridėtinę vertę ir puoselėja žodžio laisvės privalumus? Ar mobingą taikanti dauguma tuo tik patenkina savo ego, ar kuria geresnę visuomenę?

Žinoma, žodžio laisvės nereikia painioti su sąmoningu kenkimu valstybei ar akivaizdžiai kvailomis idėjomis. Nieko bendro su žodžio laisve neturi Kremliaus kontroliuojamų TV kanalų retransliavimas Lietuvoje ar siūlymai mokyklose vietoj Darvino dėstyti Dievo sukūrimo versijas.

Idealūs lūkesčiai prieš realybę: traukiasi viešų diskusijų erdvė

Kartu su interneto (ypač – socialinių tinklų) plėtra daugelis tyrinėtojų džiaugėsi, jog elektroninė erdvė panaikino viešų diskusijų ribas, išnyko spaudos ploto, radijo ar TV eterio laiko, transliacijos dažnių bei kiti objektyvūs barjerai. Buvo tikėtasi, jog atsivėrusi neribota diskusijų erdvė taps žodžio laisvės pergale.

Deja, NSA/Snowden tyrimo duomenys rodo, jog realybė kitokia – internete (socialiniuose tinkluose) viešų diskusijų kokybė yra prasta, linkstama į uždaras vienminčių grupes, o ne atvirą ir argumentų diskusiją.

Iš tiesų padėtį papildomai apsunkina mūsų pasikeitę informacijos sklaidos įpročiai – vis rečiau vyksta gyvos diskusijos, vis rečiau jose galima pamatyti realius lyderius. Tarsi gaila laiko, tarsi tikimasi rezultato iš pigiau ir greičiau išnaudojamų elektroninių kanalų.

Deja, bet panašu, jog paaukoję gyvas diskusijas kokybiškų pakaitalų elektroninėje erdvėje kol kas nesugebėjome sukurti.

« Older posts