Pasaulyje, kuriame Wielkie Księstwo Litewskie buvo ne tik nublukusių spalvų prisiminimas, o realybė su Peterburgą lenkiančiais žmonėmis ir rūmais, tarp Rzeczpospolita tarptautinių partnerių buvo karalystė su įdomių pažiūrų žmogumi François-Marie Arouet.
Žmogus tas turėjo ne ką prasčiau nusmailintą plunksną, nei šių dienų mano kolega Andrius Užkalnis. Ir paliko keletą dėmesio vertų veikalų, apie kuriuos viena tokia Evelyn Beatrice Hall 1906 metais, panaudojusi pseudonimą S.G.Tallentyre, išleido biografiją su skambiuoju apibendinimu: „I disapprove of what you say, but I will defend to the death your right to say it“.
Ir prieš šio žmogaus – Voltero – gyvenimo motto įsimintinųjų 2014-ųjų spalio 8 dieną ryžosi viešai stoti jau minėtas aštriosios plunksnos savininkas Andrius, iš esmės kritikuodamas bazinę idėją ir papildydamas ją nauja sąlyga:
Nuomonės būna teisingos ir neteisingos. [..] Mums Dievas davė protą tam, kad atskirtume civilizuotą žmogų, veikiantį mūsų vertybių ir tikslų labui, nuo pro-Kremlinio koloradinio vatniko, bomžo, balsuojančio už 20 litų už darbo partiją, ir kokio sodų bendrijos alkašo, kuris vakarais prie kompo kuria piarą paksistams.
Iš tiesų, laikais, kai N-tajame Lietuvos rajone dirbti savivaldybės įmonėje ar įstaigoje galima tik viešai ginant savivaldybės vadovų poziciją, kitokia nuomonė yra net ne drąsus, o tiesiog kvailas žingsnis.
Visgi, matyt, Andrius dalyvavo kažkurio enciklopedinio žodyno sudarymo darbo grupėje, kuri nuomonei pradėjo kelti objektyvumo reikalavimą. Nes kitaip retas galėtų suprasti ir paaiškinti, kaip nuomonė – iš esmės tam tikra iracionalaus tikėjimo forma – galėtų būti logiškai pagrindžiama.
1 núomonė sf. (1), nū́monė (ž.) (1)
1. CII93, N nuovoka, nusimanymas, išmanymas, supratimas: [..]
2. pažiūra, nusistatymas, įsitikinimas:[..]
3. [..]
pagal Lietuvių kalbos žodyną
Kažkiek aiškumo įneša Andriaus bandymas sieti nuomonę su vertybėmis ir tikslais, tačiau ir šios kategorijos yra asmeninio apsisprendimo, t.y. subjektyvių, o ne objektyvių kriterijų, rezultatas.
Todėl, kaip mėgsta sakyti britai, sutikdamas nesutikti esu priverstas suabejoti Andriaus formuluojamos kritikos Volterui pagrįstumu. Žinoma, iracionaliai ja, vėlgi, galima lygiai taip pat tikėti, kaip ir Andriaus pagrįstai kritikuojamomis vatnikų nuomonėmis bevardžiame interneto portalo komentare.
Aną savaitę nustebino, kad dešiniųjų pažiūrų neslepiančio Andriaus poziciją sėkmingai palaiko ir viena jo politinių oponentų iš kairės valdoma ministerija. Štai neseniai leidau sauviešai suabejoti tos ministerijos valdomai sričiai priskiriamų kai kurių procesų efektyvumu ir prasme. Mintis rėmiau faktais, iliustracijomis ir argumentais. Tačiau vėliau iš skirtingų pusių sulaukiau ne tik netiesioginių ir neįpareigojančių rekomendacijų permąstyti savo poziciją. Suprask, vieša diskusija apie problemas galimai yra žalinga.
Žinoma, ir ministerija, ir Andrius yra 100% teisūs, jog kitokios nuomonės nereikia painioti su sąmoningu melu ar įsitikinimais, jog Maskvos Kremliaus fantazijos yra realybė. Pavyzdžiui, niekas nedraudžia tikėti, jog vyno taurėje mišių metu atsiranda raudonųjų Jėzaus kraujo kūnelių sankaupa. Tačiau su taip teigiančiais viešai diskutuoti būtų galima, kai jie sugebėtų nustatyti ir viešai paskelbtų to neva gyvenusio žmogaus kraujo grupę bei DNR kodą.
Nėra jokios pareigos gerbti melą ar fantazijas. Tačiau bendrapiliečių teisė kitaip vertinti patikrinamus faktus ir argumentuotai apie tai diskutuoti gintina gal net aršiau, nei Volteras tai darė XVIII amžiuje.
Kremliaus karas Ukrainoje visiems mums – Lietuvos piliečiams – yra išankstinis skambutis susirūpinti šalies saugumu. Švytuoklė, išmetus Raudonąją armiją, buvo nunešusi krašto apsaugos politiką į pacifizmo ir „gal prasmuksim“ pusę, todėl šiandien Lietuva turi spręsti dvi sudėtingas problemas: (a) kaip skubiai padidinti krašto apsaugos pajėgas (karių ir technikos prasmėmis); (b) kaip paruošti krašto apsaugą naujai XXI a. karų realybei, pasitelkiant naujus įgūdžius?
Nors informaciniais karais domiuosi jau senokai, tačiau tiesiogiai su Lietuvos kariuomenės klausimais pirmą kartą susidūriau beveik prieš metus, kai 2013-ųjų spalio 24-ąją Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos organizuotame klube teko tiesiogiai padiskutuoti su pulkininku leitenantu Artūru Jasinsku.
Dar gruodžio 31 d. išsiunčiau pirmuosius dokumentus su prašymu priimti į karių savanorių Funkcinių specialistų grupę (FSG), priskiriamą KASP Nekinetinėms pajėgoms. Po to sekė medicinos ir AOTD tikrinimai, kol galų gale spalį buvau pakviestas į 5 dienų Bazinį kario savanorio įvadinį kursą (BKSĮK) Mokomajame pulke Rukloje.
„Saugumiečiai“ niekur neskuba. Kariuomenės bėdos – ne jų problema?
Kažkurioje FB diskusijoje Rasa Juknevičienė užtikrintai teigė, jog VSD visiškai nedalyvauja karių savanorių atrankos procese, todėl vienintelis KAM/LK padalinys, kuris tuo galėtų užsiimti – Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD). Būtent jam turiu priekaištą, jog negalėjau dalyvauti pirmoje karių savanorių grupėje, kuri mokymų kursą vykdė birželio mėnesį. Dėl AOTD delsimo turėjau aukoti kasdieniais darbais apkrauto spalio mėnesio savaitę, kai vasaros metu tam kaip tik buvau suplanavęs laiką.
Kita vertus, tuo pat metu galiu AOTD ir padėkoti, nes pirmosios grupės atsiliepimai ir įspūdžiai buvo kaip ir visų „eksperimentinių triušių“ – ne vienas žmogiškas konfliktas, netinkamai paruošti/nusiteikę instruktoriai, ambicijų greitpuodis ir tylūs skandalai, virtę atsisakymais duoti kario savanorio priesaiką.
Kultūrinis šokas įteisintoje subkultūroje?
Iš Vilniaus į Ruklą – beveik atviroje sunkvežimio kabinoje
Įprasta manyti, jog Lietuvos kariuomenė – tai naujos kokybės ir turinio organizmas, neturintis nieko bendra su Raudonąją armija ir jos dedovščinos tradicijomis. Po penkių dienų, praleistų Rukloje, neturiu galutinės nuomonės. Daugybė požymių kužda, jog tos tradicijos neformaliu būdu sėkmingai perduodamos kiekvienai naujai puskarininkių ir karininkų kartai. Kita vertus, asmeniškai išbandžiau, jog galima nesutikti ir ginti savo teises (pavyzdžiui, nesiskųsti sau įprastos barzdos, iškrypėliškai pedantiškai nekloti lovos ar naudotis kompiuteriu/mobiliu telefonu).
Pirmas liūdnas įspūdis Rukloje – ženkliukų lenta, kurioje daugiau nei pusė yra Kremliaus pavaldiniai, o NATO atstovų – vos keli
Nors prašiau, tačiau nesulaukiau, kad kas nors man parodytų rašytines lovos klojimo instrukcijas. Kaip kažkas sakė, pulke tuo klausimu net buvo padarytas specialus susirinkimas ir aptarimas. Unikali taisyklė: „pagalvės kantas turi būti nukreiptas į duris“
Karius įprasta nužmoginti ir padaryti minimaliai mąstančiais mechanizmais. Tačiau mūsų – FSG – atveju kyla esminė abejonė, ar kūrybinis darbas yra įmanomas nužmoginus karį ir jį pavertus tiesmukų įsakymų vykdytoju? Kol kas lieku prie nuomonės, jog tokia praktika gali būti tinkama kariaujantis konvencinį karą, tačiau yra visiškai betikslė informacinio karo akistatoje, kai reikalingas out-of-the-box mąstymas ir laimi būtent netradiciniai sprendimai.
Gilų įspūdį paliko net (!) 3 mėn. Bazinio kario kursą baigusio piliečio šūkavimai ir jo pagarbą savanoriams išreiškiančios komandos, pavyzdžiui, „Nyk iš čia!“
Todėl stebina ir ramiai reaguoti neleidžia matyti atvejai, kai aukštesnio ar žemesnio rango vadai leidžia sau rodyti nepagarbą kariams, žeminti jų orumą. Galima ir reikia reikalauti nuoseklaus įsakymų vykdymo, bausti už klaidas ar aplaidumą, tačiau tai negali būti siejama su žmogaus – piliečio – psichologiniu žeminimu. Kitu atveju iki Raudonosios armijos lieka tik vienas žingsnis – psichologinį smurtą pakeisti fiziniu.
Tradicinis kareivinių vaizdas, besiruošiant kitos dienos žygiui
Tuo pat metu atskirai noriu pažymėti su mūsų grupe dirbusių instruktorių pastangas – buvo akivaizdu, kad su mūsų grupe nėra lengva. Todėl atskirai noriu padėkoti kažkokiu tai būdu mus iškentusiems M.V., A.S., V.V., G.M. ir kitiems. Būtent instruktoriams teko (ir, matyt, ateityje vis dažniau teks) „amortizatorių“ vaidmuo, derinant įprastą tvarką kariuomenėje ir ne itin į kompromisus linkusių naujokų įsivaizdavimus. Todėl būtent instruktoriai ir jų gebėjimai lanksčiai diversifikuoti kariuomenės muštro reikalavimus, manau, yra esminė sutrumpinto BKSĮK sėkmės garantija.
Ieškodamas paprasto ir suprantamo analogo – manau, būtent sutrumpintas BKSĮK gali tapti panašia galimybe kaip kad siekiant vairavimo teisių eksterno galimybė suteikiama turintiems aukštąjį išsilavinimą.
Vargana materialinė bazė
Bene didžiausią įspūdį paliko suvokimas, jog Lietuvos kariuomenės materialinė bazė yra itin prasta. Gali būti juokinga, kai net grindys plaunamos iš labdarai gautų Švedijos armijos dovanų, tačiau kai beveik viskas yra dovanota ar paveldėta iš Raudonosios armijos, tai kyla klausimas, ar mums neturėtų būti gėda?
Mums pasisekė, jog žygiuoti mokytis galėjome sausoje aikšteje
Dušai laikosi tik tuo, jog juos kasdien valo patys kariai
Dušo kabliukų švedai nepadovanojo, todėl turim tiek, kiek liko nuo LTSR laikų
Prausyklų būsena man priminė 1995-uosius, kai atvažiavau mokytis į KTU Gimnaziją ir apsigyvenau jos bendrabutyje
Grindims plauti – švedų dovana. Apie grindų plovimo skystį ar priemones klozetams galima tik pasvajoti
Sąmoningai pateikiu prausyklų ir dušų nuotraukas, nes būtent tai yra geriausias palyginamasis rodiklis, leidžiantis suvokti ir bendrą aprūpinimo lygį. Visgi, kiek netoli esame pažengę po Tarybų Sąjungos, puikiai apibendrina šis klasikinis užrašas.
Matyt, būtent todėl, jog jį mesti draudžiama, tualetuose reikalingo popieriaus būna nebent atsitiktinai
Maloni materialinės bazės išimtis – maitinimas. Nors Andrius Užkalnis vargu, ar duotų bent pora žąsų, tačiau mano neišrankiam skrandžiui maitinimas ir maistas buvo tinkami.
Maistas paprastas, tačiau valgomas ir šviežias (nuotraukoje – pietūs)
Ieškant palyginimų – Mokomojo pulko valgykla iš esmės yra MRU valgykla, tik tiekianti standartizuotą maistą
Mokymų programa
Bene didžiausias iššūkis sutrumpinto BKSĮK autoriams – mokymų programa. Neturiu paprasto atsakymo, kaip į 5 dienas sutalpinti bazinius įgūdžius visiškai nenuspėjamų gebėjimų kolektyvui. Pavyzdžiui, mūsų grupėje buvo dailininkų, vadybininkų, vadovų, dirbančių nepriklausomai ir samdomų. Menų, techninio ir dar visokio išsilavinimo.
Dažnai sprendėme užduotis, vertas 5-okų mokyklos lygio
Šiandien vykstančių mokymų programą suskirstyčiau į keletą dalių: (a) kinetinių ginklų saugumas ir valdymas; (b) žemėlapiai ir orientacija vietovėje; (c) rikiuotė ir judėjimas. Tris dienas mokymai vyksta Mokomajame pulke, likusias dvi – lauko sąlygomis.
Kurso metu gana daug diskutavome, kaip vertinti dabartinę kurso programą, nes kyla keli principiniai klausimai:
kam FSG, kuri tarsi orientuojama informacinio karo klausimams, reikalingi pėstininkų įgūdžiai (rikiuotė, kinetiniai ginklai, topografija)?
kodėl mokymas koncentruojasi į veiksmus negyvenamoje teritorijoje, kai XXI a. karas vyksta beveik išskirtinai gyvenamose vietovėse (miestuose)?
kodėl nekinetinių pajėgų atstovai visiškai nesupažindinami su savo srities problematika/priemonėmis?
Girdėti atsakymai veda į tai, jog net ir nekinetinių pajėgų atstovai privalo sugebėti spręsti bent minimalias kinetinių pajėgų užduotis, o kova miestuose yra advanced lygis, su kuriuo dabartiniame patyrimo lygyje neverta ir prasidėti.
Galima būtų sutikti su tokia pozicija, tačiau vertinant prioritetų klausimus, manyčiau, šiandien Lietuvai gerokai svarbiau imtis darbų informacinio karo fronte, o jau paskui, kai liks laiko, galima užsiimti ir bazinių įgūdžių stiprinimu.
Užsiėmimai vyko salėje, pro kurios stogą tiesiogine prasme varvėjo vanduo
Lauko pratybos
Vertinant primityviai, pagrindinė šio kurso nauda – tai įgyti įgūdžiai valdant ginklą, judant ir vykdant užduotis grupėje.
Judėjimas „laužyta vora“
Šaudymas priklaupus
Dabar atrodo šmaikštu, tačiau net ir mokomosios granatos laikymas rankoje su ištrauktu saugikliu – savotiškas malonumas
Kurso kulminacija – 4 * 5 šūvius šaudykloje
Išvados vietoj Stokholmo sindromo
Vietoj tų 2*2 val. sunkvežimyje, manau, mielai su kolegomis susimestume benzinui į/iš Ruklos
Visi įspūdžiai šiandien jau nuspalvinti truputį rožiniais atspalviais. Nežinau, ar tai Stokholmo sindromo padarinys, ar reikalas apvirto aukštyn kojomis, kai daviau kario savanorio priesaiką. Sutrumpintą BKSĮK vertinu kaip necessary evil – t.y. būtiną laiptelį pakeliui į tikslą. Nemanau, jog būsiu elitinis šaulys ar dažnai teks judėti miškais priešo link. Atvirkščiai, jaučiu, jog naudos galėčiau duoti visiškai kitose srityse. Ar jose esu naudingas – lieka mįslė.
Manau, būtina tobulinti kurso programą (keisti turinį ar net jį diversifikuoti skirtingų pakraipų kariams), ruošti jai specialius instruktorius, nes manau, jog tokių karių-specialistų grupių poreikis tik didės. Kartu tikiu, kad ir šis mano tinklaraščio įrašas bent truputį prisidės ir padės geriau nusiteikti būsimų mokymų dalyviams.
Kartu akivaizdu, kad tai tik kelio pradžia, todėl kol kas daryti galutines išvadas – gerokai per anksti. Abejojantiems galiu užtikrinti, jog sutrumpintas BKSĮK iš tiesų yra trumpiausias kelias, jeigu norite prisidėti prie realios krašto apsaugos. Welcome!
Anąkart gavęs dovanų elektroninį „Verslo klasės“ numerį perskaičiau įdomią Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso mintį: „Aš jaučiu pareigą ir iš tikrųjų ją vykdau. Pareiga tokia – aš daug laiko skiriu pokalbiams su Estijos žmonėmis apie Europą. Gal tai net ir ne mano darbas. Bet aš tai darau, kadangi rinkėjams nepakankamai paaiškinama apie Europą. Todėl einu ir kalbuosi – kalbu beveik visur, kur pasitaiko proga. Aš kalbu apie Europą, kad žmonės žinotų,kad įvairūs dalykai susiję vienas su kitu“. Kitaip tariant, Europos Sąjunga savaime neateis į mūsų kasdienybę, didelė atsakomybė tenka įvairiose Europos Sąjungos institucijose bei su jomis artimai susijusiose įstaigose dirbantiems nuolatiniams ir laikiniems šalių narių atstovams. Tąkart susimąsčiau, dabar bandau tą funkciją ir vykdyti, mat bene trejus metus retkarčiais kaip nepriklausomas ekspertas atstovaudavau Lietuvą Europos Tarybos „Naujosios žiniasklaidos“ ekspertų grupėje (kelios mintys iš posėdžių).
Tačiau aukštų frazių ir sudėtingų sąvokų pilna darbotvarkė buvo ir bus visiškai neįdomi eiliniam skaitytojui. Todėl ir klausiu, po ranka pagriebęs bene daugiausia internete (ir ne tik) skaitančiųjų dėmesio sulaukiantį personažą – Andrių Užkalnį. Ar jis yra žurnalistas? Ar jis tikrai yra žiniasklaidos atstovas? Kaip šias dvi pamatines visuomenės informavimo kategorijas, joms garantuojamas teises ir skiriamas pareigas turime vertinti šiandien, kai didesnioji aktyvios visuomenės dalis informacija keičiasi ir bendrauja virtualiai.
Kur bėda?
Pradėsiu cituodamas Artūrą Račą – bene aršiausią Andriaus Užkalnio kritiką – kuris bene detaliausiai savo požiūrį aprašė viename iš savo komentarų prie įrašo „Apie gėles“:
A.Užkalnis yra šoumenas, publicistas, dar tikriausiai rašytojas, tačiau jis niekada neturėjo nieko bendra su ta sritimi, kurioje aš dirbu pastaruosius 19 metų, tai yra, žurnalistika. Jis kaip Nomeda, K.Krivickas, R.Mikelevičiūtė, A.Ramanauskas ir kt, kurių profesija yra linksminti (entertainment). Kaip A.Valinsko Seime.
[..]
Nesu vadinęs A.Užkalnio beviltišku žurnalistu, nes, kaip jau minėjau, mano požiūriu jis nėra žurnalistas. Tad negali būti ir beviltiškas.
Bėdos iliustraciją turime ir lietuvišką, ir visai šviežią – 2011-ųjų balandį dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbtas žurnalistės Laimos Lavastės straipsnis „Teisėjų nuodėmės – ir viešos, ir nutylimos“. Jame neįvardintas teisėjas pasakojo apie teismų sistemos ydas, nurodydamas veikiančius teisėjų manipuliavimo modelius, keldamas į viešumą silpnąsias grandis. Ši publikacija susilaukė teisėsaugos dėmesio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis kreipėsi į prokuratūrą dėl tyrimo pradėjimo. Jis baigėsi tuo, kad teismas įpareigojo žurnalistę atskleisti informacijos šaltinį (tai numatyta teisės aktuose dviem atvejais – jei kyla pavojus gyvybei arba valstybės saugumui). Jeigu žurnalistė atsisakys tai padaryti, atsakomybė už paskelbtą informaciją teks jai pačiai.
O kur čia Užkalnis?
Užkalnio interesas prasideda tada, kai kyla klausimas dėl jo (ne)pripažinimo žurnalistu. Vienu atveju (kai jis būtų žurnalistas) jo veiklos teisinė apsauga ir garantijos prilygtų Laimos Lavastės apsaugai. Kitu atveju jis papildomų privilegijų negautų ir visa jo skelbiama informacija prilygtų eilinio piliečio viešam kalbėjimui. Kitaip tariant, teisėsauga neturėtų pareigos aiškintis, ar ja, taikytina informacijos šaltinio apsauga (Visuomenės informavimo įstatymoc8 str.: „Viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.“).
Ką apie tai rašo Lietuvos teismai?
Šiuo metu galiojantis Visuomenės informavimo įstatymas gana lankstus savo turiniu, tačiau pernelyg sudėtingas suprasti neįsigilinusiam skaitytojui. Moksline kalba esu rašęs akademinį straipsnį, kuriame išaiškinau, kaip reikėtų suprasti informacinės visuomenės informavimo priemonės sąvoką (pilnas straipsnis anglų kalba „Conceptual problems of information society media“). Paprastai ir suprantamai išvertus į žmonių kalbą – neribota ir atvira prieiga internete reiškia, jog bet koks bet kieno skelbiamas turinys tampa naujosios, mūsų kartos žiniasklaidos dalimi. Tai iš esmės kerta per pamatines žurnalistikos mokslo tiesas ir verčia teigti, jog žurnalistu gali būti ir medikas, ir gatvės šlavėjas, ir net savo nuotaikas aprašinėjantis kalinys.
Tokią poziciją iš dalies pripažįsta ir Lietuvos teismai. Štai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 metų balandžio 20 dieną priėmėsprendimą byloje Nr.A-444-70-09, kur suformulavo pagrindinę naujosios žiniasklaidos ir naujųjų žurnalistų prilyginimo senajai kartai sąlygą:
Visuomenės informavimo 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.
Taigi, jeigu pripažintume, kad Užkalnis profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešam naudojimui, tai teisines prasme jį turime pripažinti esant žurnalistu.
Ką rekomendacija sako apie Užkalnį? Išskirčiau jos 7 punktą:
7. Despite the changes in its ecosystem, the role of the media in a democratic society, albeit with additional tools (namely interaction and engagement), has not changed. Media-related policy must therefore take full account of these and future developments, embracing a notion of media which is appropriate for such a fluid and multi-dimensional reality. All actors – whether new or traditional – who operate within the media ecosystem should be offered a policy framework which guarantees an appropriate level of protection and provides a clear indication of their duties and responsibilities in line with Council of Europe standards. The response should be graduated and differentiated according to the part that media services play in content production and dissemination processes. Attention should also be paid to potential forms of interference in the proper functioning of media or its ecosystem, including through indirect action against the media’s economic or operational infrastructure.
Taigi, valstybės narės ir Užkalniui turi užtikrinti deramą apsaugos lygį, sukurti tokią teisinę aplinką, kuri užtikrintų ir apibrėžtų aiškias pareigas bei atsakomybę.
Ar tai pasiekia šiuo metu galiojanti Visuomenės informavimo įstatymo redakcija? Kaip matyti iš minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, teisinė apsauga garantuojama ir naujoms žiniasklaidos formoms, naujai dirbantiems žurnalistams. Tačiau akivaizdu, kad aiškumo eiliniam visuomenės nariui trūksta – tai mažina pasitikėjimą naująją žiniasklaida, sudaro mažiau paskatų potencialiems naujiems žurnalistams drąsiai prisijungti ir plėtoti naujas žiniasklaidos formas. Todėl artimiausiu metu kolegoms valstybinėse institucijose siūlysiu imtis iniciatyvos ir tobulinti šį pagrindinį žiniasklaidos veiklą reglamentuojantį teisės aktą.
kodėl dienoraštis?
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.
Ir prieš šio žmogaus – Voltero – gyvenimo motto įsimintinųjų 2014-ųjų spalio 8 dieną ryžosi viešai stoti jau minėtas aštriosios plunksnos savininkas Andrius, iš esmės kritikuodamas bazinę idėją ir papildydamas ją nauja sąlyga:
