Kiek tenka išgirsti, visi bent kiek mąstyti linkę anksčiau ar vėliau atsiremia ir į bene pagrindinį būties klausimą – kokia prasmė gyventi? Viena seniausių propagandos specialistų kalvių (krikščionių bažnyčia) tokiems dažnai jau būna įkalusi aiškų ir paprastą atsakymą – įvykdyti Dievo valią ir patekti į dangų. Šiais laikais, kai ne tik eilinis kunigas, bet ir koks vyskupas ar net tas pats kardinolų išrinktas mirtingasis dažnai nebėra joks autoritetas, žinia, to nebepakanka..

Su panašiu klausimu pačiam teko pirmą kartą susidurti gal kokioje 9-11 klasėse, kai tarp literatūros skaitymų ir jos nagrinėjimų daugelis atrasdavome naujų dar negirdėtų idėjų. Dabar atmintyje įstrigę ir būties problemą geriausiai simboliais perteikia Francas Kafka su savo vabalo metamorfoze ir Antanas Škėma su gyvenime užstrigusiu liftininku. Jeigu pirmasis yra nepakartojamas savo sugebėjimu aprašyti lėtą laiko tėkmę, tai antrasis nepralenkiamas vidiniu herojaus pasaulio vaizdavimu.

Į būties klausimus kiekvienas turime atsakyti pats sau, jie dabar – sunkmečiu – nušvinta naujomis spalvomis. Visiems, kam sunku, galiu pasiūlyti tokį kelią. Pirma, sunku būtų ginčytis, jog gyvenimas – tai dovana, kurią turime. Net ir beviltiški ligoniai gyvena, t.y. būna. Antra, neišvengiama, jog gyvendami susiduriame su sunkumais – didesniais ar mažesniais, bet realiais ir trukdančiais vaikiškai mėgautis gyvenimu. Trečia, nėra tokio sunkumo, kuris būtų didesnis už galimybę gyventi (būti). Vadinasi, mes patys neturime jokios racionalios paskatos pasiduoti vienam ar kitam sunkumui. Nekreipdami dėmesio į sunkumus (t.y. negadindami būties malonumo) mes galime naudotis galimybe gyventi ir rinkti laimės akimirkas.

Esminė dalis – jeigu kažkuriuo gyvenimo momentu mes susiduriame su sunkumu, tai galime rinktis vieną iš dviejų kelių: a) manyti, jog sunkumas (ir jo žala) yra didesnis, nei būties nauda; b) manyti, jog sunkumas (ir jo žala) yra mažesnis, nei būties nauda. [B] atveju sprendimas aiškus savaime, o [A] situacijoje galioja „dar 5 minučių“ taisyklė. Ji teigia, jog rinkdamasi gyventi dar 5 minutes, mes pasinaudojame galimybe, kurios kitu atveju nebeturėtume. Per tas papildomas minutes mes patiriame dar naujų įspūdžių, kurių kitu atveju netektume. Šios papildomos galimybės yra bevertės tik tuo atveju, kai mes esame tikri, jog per tą papildomą laiką gausime papildomą porciją „sunkumų“, kurių neįstengsime ignoruoti. Tuo iš dalies galima paaiškinti, pavyzdžiui, eutanaziją, garbės netekusių savižudybes ir pan.

Visos šios mintys veda prie dar kitos įdomios išvados – gyvenimo sunkumams verta skirti tik tiek dėmesio (pastangų, veiklos), kiek galutinis to rezultatas bus teigiamas. Kitaip tariant, geriau ignoruoti (blogesniu atveju – kęsti) sunkumus, negu beprasmiškai stengtis juos panaikinti. Ir atvirkščiai – negalime kentėti tų sunkumų, kuriuos lengvai galime panaikinti savo valingomis pastangomis.