Atrodytų, vos vakar bėgiojau ir rinkau kolegų iš nevyriausybinių organizacijų parašus, tik vakar Ūkio ministerijoje diskutavome ir siūlėme, ką ir kaip reikėtų kuo skubiausiai tobulinti viešųjų pirkimų sistemoje. Praėjusią savaitę tikrai apsidžiaugiau, išgirdęs, jog Viešųjų pirkimų tarnyba viešai paskelbė apibendrintus duomenis apie 2009 metais vykdytus viešuosius pirkimus.
Jeigu anksčiau visi besidomintys turėjo dėti milžiniškas pastangas rankiodami šią informaciją po kruopelytę, tai dabar turime paprastą, aiškų ir atvirą sąrašą organizacijų ir įmonių, kurios skelbia viešuosius pirkimus. Aišku, ši informacija kol kas apibendrina tik 2009 metus, tačiau jau ir dabar kyla įdomių klausimų – pavyzdžiui, kodėl vienos „Rubicon group“ įmonės skelbiamų viešųjų pirkimų suma gana artima kitos tos pačios įmonių grupės atstovės, teikiančios panašias paslaugas, pajamoms?
Kyla ir kitų įdomių klausimų – pavyzdžiui, kodėl kai kurių į stambiausių įmonių ir organizacijų sąrašą patenkančių atstovų nėra šioje ataskaitoje? Atsiveria erdvė įdomiems palyginimams – pavyzdžiui, kodėl vienas metras vamzdyno, tarkim, Kelmėje kainuoja skirtingai nei tas pats metras, tarkim, Ukmergėje?
Nagrinėjant TOP-100 didžiausių viešai perkančiųjų sąrašą įdomus faktas, jog šios organizacijos įvykdo daugiau nei du trečdalius visų pirkimų (68,6 proc.) pagal pirkimų sumą.
Toliau skaidrinant viešųjų finansų panaudojimą lieka klausimas dėl Valstybinės ligonių kasos daromų pirkimų medicinos srityje (jie nepatenka į viešuosius pirkimus). Pavyzdžiui, vien vaistams 2008 metais buvo išleista apie 679 mln. litų, o sveikatos priežiūros paslaugoms – apie 2,889 mlrd. litų. Taigi, sveikatos apsaugos srityje pirkimai (įskaitant paslaugų pirkimą) sudaro daugiau nei trečdalį visos VPT apskaitomos viešųjų pirkimų sumos. O paprastai pateikiamos informacijos – t.y. skaidrumo – tikrai trūksta.
VPT pateikiamoje informacija toliau reikia nagrinėti įvairių pirkimų grupių valdymą organizuojančias organizacijas – čia akivaizdžiai pirmauja Lietuvos automobilių kelių direkcija ir Centrinė projektų valdymo agentūra.
Nereikia pamiršti ir kitų mūsų keltų problemų – viešųjų pirkimų komisijų narių atsakomybės stoka, pažeidimų fiksavimo ir atsakomybės už juos taikymo, pirkimų vykdymo ir jų ataskaitų viešinimo, pirkimų efektyvumo lyginimo, centralizuotų tipinių pirkimų, ginčų sprendimo spartinimo.
Taigi, esame pakeliui, tačiau tikrai džiugu, jog judame į priekį.
P.S. apie elektroninių viešųjų pirkimų džiaugsmus ir duobes parašysiu atskirai plačiau.
