Naktį dirbantį Seimą jau matėme. Rūškanas Kubiliaus veidas premjero kėdėje irgi matytas. Užstalių ginčai apie politiką vėlgi – girdėti. Darbą keisti, spėju, irgi daugelis jau esam bandę. Tad ar tikrai dar galima atrasti, kuo šis kartas naujas?
Rusijos krizė buvo objektyvus išorės veiksnys, krestelėjęs ir Lietuvos ekonomiką. Šį kartą realūs pokyčiai didesnio masto, veikia ne tik išorėje, bet ir valstybės viduje. Mirusi tarpbankinė rinka – geriausias lakmuso popierėlis, rodantis desperaciją, apėmusią verslininkus, gyventojus ir net mūsų tarnus valdininkus.
Matyt, atokvėpio minutės prie šventinių stalų daugeliui tik sustiprino suvokimą, jog šalis atbildėjo ten, kur socialdemokratų, socialliberalų, liberalcentristų ir valstiečių Vyriausybė dievagojosi niekad nepateksianti – į smunkančios ekonomikos aplinką. O joje – spąstų visiems gyvenimo atvejams. Auganti bedarbystė, baimė vartoti, skolintis ir skolinti. Kartu tai reiškia mažėjantį vartojimą šalies viduje – mažesnes ūkio apsukas, senkantį mokesčių srautą, tuštėjančias valstybės, savivaldybių ir Sodros biudžetų skrynias… Continue reading
Visai buvau pamiršęs, jog kovo pabaigoje Giedrei Petkevičiūtei iš „Veido“ komentavau apie tai, kaip politikai Lietuvoje pradeda rašyti tinklaraščius ir kodėl taip daro. Straipsnį, pavadintą 
Mano minčių vingiai vedė prie to, ką jau esu anksčiau rašęs ir kalbėjęs. Pirma, internete yra ne mažiau kaip trečdalis visų Lietuvos rinkėjų. Antra, dėl to bent jau iki 2012-ųjų bus sukurta ir veiks elektroninio balsavimo sistema. Trečia, internete žymiai pigiau ir lengviau pasiekti savo rinkėjus, diskutuoti, ginčytis.
