Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 65 of 217

10958 dienos

Pasidarė įdomu ir pasiskaičiavau, kiek dienų esu nugyvenęs per savo amželį. Pasirodo, tas skaičius šiandien yra lygus 10 958 dienoms. Daug tai ar mažai?

Pabandykim paskaičiuot standartiškai ir panagrinėt, ką tuo gyveno metu veikė mano a.a. seneliai ir močiutės.

Norbertas (1940-ųjų gruodis) ir Anelė (1941-ųjų spalis) – vedę apie 5 metus, pirmajam sūnui apie 2 metai, planuose antras vaikas. Ūkininkų šeima, ūkis Radeikių kaime nedidelis, apie 7-8 (?) ha, kartu gyvena Anelės mama. Abiejų tėčiai a.a. – Norberto prieš 15 metų, Anelės prieš 7 metus. Norberto gyvi 3 broliai ir sesuo (kur gyvena, neturiu žinių, bet vienas brolis kažkada išvežamas darbams į Vokietiją), Anelės – du broliai (vienas ūkininkauja šalia, vienas pasitraukęs su tarybine armija), vienas a.a. Laikas sudėtingas ir įtemptas – prasidėjęs karas, frontas, berods, jau perėjęs, vokiečiai siuntinėja raštus, kuriais nustato natūrines prievoles, tiekti armijai maistą, pašarus ir pan.

Bronius (1955-ųjų gruodis) ir Vitalija (1957-ųjų liepa) – vedę apie 8-10 metų, dukrai apie 7-9 metai. Bronius dirba LLKJS (komjaunimo?) Utenos RK org. skyriaus vedėju, neseniai jam paskiriama Tėvynės karo invalido (neteko dešinės rankos) pensija – 200 rublių iki gyvos galvos, vėliau 330, 470 rublių. Vitalija gal jau dirba „Šatrijos“ filiale (nuo ’67-ųjų „Utenos trikotažas“). Laikas sunkus, bet Stalinas jau miręs, tam tikras politinis atokvėpis, partizanų veikla Lietuvoje pasibaigus.

O ką aš? 🙂

Vedęs 2 su puse metų, vaikai dar planuose. Dirbu bent 3 darbuose, iš kurių pagrindinė – individuali veikla ryšių su visuomene srityje. Laikmetis lengvas, išskyrus ekonominius sunkumus, atvira politinė erdvė nuo Norvegijos šiaurės iki Gibraltaro pietų. Tiesa, reikia vizos patekti į Pskovą ar Minską, bet turiu teorinę galimybę lengvai įvažiuoti į JAV. Galiu kalbėti ir rašyti daug, net baisūs komerciniai, politiniai ar kitokie dariniai nėra tiek galingi, kad priverstų save radikaliai cenzūruoti.

Vat ir galvoju, o kur aš būčiau ’41-aisiais arba ’56-aisiais? Kuo užsiimčiau ir kaip skirtingai matyčiau pasaulį? Ką tai keistų mano kasdieniame gyvenime? Būčiau mažiau ar daugiau laimingas? Bus proga padiskutuot su a.a. seneliais ir močiutėmis už dar kokių 20 tūkst. dienų.

Prezidentei kalbant, įprantama linksėti galva

Man neramu. Dėl vienos paprastos ir, tikėtina, visai kvailos beprasmės priežasties. Man neramu, jog tai, ką mačiau per kelias televizijos naujienų laidas sausio 18 dieną, labai primena ypatingai vertingus vaizdo įrašus iš ankstesnio ir dar kartais pirmojo Rusijos TV kanalo transliacijose pamatomo Vladimiro Putino repertuaro, kai kurios nors vykdomosios valdžios šakos atstovas raportuoja apie padėtį ir įdėmiai išklauso vertingus buvusio Rusijos Federacijos Prezidento nurodymus ir ima juos domėn.

Tikiuosi, tai tik toks atsitiktinis déjà-vu, bet panašų tikrai esama. Pirma, aiškus tiesos 😉 šaltinis, žinantis, ką ir kur daryti, jog būtų tvarka. Antra, paklusnūs nurodymų klausytojai ir, tikėtina, tolesni vykdytojai. Trečia, geriausias televizijos laikas.

Visa tai man kvepia neskaniai.

Aš labai norėčiau klysti ir tikiuosi, jog toks sutapimas atsitiktinis. Kitu atveju iš karto reikia įspėti (kol dar galima ką nors įspėti), jog net ir šviesiausias autokratas yra blogiau nei prasčiausia demokratija. Ir čia, bijau, nėra jokių jokių, net menkiausių, išimčių. Nes ilgalaikiai neigiami padariniai gali būti žymiai blogesni, nei trumpalaikė nauda.

Kur slypi spąstai? Jau daugelis teisingai pastebi, jog pagrindiniai mūsų Prezidentės žingsniai – tai neįtinkančių politikų, vadovų, lyderių pašalinimas. Pakanka paminėti vien garsesnius atvejus: iš pradžių buvo Rimantas Dagys, po to Mečislovas Laurinkus, dabar Vygaudas Ušackas, artimiausias eilėje.. matyt, Algimantas Valantinas.

Nenoriu teigti, jog lyderis savo valdomame kolektyve neturi siekti kuo skubiau suformuoti savo komandą. Anaiptol, nuo to turėtų pradėti kiekvienas lyderis. Iš esmės visus iki šiol girdėtus/matytus viešus veiksmus galima būtų ir paaiškinti šiuo noru sudėlioti aiškius ir efektyvius rėmus tolesnei veiklai.

Tačiau nerimą kelia du dalykai. Pirma, laikas bėga, o konstruktyvių iniciatyvų mažoka (tiesa, teigiamas ir visai šviežias šiandieną įvykęs Valstybės gynimo tarybos sprendimas dėl specialiųjų tarnybų veiklos darbotvarkės formavimo). Antra, išorinė veiksmų ir turinio forma pernelyg autoritariška, čia sunku būtų aptikti bandymus vystyti dialogą, o akivaizdūs požymiai geriau už mus visus žinančiosios pozos. Manau, ilgu laikotarpiu tai pralaiminti pozicija.

Nepaisant šių mano pastabų ir abejonių, kol kas į klausimą gatvėje „Ar pritariate Prezidentės veiksmams?“ atsakyčiau teigiamai. Nors ir turėdamas priekaištų formai, dėl sprendimų turinio daugeliu atvejų visiškai sutinku.

„Login 2010“: mūsų pagalba žiniasklaidai

Kaip teisingai pastebi Renata, šiųmetė „Login 2010“ konferencija startuoja su tikrai ambicinga žinia apie ateitį. Tie kurie dalyvaus, turėtų pamatyti vertų dėmesio dėdžių ir tetų iš už geografinės šalies ribos. Labai abejoju, ar bent pusė iš jų galės papasakoti apie mūsų – gyvenančių šiapus tos ribos, t.y. Lietuvoje – ateitį.

Todėl mane asmeniškai labiausiai traukia vienas paprastas klausimas apie mūsų Lietuvos ateitį – tai tradicinės žiniasklaidos (spaudos, radijo ir televizijos) ateitis. Labai paprastai jos šiandienos būseną pamatavo Vilhelmas, kurio išvada akis bado plonėjančiais leidiniais ir retėjančiu reguliarumu.

Pilki horizontai tradicinei žiniasklaidai

Tradicinę žiniasklaidą kankina tiek laisvų lėšų, tiek specifinio išsilavinimo, tiek ir sugebėjimų detaliai analizuoti nišines temas trūkumas. Visa tai pasireiškia menkos kokybės turiniu ir prastėjančiais tradicinės žiniasklaidos vartotojų įspūdžiais. Tik keletas atsitiktinių pastebėjimų:

  • nykus regionų ir rajonų spaudos turinys, temdomas nuolat didėjančio nežymėtos reklamos srauto;
  • bazinių žinių stoka nacionalinėje žiniasklaidoje nagrinėjant specifinio išsilavinimo reikalaujančias temas;
  • grįžtamojo ryšio su skaitytojais (t.p. jų pasitikėjimo) stoka, dėl ko žiniasklaida itin retai „iškasa“ ką nors verto visuomenės dėmesio;

Taip įsisuka uždaras ratas, kuris menkina turinį, verčia riboti investicijas ir neleidžia tikėtis kylančios saulės horizonte. Daug kartų minėta Deivido prognozė apie spaudos mirtį tik vaizdžiai iliustruoja artimiausio laikotarpio pokyčius.

Tinklaraščių autoriai gali padėti

Nors objektyvių statistinių duomenų nėra, tačiau retas kuris ginčytųsi, jog Lietuvos interneto vartotojų sukuriamo turinio (vertingo!) daugėja ir jau retas kas galėtų imtis pakartoti Džiugo titaniškas pastangas daryti kasdienes tinklaraščių autorių sukuriamo turinio apžvalgas. Tiesiog to turinio jau per daug!

Daugelis tinklaraščių nėra komerciniai, t.y. turinį kuria dėl saviraiškos, žinomumo didinimo, profesinės diskusijos ar kitų asmeninių tikslų, kurie nėra pajamų užtikrinimas trumpuoju laikotarpiu. Daugeliu atvejų tinklaraščių autoriai mielai dalinasi sukurtu turiniu, leidžia jį skelbti kitose interneto svetainėse.

Siūlymas!
Sukurti automatizuotą sistemą, kuri leistų dalyvaujančių autorių turinį nemokamai teikti tradicinės žiniasklaidos priemonėms.

Kaip sistema galėtų veikti, pavyzdį pateikia „Project Syndicate“. Tai savanoriška, narių išlaikoma organizacija, kurios misija – suteikti pasaulinio lygio įžvalgas ir komentarus vietos bendruomenėms. Taip stiprinama spaudos ir elektroninės žiniasklaidos priemonių nepriklausomybė, suteikiant galimybę gauti kokybišką ir nemokamą turinį.

Tokiam projektui sukurti ir paleisti į gyvenimą reikėtų:

  1. sukurti interneto svetainę;
  2. teisinio mechanizmo sąlygų (autorių nuorodos, honorarų, jei tokie yra, apskaita ir pan., kurių daugelį galima spręsti „CreativeCommons“ priemonėmis);
  3. bent 10-20 kokybiškų tinklaraščių autorių sutikimo dalyvauti;
  4. mokymų galimiems vartotojams (tradicinės žiniasklaidos priemonėms);
  5. minimalios priežiūros veikimo metu.

Tai toks paprastas siūlymas, kaip keisti dalį Lietuvos ateities. Yra norinčių prisidėti?

Negalime kurti nusikaltimų visuomenės

Sunku būtų ginčytis su geležine finansininkės Ingridos Šimonytės logika: „Pajamos, ar jos gautos pinigais, ar ne pinigais turi būti apmokestinamos vienodai. Jeigu tai yra darbo užmokesčio dalis, tai nesvarbu, kaip ji apmokama – ar poilsinėmis kelionėmis, ar automobiliu, ar pramogomis, ar daiktais. Ekonomiškai nėra skirtumo“.

Iš esmės finansų ministrė yra visiškai teisi – ekonomiškai skirtumo visiškai nėra, tačiau yra didžiulis psichologinis skirtumas ir ne tik pasireiškiantis kaip užslėptos darbdavių išmokos darbuotojams. Žymiai svarbesnis skirtumas, jog labai labai didelė dirbančių gyventojų dalis ir jų darbdaviai taps sąmoningais įstatymo pažeidėjais.

Sąmoningas (tyčinis) įstatymo pažeidimas vyks nuo smulkiausių elgesio savybių (pavyzdžiui, darbo metu pasinaudodami darbo kompiuteriu susirasite kavinės, į kurią eisite vakare, telefono numerį) iki stambesnių (pavyzdžiui, pietų pertraukos metu atvažiavę papietauti už automobilio stovėjimą užmokėsite įmonės skirtu mobiliuoju telefonu) ar net visiškai stambių (pavyzdžiui, komandos stiprinimo seminaras kur nors Austrijos slidinėjimo trasose).

Kiekvienu šiuo atveju tiek darbuotojas, tiek darbdavys turės puikų formalų pasiteisinimą, jog darbo priemonės ir lėšos naudotos pagal paskirtį tiesioginėms darbo funkcijoms vykdyti. Išsiaiškinti galimą melą galės nebent telefonų pasiklausantys ir per palydovus tiesiogiai jūsų veiksmus sekantys saugumo darbuotojai…

Taip valstybė nevalingai tiek dirbančius piliečius, tiek darbdavius privers tapti teisės pažeidimo bendrininkais, skatins jį slėpti, eikvos savo samdinių (t.y. mūsų visų pinigus) darbo laiką ir labai abejotina, ar surinks bent kiek ženklesnę biudžeto pajamų sumą.

Apie tai, kad įstatymų leidėjų prievolę kurti įstatymus taip, kad šie automatiškai neverstų mūsų visų nusikaltėliais, puikiai yra išdėstęs Lorensas Lessigas (Lawrence Lessig), kalbėdamas ted.com žiūrovams. Jo vertinimu, negali būti kuriama tokia sistema, kurioje absoliuti dauguma dalyvių puikiai suvokia ir ignoruoja tai, jog savo veiksmais sąmoningai ir reguliariai pažeidinėja įstatymus.

Tapę sąmoningais įstatymų pažeidėjais, dirbantys piliečiai ir jų darbdaviai tiesiog įpras prie minties, jog įstatymų laikymasis nėra aksioma, juos galima ignoruoti, jie nėra privalomi ir teisingi. Tolesnė veiksmų seka labai aiški..

Malkolmas Gladvelas (Malcom Gladwel) savo knygoje „Virsmo taškas“ mini išdaužytų langų teoriją, kurios autoriai – Džeimsas Vilsonas (James Wilson) ir Džordžas Kelingas (George Kelling) (žr. The police and neighbourhoof safety: broken window), teigiančią, jog žymiai didesnė tikimybė, jog langas bus išdaužtas ten, kur tokių duženų jau yra.  Ir tik laiko klausimas, kol į tokį namą bus įsilaužta, įsirengta landynė. Todėl būtina keisti išdaužtus langus, o žvelgiant plačiau – neleisti visuomenei priprasti prie minties, jog įstatymų pažeidinėjimas yra įprastas dalykas, kuris gali būti kasdienybe.

Savaime suprantama, savaip radikaliai į šį klausimą žiūri radikaliai laisvosios rinkos šalininkė Rūta Vainienė, teigdama, jog verslas ir dirbantys piliečiai darys pažeidimus tol, kol tai toleruos ydingi įstatymai. Galbūt ir tiesa, galbūt ir galima taip teisinti savo daromus įstatymų pažeidinėjimus, tačiau išankstinis visų pavertimas nusikaltėliais gali privesti tik prie dar blogesnės padėties – absurdu laikomų įstatymų, kurie a priori taptų pajuokos, o ne pagarbos objektu.

„lrytas.lt“ TV apie politikų tinklaraščius

Pirmadienį Artūras Paknys pakalbino apie politikų tinklaraščius, o šiandien sumontuotą reportažą jau parodė televizija (pavadintą „Tinklaraščiai – neatrasta erdvė Lietuvos politikams“ galima peržiūrėti ir portale lrytas.lt), kuriame savo mintis taip pat dėstė Artūras Račas, teisingumo ministras Remigijus Šimašius, „bedarbis“ Artūras Zuokas.

Reportažo esmė – politikai tinklaraščius iki šiol naudoja atsitiktinai, dažnai priebėgomis. Prisimena prieš rinkimus, o paskui palieka likimo valiai. Kita vertus, nuoseklus tinklaraščių išnaudojimas yra puiki galimybė tiesiogiai bendrauti su rinkėjais, kuri atima laiko, tačiau gali būti lengvas ir paprastas kasdienis įrankis.

Kas netilpo, tačiau svarbu pažymėti kalbant apie šiandienos politikų tinklaraščius:

  • Melas labai greitai išlenda į paviršių – melagingas tinklaraštis labai greitai atskleidžia melagingą politiką. Netikros nuotraukos, netikros mintys, netikri veiksmai – puikus kokteilis įdėmiam rinkėjui;
  • Tiesioginis bendravimas su piliečiais atima LABAI daug laiko – tinklaraštis gali tapti labai galingu įrankiu politiko rankose, tačiau tokiam rezultatui pasiekti reikia labai daug ir nuoseklaus darbo, įgūdžio ir pasiryžimo nesustoti kelio vidury;
  • „Runkeliai“ tinklaraščių neskaito – jeigu politiko rinkėjai yra nemąstantis elektoratas, tai jam nėra tikslo protingai kalbėti ir rašyti –  niekas neklausys ir neskaitys. Geriau jau vieną kartą per savaitę sudalyvauti baliuje ar nuversti stulpą – parodys „Kakadu“ ar „Žmonės“.

Visgi, paskutiniai rinkimai į Seimą patvirtino, jog itin aktyvi plati ir nuosekli rinkiminė konservatorių kampanija internete buvo rezultatyvi – aktyvus jaunų miestiečių labiau pasiturinčių ir pan. rinkėjų sluoksnis išgirdo ir įsiklausė. Kiek teko kalbėti, konservatoriai kampaniją po rinkimų buvo priversti nutraukti –  neužteko pinigų. Ši strateginė klaida gali labai nemaloniai sugrįžti, jeigu kampaniją bus bandoma „atgaivinti“ prieš naujus rinkimus – rinkėjai antrą kartą gali nebetikėti.

P.S. viena dažna Lietuvos viešųjų asmenų, pradedančių rašyti tinklaraščius, klaida – nestandartizuotų tinkraščių platformų naudojimas, komentarų negalimumas. Vienas paskutinių pavyzdžių – URM diplomatų tinklaraščiai http://tinklarasciai.urm.lt. Tinklaraščiai be tinklo, be sąsajų su oponentais ir šalininkais – nykokas reikalas.

« Older posts Newer posts »