Tag: AOTD

Kremliaus karas Ukrainoje visiems mums – Lietuvos piliečiams – yra išankstinis skambutis susirūpinti šalies saugumu. Švytuoklė, išmetus Raudonąją armiją, buvo nunešusi krašto apsaugos politiką į pacifizmo ir „gal prasmuksim“ pusę, todėl šiandien Lietuva turi spręsti dvi sudėtingas problemas: (a) kaip skubiai padidinti krašto apsaugos pajėgas (karių ir technikos prasmėmis); (b) kaip paruošti krašto apsaugą naujai XXI a. karų realybei, pasitelkiant naujus įgūdžius?

Nors informaciniais karais domiuosi jau senokai, tačiau tiesiogiai su Lietuvos kariuomenės klausimais pirmą kartą susidūriau beveik prieš metus, kai 2013-ųjų spalio 24-ąją Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos organizuotame klube teko tiesiogiai padiskutuoti su pulkininku leitenantu Artūru Jasinsku.

Dar gruodžio 31 d. išsiunčiau pirmuosius dokumentus su prašymu priimti į karių savanorių Funkcinių specialistų grupę (FSG), priskiriamą KASP Nekinetinėms pajėgoms. Po to sekė medicinos ir AOTD tikrinimai, kol galų gale spalį buvau pakviestas į 5 dienų Bazinį kario savanorio įvadinį kursą (BKSĮK) Mokomajame pulke Rukloje.

„Saugumiečiai“ niekur neskuba. Kariuomenės bėdos – ne jų problema?

Kažkurioje FB diskusijoje Rasa Juknevičienė užtikrintai teigė, jog VSD visiškai nedalyvauja karių savanorių atrankos procese, todėl vienintelis KAM/LK padalinys, kuris tuo galėtų užsiimti – Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD).  Būtent jam turiu priekaištą, jog negalėjau dalyvauti pirmoje karių savanorių grupėje, kuri mokymų kursą vykdė birželio mėnesį. Dėl AOTD delsimo turėjau aukoti kasdieniais darbais apkrauto spalio mėnesio savaitę, kai vasaros metu tam kaip tik buvau suplanavęs laiką.

Kita vertus, tuo pat metu galiu AOTD ir padėkoti, nes pirmosios grupės atsiliepimai ir įspūdžiai buvo kaip ir visų „eksperimentinių triušių“ – ne vienas žmogiškas konfliktas, netinkamai paruošti/nusiteikę instruktoriai, ambicijų greitpuodis ir tylūs skandalai, virtę atsisakymais duoti kario savanorio priesaiką.

Kultūrinis šokas įteisintoje subkultūroje?

Iš Vilniaus į Ruklą – beveik atviroje sunkvežimio kabinoje

Įprasta manyti, jog Lietuvos kariuomenė – tai naujos kokybės ir turinio organizmas, neturintis nieko bendra su Raudonąją armija ir jos dedovščinos tradicijomis. Po penkių dienų, praleistų Rukloje, neturiu galutinės nuomonės. Daugybė požymių kužda, jog tos tradicijos neformaliu būdu sėkmingai perduodamos kiekvienai naujai puskarininkių ir karininkų kartai. Kita vertus, asmeniškai išbandžiau, jog galima nesutikti ir ginti savo teises (pavyzdžiui, nesiskųsti sau įprastos barzdos, iškrypėliškai pedantiškai nekloti lovos ar naudotis kompiuteriu/mobiliu telefonu).

Pirmas liūdnas įspūdis Rukloje – ženkliukų lenta, kurioje daugiau nei pusė yra Kremliaus pavaldiniai, o NATO atstovų – vos keli

Nors prašiau, tačiau nesulaukiau, kad kas nors man parodytų rašytines lovos klojimo instrukcijas. Kaip kažkas sakė, pulke tuo klausimu net buvo padarytas specialus susirinkimas ir aptarimas. Unikali taisyklė: „pagalvės kantas turi būti nukreiptas į duris“

Karius įprasta nužmoginti ir padaryti minimaliai mąstančiais mechanizmais. Tačiau mūsų – FSG – atveju kyla esminė abejonė, ar kūrybinis darbas yra įmanomas nužmoginus karį ir jį pavertus tiesmukų įsakymų vykdytoju? Kol kas lieku prie nuomonės, jog tokia praktika gali būti tinkama kariaujantis konvencinį karą, tačiau yra visiškai betikslė informacinio karo akistatoje, kai reikalingas out-of-the-box mąstymas ir laimi būtent netradiciniai sprendimai.

Gilų įspūdį paliko net (!) 3 mėn. Bazinio kario kursą baigusio piliečio šūkavimai ir jo pagarbą savanoriams išreiškiančios komandos, pavyzdžiui, „Nyk iš čia!“

Todėl stebina ir  ramiai reaguoti neleidžia matyti atvejai, kai aukštesnio ar žemesnio rango vadai leidžia sau rodyti nepagarbą kariams, žeminti jų orumą. Galima ir reikia reikalauti nuoseklaus įsakymų vykdymo, bausti už klaidas ar aplaidumą, tačiau tai negali būti siejama su žmogaus – piliečio – psichologiniu žeminimu. Kitu atveju iki Raudonosios armijos lieka tik vienas žingsnis – psichologinį smurtą pakeisti fiziniu.

Tradicinis kareivinių vaizdas, besiruošiant kitos dienos žygiui

Tuo pat metu atskirai noriu pažymėti su mūsų grupe dirbusių instruktorių pastangas – buvo akivaizdu, kad su mūsų grupe nėra lengva. Todėl atskirai noriu padėkoti kažkokiu tai būdu mus iškentusiems M.V., A.S., V.V., G.M. ir kitiems. Būtent instruktoriams teko (ir, matyt, ateityje vis dažniau teks) „amortizatorių“ vaidmuo, derinant įprastą tvarką kariuomenėje ir ne itin į kompromisus linkusių naujokų įsivaizdavimus. Todėl būtent instruktoriai ir jų gebėjimai lanksčiai diversifikuoti kariuomenės muštro reikalavimus, manau, yra esminė sutrumpinto BKSĮK sėkmės garantija.

Ieškodamas paprasto ir suprantamo analogo – manau, būtent sutrumpintas BKSĮK gali tapti panašia galimybe kaip kad siekiant vairavimo teisių eksterno galimybė suteikiama turintiems aukštąjį išsilavinimą.

Vargana materialinė bazė

Bene didžiausią įspūdį paliko suvokimas, jog Lietuvos kariuomenės materialinė bazė yra itin prasta. Gali būti juokinga, kai net grindys plaunamos iš labdarai gautų Švedijos armijos dovanų, tačiau kai beveik viskas yra dovanota ar paveldėta iš Raudonosios armijos, tai kyla klausimas, ar mums neturėtų būti gėda?

Mums pasisekė, jog žygiuoti mokytis galėjome sausoje aikšteje

Dušai laikosi tik tuo, jog juos kasdien valo patys kariai

Dušo kabliukų švedai nepadovanojo, todėl turim tiek, kiek liko nuo LTSR laikų

Prausyklų būsena man priminė 1995-uosius, kai atvažiavau mokytis į KTU Gimnaziją ir apsigyvenau jos bendrabutyje

Grindims plauti – švedų dovana. Apie grindų plovimo skystį ar priemones klozetams galima tik pasvajoti

Sąmoningai pateikiu prausyklų ir dušų nuotraukas, nes būtent tai yra geriausias palyginamasis rodiklis, leidžiantis suvokti ir bendrą aprūpinimo lygį. Visgi, kiek netoli esame pažengę po Tarybų Sąjungos, puikiai apibendrina šis klasikinis užrašas.

Matyt, būtent todėl, jog jį mesti draudžiama, tualetuose reikalingo popieriaus būna nebent atsitiktinai

Maloni materialinės bazės išimtis – maitinimas. Nors Andrius Užkalnis vargu, ar duotų bent pora žąsų, tačiau mano neišrankiam skrandžiui maitinimas ir maistas buvo tinkami.

Maistas paprastas, tačiau valgomas ir šviežias (nuotraukoje – pietūs)

Ieškant palyginimų – Mokomojo pulko valgykla iš esmės yra MRU valgykla, tik tiekianti standartizuotą maistą

Mokymų programa

Bene didžiausias iššūkis sutrumpinto BKSĮK autoriams – mokymų programa. Neturiu paprasto atsakymo, kaip į 5 dienas sutalpinti bazinius įgūdžius visiškai nenuspėjamų gebėjimų kolektyvui. Pavyzdžiui, mūsų grupėje buvo dailininkų, vadybininkų, vadovų, dirbančių nepriklausomai ir samdomų. Menų, techninio ir dar visokio išsilavinimo.

Dažnai sprendėme užduotis, vertas 5-okų mokyklos lygio

Šiandien vykstančių mokymų programą suskirstyčiau į keletą dalių: (a) kinetinių ginklų saugumas ir valdymas; (b) žemėlapiai ir orientacija vietovėje; (c) rikiuotė ir judėjimas. Tris dienas mokymai vyksta Mokomajame pulke, likusias dvi – lauko sąlygomis.

Kurso metu gana daug diskutavome, kaip vertinti dabartinę kurso programą, nes kyla keli principiniai klausimai:

• kam FSG, kuri tarsi orientuojama informacinio karo klausimams, reikalingi pėstininkų įgūdžiai (rikiuotė, kinetiniai ginklai, topografija)?
• kodėl mokymas koncentruojasi į veiksmus negyvenamoje teritorijoje, kai XXI a. karas vyksta beveik išskirtinai gyvenamose vietovėse (miestuose)?
• kodėl nekinetinių pajėgų atstovai visiškai nesupažindinami su savo srities problematika/priemonėmis?

Girdėti atsakymai veda į tai, jog net ir nekinetinių pajėgų atstovai privalo sugebėti spręsti bent minimalias kinetinių pajėgų užduotis, o kova miestuose yra advanced lygis, su kuriuo dabartiniame patyrimo lygyje neverta ir prasidėti.

Galima būtų sutikti su tokia pozicija, tačiau vertinant prioritetų klausimus, manyčiau, šiandien Lietuvai gerokai svarbiau imtis darbų informacinio karo fronte, o jau paskui, kai liks laiko, galima užsiimti ir bazinių įgūdžių stiprinimu.

Užsiėmimai vyko salėje, pro kurios stogą tiesiogine prasme varvėjo vanduo

Lauko pratybos

Vertinant primityviai, pagrindinė šio kurso nauda – tai įgyti įgūdžiai valdant ginklą, judant ir vykdant užduotis grupėje.

Judėjimas „laužyta vora“

Šaudymas priklaupus

Dabar atrodo šmaikštu, tačiau net ir mokomosios granatos laikymas rankoje su ištrauktu saugikliu – savotiškas malonumas

Kurso kulminacija – 4 * 5 šūvius šaudykloje

Išvados vietoj Stokholmo sindromo

Vietoj tų 2*2 val. sunkvežimyje, manau, mielai su kolegomis susimestume benzinui į/iš Ruklos

Visi įspūdžiai šiandien jau nuspalvinti truputį rožiniais atspalviais. Nežinau, ar tai Stokholmo sindromo padarinys, ar reikalas apvirto aukštyn kojomis, kai daviau kario savanorio priesaiką. Sutrumpintą BKSĮK vertinu kaip necessary evil – t.y. būtiną laiptelį pakeliui į tikslą. Nemanau, jog būsiu elitinis šaulys ar dažnai teks judėti miškais priešo link. Atvirkščiai, jaučiu, jog naudos galėčiau duoti visiškai kitose srityse. Ar jose esu naudingas – lieka mįslė.

Manau, būtina tobulinti kurso programą (keisti turinį ar net jį diversifikuoti skirtingų pakraipų kariams), ruošti jai specialius instruktorius, nes manau, jog tokių karių-specialistų grupių poreikis tik didės. Kartu tikiu, kad ir šis mano tinklaraščio įrašas bent truputį prisidės ir padės geriau nusiteikti būsimų mokymų dalyviams.

Kartu akivaizdu, kad tai tik kelio pradžia, todėl kol kas daryti galutines išvadas – gerokai per anksti. Abejojantiems galiu užtikrinti, jog sutrumpintas BKSĮK iš tiesų yra trumpiausias kelias, jeigu norite prisidėti prie realios krašto apsaugos. Welcome!

Priesaika Valdovų rūmų kieme