Ar pusantro šimtmečio gali pakeisti žmonių mąstymą? Ar pusantro šimtmečio pakanka suprasti ir pripažinti savo pačių klaidas?

Beveik 30 tūkst. (15 proc.) Vilniaus rajono gyventojų yra valstybės priešai? Kodėl dalis valstybės vadovų nesuvokia mūsų valstybės esmės ir toliau eina keliu, 1919-aisiais vedusiu prie bene kvailiausio Lietuvos valstybės karo? Prieš ką kovoja tokie piliečiai? Prieš savo kaimyną, kalbantį lenkiškai? Prieš savo kaimyną, kurio Horodlėje gautas herbas nemylimas vien todėl, kad perimtas iš sau lygaus lenko?

Kuo sergame? Ko bijome? Aš galiu suprasti, kad XIX amžiaus pabaigoje nepamatuotas iš kaimo kilusio „elito“ šovinizmas buvo tiesiog iš siauro kaimietiško pasaulio supratimo. Tačiau kodėl ir kaip plačiau nesugebama žiūrėti XXI amžiuje, nuo kudirkų ir basanavičių darbymečių prabėgus beveik 150 metų?

Lenkai, baltarusiai, žydai, karaimai – Lietuvos valstybės dalis

Kuo skiriasi Ulevičius, Улевич, Ulewicz, Ulewiczius ar net GD Ulewicz? Ultrapatriotams, matyt, lietuvis galėtų būti tik pirmasis. Tuo tarpu realybėje Ulevičius – tai 1980-ieji, Улевич – tai 1886-ieji, Ulewicz – tai 1832-ieji, Ulewiczius – tai 1771-ieji.

Ar verta ginčytis, kuris iš jų yra tikras lietuvis? Ar pokario partizanų maitinimas jau būtų pakankama atsvara tarybinių ar hitlerinių rinkliavų mokėjimui? Ar prisijungimas prie Emilia Plater (daugeliui girdėta sulietuvinta versija – Emilija Pliaterytė) būrio Dusetose būtų pakankama „cenzas“ lietuviškumui įrodyti? O gal reikia patekti generosus dominus dokumentus, kurių iš papročiais gyvenančių laisvų lietuvių pareikalavo Maskvos caro sraigteliai XIX amžiaus pradžioje?

Lietuvai lemtingais 1795-aisiais kiekvienas iš šiandien gyvųjų turėjo ne mažiau 64 protėvių (t.y. bent 6 kartos protėviai), tarp kurių ne tik garantuoti lenkai, gudai, bet, tikėtina, ir latviai, rusai, gal net švedų ar žydų palikuonys.

Tad iš kur tas paikas noras „išvalyti“ tautą? Kas per kvailas nesusivokimas istorijoje, net ne šalies, o savo paties, savo šeimos, savo giminės? Ar mes taip nemylim savo protėvių, kad pasiruošę juos pasmerkti dėl lenkiškos ar lotyniškos abėcėlės, o dar dažniau – dėl lietuviškai nemokančio ar negalinčio rašyti Romos katalikų bažnyčios tarno?

Dar viena laikraščių skaitymo pamoka

Diskusija „kas į ką integruosis“ man sukelia tik eilinį apgailestavimą, jog lietuviai nesugeba analizuoti žiniasklaidoje platinamos informacijos. Juo labiau – tokiame dienraštyje, kuris pasižymi ultranacionalistiniais pareiškimais ir ne kartą buvo ujamas už tautinės neapykantos kurstymą.

Tą geriausiai iliustruoja paties Valdemaro Tomaševskio konstatavimas, jog garsusis Olavos Strikulienės straipsnis surašytas šališkai, o kai kurie pasisakymai ištraukti iš konteksto ir nepilnai cituojami. Realią politiko poziciją atskleidžia ir papildo jo atsakymai alfa.lt portalui. Tačiau niekas neįpratęs kritiškai vertinti informacijos, kitos žiniasklaidos priemonės neatsakingai platina nepatikrintus suradikalintus pareiškimus ir jų pagrindu kursto nesantaikos židinį.

Kvailai paprastas nekritiškas informacijos vertinimas tampa tiesmuku nesusikalbėjimu. Į diskusiją įsijungia tokie savo sričių ekspertai kaip Zigmas Zinkevičius ir vienos pusės minčių iškraipymus atmušinėja savo ilgamečių darbų rezultatais. Ugnis liepsnoja, važinėja parlamentų nariai ir TV kameros filmuoja visus, norinčius pasididinti reitingus šovinistiškai nusiteikusių piliečių sąskaita.

Ar negras ar arabas šalia lenko ir gudo?

Aukščiau išdėstytos mintys visgi negali būti ekstrapoliuojamos šiandien ES populiaria „visų lygių meilės“ kryptimi. Tradicinės vertybės remiasi tautos ir šalies istorija, patirtimi. O ji tiesiogiai susijusi su mums artimomis etninėmis grupėmis – baltarusiais, lenkais, žydais, latviais, prūsais, ukrainiečiais, karaimais, net keliais kėdainių škotais.

Lietuvos patirtyje nėra ir nebūta gryno arabo ar negro. Tai atskiri egzotiniai atvejai, kuriuos kultūros savastimi galima bus pripažinti tik ne vienai kartais pasikeitus.

Sprendimas?

Paprasta kaip 2×2 tiesa ta, jog skaitykim originalius šaltinius, kritiškai vertinkim tarpininkų pateikiamą informaciją ir patys darykim išvadas. Ši istorija – net ne raudonoji silkė, tai tiesiog informacinis neišprusimas. Kurio rezultatas – nesusikalbėjimas su viena didžiausių valstybės etninių grupių ir jos lyderiais. Nesusikalbėjimas dėl mūsų pačių kaltės.