XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: politinė reklama

Kada nuomonių lyderio (influencerio) nuomonė virsta reklama? 7 vertinimo principai

Socialinių tinklų realybė keičia viešąją erdvę ir kelia nepatogius klausimus visiems joje aktyviau dalyvaujantiems. Neseniai kilo pasipiktinimo banga, kai iš socialinių tinklų „žvaigždžių“ ir Lietuvoje buvo pareikalauta, kad reklama būtų aiškiai pažymėta ir atskirta nuo asmeninės nuomonės.

Agresyvi vieno iš kandidatų į Prezidentus rinkimų kampanijos pradžia pažymėta nauju klausimu – kur baigiasi nuomonių lyderių saviraiškos laisvė ir prasideda politinės reklamos ribojimai? VRK atsakymo ir deramų precedentų neturi, nes rinkimų teisė apie socialinių tinklų realybę žino tik iš nuogirdų. Todėl teks taisykles kurti mums visiems kartu – ir jau šiomis savaitėmis.

Kandidato komanda nesivargino nuomonių lyderiams sukurti skirtingus tekstus – tiesiog copy&paste

Vietoj baigtinio atsakymo noriu iškelti 7 idėjas dėl pagrindinių principų, kuriais gali (ir, manau, turėtų) remtis rinkimų teisė.

Pirma, kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmeninę nuomonę ir gali ją pareikšti. Tai apima ir palankumą ar paramą konkrečiam kandidatui, sąrašui, visuomeniniam komitetui ar politinei partijai. Todėl yra normalu ir sveikintina, jeigu gerai žinomas asmuo, nuomonių lyderis viešai reiškia savo nuomonę, atvirai deklaruoja politines pažiūras ar paramą vienai ar kitai programai.

Antra, nuomonių lyderių nuomonių raiška negali būti remiama neteisėtais politinių kampanijų finansavimo šaltiniais. Kitaip tariant, gerai žinomo asmens nuomonė gali būti populiarinama tik tokiais būdais, kurie įstatymų numatytais atvejais pripažįstami teisėtais.

Trečia, nuomonių lyderių nuomonės negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai populiarinamos juridinių asmenų lėšomis ar kita parama. Todėl privačios įmonės vadovo arba didelės visuomeninės organizacijos valdybos palaikymas konkrečiam kandidatui negali būti populiarinamas už atitinkamo juridinio asmens finansinius ar kitus išteklius.

Ketvirta, juridiniams asmenims turi būti prilyginama ir tokia komercinė fizinių asmenų veikla, kuri įprastai sietina su komerciniais santykiais ir įprastai yra atlygintina. Todėl fiziniais asmenys, užsiimantys tam tikra individualia komercine veikla negali jos naudoti savo politinių pažiūrų ar palankumo sklaidai. Tai turėtų būti prilyginta neteisėtai juridinių asmenų paramai.

Penkta, nuomonių lyderiai negali priimti politinių kampanijų dalyvių paramos (pavyzdžiui, paruošiant, apipavidalinant ar kitomis formomis prisidedant prie turinio), kuri būtų skirta to gerai žinomo asmens nuomonei „paruošti“. Tokiu atveju asmeninė nuomonė virsta politinės kampanijos produktu – suplanuotu ir paruoštu politinės reklamos įrankiu, kas nelaikytina asmenine nuomone. Kita vertus, politinių kampanijų dalyviai gali savo inciatyva išnaudoti nuomonių lyderių palaikymą, tačiau tai jau darydami kaip „antrinį“ informacijos apdirbimą ir teisėtose politinės reklamos erdvėse.

Šešta, aukščiau paminėti ribojimai negali būti taikomi fiziniams asmenims, kurie viešai deklaruoja savanorystės pagrindais prisijungiantys prie politinės kampanijos rinkimų štabo. Buvimas savanoriu ir rėmėju, žinoma, nepanaikina ribojimų dėl teisėtų ir neteisėtų finansavimo šaltinių.

Septinta, nuomonių lyderių nuomonių („endorse‘inimui“) reguliavimas turi būti identiškas tiek tradicinėse žiniasklaidos priemonėse, tiek socialiniuose tinkluose. Tai reiškia, jog negali būti taikoma skirtingų reikalavimų vien dėl erdvės ir formos, kuria skleidžiama nuomonė ar politinė reklama.

Platesnė diskusija apie nuomonių lyderių skleidžiamą politinę reklamą – mano „Facebook“ įraše.

P.S. Komentaras „Kada „influencerio“ nuomonė virsta reklama? 7 vertinimo principai“ skelbtas interneto portale Delfi.lt.

P.P.S. Šiuo metu autorius yra LVŽS komunikacijos koordinatorius, todėl gali būti laikomas šališku.

R.Malinauskas mokosi iš V.Uspaskich: „Balsas.lt Savaitė“ skylės panaudotos „Mano Druskininkai“ istorijoje

Taip seniai, jog dar vaikai buvo visai maži, kaip VRK narys dariau niekieno dėmesio nesulaukusį tyrimą apie nuoseklią ir ilgalaikę neteisėtą Darbo partijos ir jos lyderių reklamą savaitraštyje „Balsas.lt Savaitė“ bei kitose grupės valdomose žiniasklaidos priemonėse. Visą tyrimą dar galima rasti čia (žr. nuo 4 psl.).

121104_atskirojiPolitinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 28 str. 1 d. 10 p. šiurkščiu įstatymo pažeidimu laikė ir tokią situaciją, kai skleidžiama paslėpta politinė reklama, jeigu išlaidos paslėptai politinei reklamai sudaro 10 ar daugiau procentų nustatyto didžiausio politinės kampanijos išlaidų dydžio. Pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. liepos 19 d. sprendimo Nr.Sp-120 priedą Nr.1 didžiausias politinės kampanijos išlaidų dydis, kai rinkimų apygarda apima visą šalies teritoriją, buvo 2,6 mln. Lt. Tai reiškia, jog šiurkščiu įstatymo pažeidimu turėjo būti laikoma situacija, jeigu Darbo partija paskelbtų paslėptos politinės reklamos už daugiau nei 260 tūkst. Lt.

balsas.lt-savaitė

Viktor Uspaskich atvira konfrontacija prieš Dalią Grybauskaitę neteisėtai finansuojamo leidinio puslapiuose nesulaukė VRK dėmesio, nes šio leidinio „lyg tyčia“ nepastebėjo monitoringo paslaugas teikusi TNS…

Vien „Balsas.lt Savaitė“ paskelbtos paslėptos politinės reklamos kiekis viršijo įstatymo numatytą maksimalią 10 procentų ribą (mano skaičiavimais, sudarė beveik 415 tūkst. Lt), todėl tai turėjo būti pripažinta šiurkščiu įstatymo pažeidimu, o pažeidimo mastas dėl plataus paskelbto turinio platinimo tiek įprastomis priemonėmis, tiek ir internetu buvo itin didelis. Ir tai apėmė tik vieno iš daugelio Darbo partijos neteisėtai finansuotų leidinių turinį!

Tragikomiška, jog visą šią mano tyrimo dėl „Balsas.lt Savaitė“ turinio veiklą tuometinis VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas pripažino neteisėta (neva, vykdyta be jo pavedimo) ir net nesiteikė už ją sumokėti bazinio darbo užmokesčio. Tokia pozicija niekam vėlgi neužkliuvo, todėl nusispjoviau ir palikau atvejį istorikams.

VRK leidinį „Mano Druskininkai“ pripažino ne politine reklama

Analogiška situacija susidarė 2015 metais, kai Druskininkų savivaldybės įstaigos leidžiamas vietos laikraštis „Mano Druskininkai“ kolektyviniu VRK sprendimu buvo pripažintas… normalia ne politinės reklamos praktika. Anot VRK, leidinyje spausdintos publikacijos nėra laikomos politine reklama. Publikacijos skelbia neva įprastinio pobūdžio informaciją apie Druskininkų savivaldybėje vykstančius renginius.

dauguma_Malinauskas

„Mano Druskininkai“ 2 puslapyje faksimiliniu būdu skelbia R.Malinausko pasirašytus politinės kovos raštus.

Toks VRK sprendimas buvo priimtas nepaisant jau žinomo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, jog tokio laikraščio leidyba yra neteisėta. Situacijos nepakeitė net ir vėlesni Druskininkų savivaldybės veiksmai, kai, jai atsiėmus skundus ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacijos nenagrinėjus, įsiteisėjo ŽLEK sprendimas.

VRK pozicija lieka nepajudinama net ir tuo metu, kai oficialiai pripažįstama, jog toliau laikraščio leidyba užsiima artimai su LSDP – t.y. Ričardo Malinausko partijos – bendradarbiaujančios ryšių su visuomene agentūros vadovas.

Įrankiai suvaldyti rajoninius carus yra, bet jie nenaudojami

Šios dvi istorijos puikiai iliustruoja, jog šalies politikai puikiai mato, kurios priežiūros institucijos vengia dirbti savo darbus. Dar daugiau – patirtis, jog tokia svarbi institucija kaip VRK neturi nei valios, nei savigarbos užkardyti net akiplėšiškus teisės aktų pažeidimus, lengvai perduodama tarp skirtingų partijų.

Viktor Uspaskich parankinių vokeliuose dalinamos algos žurnalistams liko tik Marijaus Širvinsko liudijimuose. Druskininkų atveju pinigai jau mokami ne vokeliuose – jie skaidriai ir atvirai siunčiami iš savivaldybės biudžeto į lojalių darbuotojų banko sąskaitas. Reguliariai leidžiamas ir nemokamai visų Druskininkų gyventojams platinamas leidinys darė bei daro ne tik esminę piniginę žalą. Dar svarbiau, jog šios lėšos buvo panaudotos prieš ir per savivaldybės tarybos rinkimus. O tokiuose mažuose miesteliuose kaip Druskininkai vietos laikraščiai yra itin galinga jėga. Ar taip buvo padarytas esminis poveikis, jog Ričardas Malinauskas būtų išrinktas Druskininkų meru?

Visi VRK nariai turi kolektyviai prisiimti atsakomybę (nebent buvo pateikta ir atskiroji nuomonė, tačiau viešai tokios nėra) už savo priimto sprendimo padarytą žalą Druskininkui miestui. Kartu ši atsakomybė tenka ir atitinkamus VRK narius delegavusioms politinėms partijoms bei nevyriausybinėms organizacijoms. Ar kuri nors atsiprašė už tokį savo indėlį į situaciją Druskininkuose?

O gal tokia ir yra Zenono Vaigausko & Co. funkcija – ignoruoti „reikalingų“ partijų nusižengimus?