Esu gimęs Utenoje, tačiau visi mano seneliai gimė aplinkiniuose kaimuose ir vienkiemiuose. Sakysit, urbanizacija? Taip, kuriamai tarybinio rajono pramonei reikėjo darbo jėgos. Tačiau šeštojo-septintojo dešimtmečio urbanizacija paslėpė kitą bėdą – 1941-aisis šalia Utenos esančiame Rašės miške nužudžius beveik 9 tūkst. žydų (K.Jėgerio raporto ir Ypatingosios tyrimo komisijos skaičius) tarybinio rajono centrui tiesiog nebeliko gyvųjų.
Nežinau, ar mūsų – pradinukų – klasės auklėtoja turi gerą juodo humoro jausmą, ar tik sutapimas, tačiau faktas, kad vienų mokslo metų proga klasės iškyla buvo būtent tame pačiame Rašės miške. Ir kažkurio vaikų žaidimo metu bėgdami keliuku užklydome prie apleistų kapinių teritorijos – aprudijusi metalinė tvora, skystai melsvos spalvos paminklas, nesuprantami užrašai ir ilgi betoniniai takeliai.
Tokia netikėta buvo mūsų – trisdešimties tikrų Utenos pradinukų – pažintis su dar senesniais Utenos gyventojais. Panašiai netikėta yra ir didžiosios dalies Lietuvos reakcija į Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ – tarsi kažkas žino, tarsi kiekvienas suvokia ir smerkia, o atsidarę naujienų skiltį pasijaučia katinėliais, kurių snukeliai kišami į ne vietoje paliktą kakutį.
Paradoksai ir nepatogios situacijos mūsų visuomenę lydi ir toliau. Tik spėjo tautinio grynumo šalininkai pateikti septyniasdešimt argumentų, teisinančių lietuvių dalyvavimą bendrapiliečių žudynėse, tik žiūrėk – lyg tyčia iškyla sausio 13-osios byla, kur tuos pačius argumentus perima sovietų armijos kariai, „tik vykdę vadų įsakymus“ 1991-ųjų žiemą… Kažkaip nepatogu juos būtų paleisti iš teismo salės, betgi kitaip reikėtų į tą patį suolą sodinti ir tuos tūkstančius „nekaltų“ vokiečių parankinių.
Tokioje nelemtoje situacijoje pasitelkiamos tarsi iš Kremliaus technologų lūpų perimtos verbalinės manipuliacijos: „mes tikrai už, tik daugelis jau mirę“, „o pas juos (suprask, žydus kaip tokius), didesnės nuodėmės ir kaltųjų slėpimai“, „žydai nusikalto pirmosios tarybinės okupacijos metu“. Ir taip toliau ir panašiai.
Kai kartu su dar keliais „drąsiausias“ klasiokais pravėrėm memorialo vartelius, dar nežinojom, jog čia, po mūsų kojomis, guli ir 1469 mūsų amžiaus vaikai. Tūkstantis. Keturi šimtai. Šešiasdešimt. Devyni.
Užspaudus loginio mąstymo galimybes galima ieškoti argumentų, pateisinančių „priešiškos“ tautinės bendruomenės narių naikinimą. Tačiau kokie pateisinimai galimi naikinantiems vaikus? Atsiverčiu tų metų savo pradinukų klasės nuotrauką ir mintyse bandau įsivaizduoti, kaip vienoje krūvoje atrodo penkiasdešimt tokių klasių – o būtent tiek vaikų guli Rašės miške. Ir su tuo vaizdiniu bandau ieškoti atsakymų – ko aš, lietuvis, noriu iš sausio 13-osios planuotojų, vykdytojų ir bendrininkų?
Pirma, aš noriu pripažinimo, jog tai buvo nusikaltimas. Antra, aš noriu aiškaus atsakymo, kas dalyvavo ir sudarė sąlygas tokiam reiškiniui įvykti – kažkas planavo, kažkas sėdo į tanką, kažkas įpylė degalų, o kažkas neskubėdamas stovėjo po medžiu. Visi šie dalyviai prisidėjo ir aš noriu, kad jie būtų aiškiai įvardinti. Negalima sulyginti planuotojo ir vykdytojo kaltės, tačiau dar baisiau – kažkurio iš jų kaltę nurašyti. Trečia, aš noriu nuobodaus ir ilgo darbo visus kaltuosius įvardinant vardais, pavardėmis ir nuotraukomis. Aš noriu viešai matyti, kad Vardenis Pavardenis yra kaltas tokia ir tokia apimtimi už savo veiksmus tada ir tada. Ir visai nesvarbu, ar jis miręs, ar gyvas. Ketvirta, aš noriu nuoseklios ir nesibaigiančios (pagal šventraštį – berods, iki septynių kartų) kaltininkų teisių perėmėjų atgailos.
Ir tada aš vėl stoviu šalia tų 1469 vaikų, gulinčių bendrame kape po betoniniu antkapiu. Kas juos šaudė? Kas vedė į getą, o po poros mėnesių ir prie duobės? Kas dalinosi jų medinius žaislus ir tėvų sidabrinius indus? Kas miegojo jo lovoje ir žvelgė į gatvę nuo jo palangės? Kas.. Kas.. Kas..
Kol neieškosim ir neturėsim šių atsakymų – tol meluosime patys sau. Ir tai yra pagrindinis „Mūsiškių“ paradoksas.
Komentaras paskelbtas interneto portale delfi.lt kaip „Mūsiškiai“ – tai ar nuteisime sausio 13-osios žydšaudžius?“.
