Pastaraisiais metais Vilniaus universiteto studentams dėstau dalį kurso „Viešoji diplomatija ir įtikinėjimas“. Paskaitose nemažą dalį laiko skiriame Nicholas J. Cull viešosios diplomatijos veiksmų skirstymui į bazines grupes, tarp kurių viena yra itin reikšminga ir svarbi tarptautinėje komunikacijoje – tai „international broadcasting“ arba „tarptautinis transliavimas“.
Hibridinio karo realybėje Aliaksandro Lukašenkos specialiųjų pajėgų taikiniu tarpo Romanas Protasevičius – buvęs opozicinės dabartiniam autoritarui decentralizuotos visuomenės informavimo priemonės vyriausias redaktorius. Tačiau redaktorius yra svarbi, bet tik viena sudėtingos opozicinės žinių sklaidos sistemos dalis.
Demokratinės valstybės negali sau leisti ginklu kovoti prieš autoritarinius lyderius ir juos palaikantį režimą. Tačiau viešosios diplomatijos teorija ne tik sako, bet ir pateikia daugybę pavyzdžių, kaip sėkmingas vertybinės pozicijos palaikymas, nuoseklus jų gynimas ir parama demokratinėms jėgoms gali tapti veiksminga ilgalaikio poveikio priemone (prisiminkite Tarybų Sąjungos žlugimą, Berlyno sieną ir pan.).
Todėl šalia formalaus tiesioginio atsako į grubius tarptautinės teisės pažeidimus, kuriuos, akivaizdu, sankcionavo pats Aliaksandras Lukašenka, Lietuva ir kitos regiono demokratinės valstybės turi pradėti asinchroninių atsakomųjų priemonių kampaniją. Jos tikslas turi būti sukurti tokią aplinką, kurioje vienas grubiai KGB rankomis užčiauptas opozicijos balsas taptų dviem ar net trimis naujais balsais.
Kaip to pasiekti?
Pirma, Lietuva ir kitos regiono demokratinės valstybės turi aktyviau remti įvairias opozicinių jėgų iniciatyvas, kurios nukreiptos į nešališkos ir objektyvios informacijos rinkimą bei sklaidą Baltarusijos teritorijoje jos ir regiono gyventojams. Tokia nuostata, beje, įtvirtinta dar 2015 metais Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto informacinėje ataskaitoje „Žiniasklaidos priemonių naudojimas siekiant daryti įtaką socialiniams ir politiniams procesams ES ir kaimyninėse Rytų šalyse“.
Pranešimo autorės – Lietuvos deleguotos Indrės Vareikytės – mintims yra pritaręs visas komitetas: „Reaguodamos į dabartinę padėtį, ES institucijos, kartu su valstybėmis narėmis, turėtų parengti veiksmų planą dėl strateginės komunikacijos, apimantį šias pagrindines sritis: [..] c) stiprinti žiniasklaidos priemonių bendradarbiavimo tinklus; d) kurti ir palaikyti žiniasklaidos platformas, skirtas ryšiams su gyventojais; e) įtraukti vietos žurnalistus ir stiprinti jų pasitikėjimą bei remti ne tik regionų arba Europos lygmens, bet ir vietos iniciatyvas; [..] j) užtikrinti pakankamus išteklius reikiamų priemonių įgyvendinimui“.
Ši ataskaita gimė po Maidano įvykių Ukrainoje ir Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos. Tačiau, akivaizdu, joje fiksuoti reiškiniai tik intensyvėja ir mūsų atsakas vis dar reikalingas. Gal net labiau nei 2015-aisiais.
Antra, Lietuva turi išnaudoti nacionalinio transliuotojo galimybes ir svarstyti apie kompleksinę pagalbą opozicinės Baltarusijos žiniasklaidos veiklos užtikrinimui. Tiek „Nexta“, tiek prieš keletą dienų įvykęs „tut.by“ likvidavimas yra itin svarbūs laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos veiklai Baltarusijoje.
Lietuvos nacionalinis transliuotojas turi visas technines galimybes ir, gavęs atitinkamą papildomą finansavimą, galėtų imtis kurti naują kokybiškos informacijos baltarusių ir rusų kalbomis kanalą. Šis kanalas turi remtis nepriklausomos Baltarusijos žiniasklaidos pajėgumais, juos papildyti ir plėtoti. O, svarbiausia – užtikrinti nešališkos ir objektyvios informacijos sklaidą Baltarusijos piliečiams internetu, radijo ir televizijos transliacijų pagalba.
Suprantama, tam reikalingas deramas ir adekvatus finansavimas. Suprantama, į tokio kanalo valdymą turi būti įtraukti ir Baltarusijos opozicijos bei visuomenės lyderiai. Tačiau būtent toks demokratiškas ir veiksmingas atsakas būtų efektyviausia prevencija prieš naujas autoritaro Aliaksandro Lukašenkos avantiūras.
Komentaras skelbtas interneto portale lrt.lt
