Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sovietų sąjunga sprendė struktūriškai labai panašią problemą, su kuria šiandien susiduria ir visas pasaulis. Po antro pasaulinio karo į sovietinę „normą“ grįžęs gyvenimas reiškė ir augančias sveikatos apsaugos sistemos galimybes. Mokslo pasiekimai masiškai plečiant skiepijimo (nuo įvairių ligų) praktiką kartu reiškė, kad didelė dalis visuomenės skeptiškai ar net įtariai vertino mokslo siūlomas naujoves.
Sovietinė propaganda ieškojo įvairių būdų ir vienas iš tokių, skirtas ne tik spaliukams ar pionieriams, buvo 1966 metais „Союзмультфильм“ išleistas animacinis filmas „Apie begemotą, kuris bijojo skiepų“. Jo pagrindinis herojus – begemotas, kuris dreba, prakaituoja, bala ar net bando pabėgti.
Šis vaikams skirtas kūrinys yra puikus kūrybiškos komunikacijos pavyzdys. Kai ne tik vaikai įsitraukia ir išgirsta pagrindinę žinią – nori nesirgti, reiškia, reikia skiepytis. Šį sovietinės propagandos kanalais tiražuotą filmuką pamatė ne tik vaikai. Nors puse akies jį žiūrėjo ir suaugusieji – tėvai, seneliai. O humoro forma pateikta informacija apie skiepų bijantį begemotą (vėlgi, asociacija į nepaslankų, lėta, naujovių bijantį eilinį pilietį) nugulė giliai daugelio vėlesniais sovietiniais metais gimusių vaikų sąmonėje.
Ką tai turi bendro su šių dienų Lietuva ir viso pasaulio bandymais paskatinti kuo didesnę žmonių dalį skiepytis ir taip suvaldyti Covid-19 šėlsmą? Ryšys tiesioginis – tai geras pavyzdys, kad reikia ieškoti kūrybiškų būdų kalbėtis su įvairiausiomis visuomenės grupėmis ir joms priimtina forma aiškinti, rodyti, atsakyti į klausimus ir abejones.
Su kuo labiausiai reikia kalbėtis, rodo neseniai Sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta visuomenės nuomonių apklausa. Jo pagrindinė išvada – skiepytis nuo COVID-19 sutiktų 64 proc. Lietuvos gyventojų („tikrai taip“ – 41 procentas, o „greičiau taip“ – 23 procentai). Neapsisprendę teigė esantys 16 procentų, „greičiau ne“ ir „ne“ atsakė po 10 proc. respondentų.
Tad kas dažniausiai patenka į tuos 16+10+10 procentų Lietuvos gyventojų, kurie neapsisprendę arba yra linkę nesiskiepyti? Šiuos atsakymus pateikia kryžminiai apklausos rezultatų pjūviai, kai analizuojame skeptiškai nusiteikusių respondentų sociodemografinius požymius, t.y. kuriose atskirų rodiklių grupėse dominuoja neigiami atsakymai.
Pirma, aiškiai išskiria jauniausių (18-25 metų amžiaus) respondentų grupė, kurioje nusiteikimas skiepytis itin menkas. „Tikrai taip“ ir „Greičiau taip“ čia rinkosi 51,3%, kai bendras rodiklis 63,8%. Tuo pat metu neigiamus atsakymus („Tikrai ne“ ir „Greičiau ne“) fiksavo 25,2% bendrajam rodikliui siekiant tik 20,1%.
Antra, akivaizdus skirtumas, jog skiepų labiau bijo mažesnio išsilavinimo gyventojai. Jeigu aukštąjį ir nebaigtą aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai „Tikrai taip“ ir „Greičiau taip“ rinkosi 71,3% atvejų, tai vidutinį ir specialųjį vidurinį jau tik 62,1%, o nebaigę vidurinio – 48,6% atvejų.
Trečia, pajamų lygis vienam šeimos nariui irgi yra rimtas signalas, jog požiūris į skiepus skirsis. Pavyzdžiui, „daugiau nei 700 €“ vienam ūkio nariui gaunantys respondentai „Tikrai taip“ ir „Greičiau taip“ skiepysis 74,1% atvejų. Uždirbantys 501-700 € teigiamus atsakymus fiksavo 71,4% atvejų. Tuo metu uždirbantys 301-500 € jau rinkosi tik 61,2% atvejų, o skurdžiausiai gyvenantys ir uždirbantys iki 300 € tikrai/greičiau skiepysis tik 58,3% atvejų.
Ketvirta, požiūris į skiepus tiesiogiai susijęs ir su profesija bei pagrindiniu užsiėmimu. 88,3% respondentų tarp aukščiausio ir vidutinio lygio vadovų nusiteikę teigiamai. Tuo metu tik 40,0% namų šeimininkių atsakė teigiamai (tiesa, suminis šios grupės respondentų skaičius mažas, todėl rezultatą galėjo lemti ir didesnė santykinė paklaida). Didžiausioje rizikos grupėje esantys pensininkai tikrai ir greičiau skiepysis tik 61,8% atvejų. Bedarbiai – 52,3%, studentai ir moksleiviai – 59,7%, darbininkai ir techniniai darbuotojai – 58,1%. Geras rezultatas ir tarp specialistų bei tarnautojų – 70,6%.
Penkta, ką galima spėti iš ankstesnių požymių, skirtumai vertinant skiepijimą atsiskleidžia ir skirtingose gyvenamose vietovėse. Pavyzdžiui, vertinant akivaizdžiai neigiamai skiepus vertinančius („Tikrai ne“ ir „Greičiau ne“) didžiuosiuose miestuose sudaro tik 17,8% respondentų, kai kaimo vietovėse – net 24,7%.
Šių šešių skeptiškai nusiteikusių grupių motyvų analizė leidžia formuoti dar detalesnes išvadas. Pavyzdžiui, 18-25 m. jaunuolių grupėje visas kitas grupes lenkia argumentas „UŽ“ – „Noriu „normalaus“ gyvenimo, nenoriu pandemijos, karantino“. Tai tiesioginė užuomina, kokią informaciją šios tikslinė grupės nariams reikia teikti jų naudojamais komunikacijos kanalais, ką akcentuoti, kokius lūkesčius ir nerimą išgirsti.
Žinoma, tai tik vienos visuomenės nuomonių apklausos rezultatai. Juos reikia vertinti kritiškai ir tikrinti, lyginti su kitais duomenų šaltiniais. Tačiau veiklos gairės labai aiškios – ieškoti atskiroms visuomenės grupėms labiausiai paveikių komunikacijos formų ir jas naudoti. Būtų gerai pradėti „jau vakar“.
Komentaras paskelbtas interneto portalo „Delfi.lt“ rubrikoje „m360“.
