Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 81 of 217

RsV virsta žiniasklaidos planavimo verslu

Turiu subjektyvią nuomonę apie „Publicum“, tačiau tai netrukdo konstatuoti fakto – jau senokai prognozavau, jog tebesitęsiant valstybės įstaigų norui pirkti daug plotų ir eterio žiniasklaidoje, ryšių su visuomene rinka visiškai degraduos ir taps ir savo šešėliu – pagrindinę veiklos (ir pajamų) dalį sudarys žiniasklaidos plotų pirkimai ir šiek tiek kūrybinių pastangų tų plotų užpildymui.

Vieno iš lyderių – „Publicum“ – žingsnis, kai perimamas vienos iš stambesnių žiniasklaidos planavimo agentūros „Media House“ vadovas Jaunius Jakaitis, tai tik patvirtina.

Tebūnie tai mano prognoze, jog ryšiai su visuomene Lietuvoje tuoj pradės išleidinėti paskutinį kvapą. Tegyvuoja naujo kalibro žiniasklaidos planavimo agentūros!

Kaip sumažinti bylų rezonansą?

Šiandien generalinėje prokuratūroje dalyvavau konferencijoje „Teisėsaugos institucijų veiklos nušvietimas ir politiniai procesai Lietuvoje“, kur skaičiau pranešimą apie tai, kaip įmanoma mažinti prokuratūros tiriamų bylų rezonansą.

Sunku staiga pakeisti teisėsaugos institucijų nuostatas, kurios formavosi dešimtmečius. Tačiau galima pasidžiaugti tuo, jog pokyčiai vyksta. Jeigu palygintumėte tą prokuratūros sistemą, kuri buvo, kai buvo paskirtas dabartinis gen. prokuroras (pavyzdžiui, tuomet  „omni.lt“ šiek tiek kritikavau pirmuosius pareigūno žingsnius) su padėtimi dabar, tai pokyčiai akivaizdūs. Tą pažymėjo praktiškai visi pranešėjai. Ar gerus pavyzdžius pavyks perimti kitoms teisėsaugos institucijoms? Pažiūrėsim 🙂

Priedai : į prezentaciją nemoku įdėti garso įrašų, todėl čia įdedu p. Milašiūno interviu ištraukos (1, 2, 3), kurios prezentacijoje eina po 6 skaidrės citatos.

Apie žiniasklaidą be reklamos pajamų

Kartais save sugaunu bemąstantį, jog štai štai sunkmetis atėjo ir gal kaip nors praeis. Tada kartais užkrenta tokios paprastos, tačiau esmines pamatų slinktis rodančios tiesos – šį kartą tai kolegos iš „Common sense“ tinklaraščio pastebėjimas, jog pirmadienį, t.y. vasario 9 dieną, dienraštyje „Verslo žinios“ nėra nei vienos reklamos.

Atrodytų, ar gali būti geresnis lakmuso popierėlis Lietuvos verslo būklei įvertinti? Miręs verslas? Verslas, kuris nemato galimybių didinti apsukas? Kai stabdį spaudžia absoliučiai visi?

Bijau, jog pesimistė Monika Garbačiauskaitė, kritikuodama optimistą Dainių Radzevičių yra absoliučiai teisi. Jeigu net ekonominio gerbūvio laikais Lietuvos žiniasklaida tesugebėjo sukurti 3-5 rimtesnius žiniasklaidos produktus, tai sunkmečio sąlygomis, kai reklama dingsta kaip garbingos žiniasklaidos pajamų kategorija, kalbėti apie žiniasklaidos kokybę bus utopiška…

Ne taip seniai Daiva Lialytė straipsnyje „Verslo žiniose“ (via dansu.lt) aiškino, kas per blogis yra reklamos straipsniai. Bijau, kad ateinančius pora metų pamatysim ne tik tai – bijau net prognozuoti, kas atsitiks, jeigu bado dietą kenčianti žiniasklaida pradėtų ieškoti kaltų? O kuo turėsime pavirsti mes, verčiantys vienų specialistų mintis kitos rūšies specialistams ar masėms?

Vitas Tomkus vėl rašo…

Turbūt daugelis dar prisimena pirmuosius 12 Vito Tomkaus laiškų „Respublikos“  skaitytojams apie žydų ir gėjų sąmokslą.

Atrodo, sulaukėme tęsinio („Lietuviais esame mes gimę…“ kopija balsas.lt) – šį kartą dienraščio leidėjas rašo neutraliau, netgi visai ramiai. Žinoma, tebėra ryškus nacionalistinis būdas, tačiau tik keliose vietose galėčiau rimtai prieštarauti. Pirma, lieka neaišku, ką leidėjas vadina „lietuviais“? Pavyzdžiui, ar rusų sentikiai, Lietuvoje gyvenantys kokius 400-500 metų, patektų į bendrapiliečių (pagal V.Tomkų) sąrašą? O kaip su Lietuvos žydais? Ar jie, autoriaus nuomone, gimimu pažymėti būti niekšais?

Su daugeliu kitų Tomkaus minčių vingių daugeliu atvejų sutikčiau – tiek dėl savigarbos, tiek dėl meilės Tėvynei, tiek dėl lytinių mažumų gynybos entuziastų.

Antra abejonė dėl paties autoriaus kritikos ir „Respublikos“ leidinių grupės darbo metodų. Ar leidėjas ranką prie širdies pridėjęs nori pasakyti, jog tiek „Respublikos“, tiek „Vakaro žinių“ veikla neprisideda prie vienas kitą šantažuojančių valstybės galvų gyvenimo būdo?

Sunkmečio Lietuva – už dramblius, ne blusas

Šnekant verslo elito žargonu, galima būtų sakyti, jog antikrizinių priemonių planas gerokai vožtelėjo lietuviško verslo blusoms. Kitaip – individualiai privataus verslo jūroje besimurkdantiems. Kaip kitaip būtų galima pavadinti mokestinės naštos padidinimą ir jos kartelės nustatymą ties 48,225 proc. riba?

Vieša paslaptis, jog tarp individualia veikla besiverčiančių tikrai galima rasti ne vieną ir ne du milijonierius. Tikrai buvo ne viena ir ne dvi realios teisinio reguliavimo spragos, kurios pavienės individualios veiklos skatinimą leido išnaudoti stambių verslo banginių „mokestinės naštos optimizavimui“. Tačiau valstybei turėtų rūpėti ne tik naikinti tokias teisės spragas, bet ir išlaikyti tą smulkaus verslo skatinimo mechanizmą, kuris buvo tapęs rimta parama Lietuvos „verslo blusoms“ (gerąja prasme) veisti. Continue reading

« Older posts Newer posts »