Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 57 of 217

Tikėjimo skirtumai: katalikai, protestantai, ..

Vienas įdomesnių protinių užsiėmimų – tai religinė diskusija su giliai tikinčiaisiais. Pavyzdžiui, sutikęs kataliką jo pirmiausiai paprašau iš eilės išvardinti dešimt Dievo įsakymų. Rezultatas – be klaidų išvardina gal kas trečias-ketvirtas uolusis katalikas. Antrąjį klausimą – kas tai yra Šventoji Dvasia – deramai atsakyti ir paaiškinti sugeba tikrai retas. Profesionalus kamuoju su klausimu, kodėl celibatas „sukurtas“ visuotiniame susirinkime, o ne pažodžiui laikantis Šventojo Rašto.

Šios mano provokacijos nėra atsitiktinės – jos kyla iš bandymų aiškintis ir suvokti tikėjimo tiesas. Deja, daugeliu atvejų aiškaus ir paprasto atsakymo religijos neturi. Dar daugiau – daugelis tikinčiųjų yra ne tai, kad stropios bandos avys, bet pasiklydusios ir prietaruose, savuose svaičiojimuose ir religijos dogmomis nepagrįstuose teiginiuose paskendę personažai.

Šiuolaikiniame pasaulyje vyraujantis asmens ir jo teisės viskuo abejoti kultas išvirto į milijonus versijų, kurios nei prasmingos, nei atitinkančios religijos mokymą, nei dažnai sietinos su sveiku protu. Viena iš to pasekmių – tai visiškas nesusivokimas, kuo skiriasi atskiros krikščionybės šakos. Pavyzdžiui, bene vienintelis skirtumas, kurį daugelis katalikų galėtų įvardinti kaip esminį protestantų tikėjimo principą – tai tiesioginis ryšys su Dievu, o paprastai šnekant išpažinties tarpininkui – kunigui – nebuvimas. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis ir ne pagrindinis skirtumas. O kur kiti?

Katalikai
Ortodoksai
Protestantai
Vadovas Apaštalai (vėliau – popiežiai) kaip Jėzaus Kristaus bažnyčios paveldėtojai Mokymų tęstinumas svarbiau nei tiesioginė paveldėjimo linija
Popiežius
Neklystantis ir vienintelis bažnyčios valdovas Popiežius yra pirmas, kai ortodoksas, tačiau dabar turi sugrįžti į tinkamą kelią. Jis yra klystantis, neklysta tik visuotiniai susirinkimai (pripažįstami septyni įvykę nuo 325 iki 787 m.) Vienintelis neklystantis mokymas – Biblija, o popiežius yra tik katalikų bažnyčios vadovas
Biblija 39 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento knygos, taip pat Apokrifa Nepripažįsta Apokrifos
Šventikai Kunigai ir vyskupai tik vyrai, celibatas privalomas Panašu į katalikus, tik šventikai gali vesti iki įšventinimo. Vyskupams celibatas privalomas Moterys gali būti šventikėmis, celibatas neprivalomas. Anglikonai svarsto klausimą dėl moters skyrimo į vyskupo vietą
Kristus mišių metu
Šventoji Dvasia mišių metu nusileidžia (pas katalikus – per kunigą) ir stebuklo pagalba paverčia vyną ir duoną Kristaus krauju ir kūnu Vynas ir duona nekeičia savo turinio
Šventoji Dvasia Šventoji Dvasia kyla kartu iš tėvo ir sūnaus Šventoji Dvasia kyla tik iš tėvo ir siunčiama Kristui kaip tarpininkui = katalikai
Santuoka ir skyrybos Neatšaukiamas susitarimas, kurį nutraukti gali tiktai kanonuose paminėtų išimčių atvejais Mistinė vyro ir moters sąjunga, kuri gali būti nutraukta tik neištikimybės atveju Santuoka yra sutartis ir nėra nenutraukiama. Skyrybos leidžiamos kaip žmogiško silpnumo pripažinimas
Marija ir jos nekaltumas Dvi pamatinės dogmos – Kristus pradėtas nekaltai. Kaip nekaltai pradėtas jis neturi prigimtinės nuodėmės Nepripažįsta nekalto prasidėjimo. Nepripažįsta ir prigimtinės nuodėmės, todėl Marijos nekaltumas nėra būtinas Atmeta Marijos nekaltumą, tik Kristus buvo nekaltas
Skaistykla
Vieta nemirtinų nuodėmių atpirkimui, prieš patenkant į dangų Tarpinė būsena tarp žemės ir dangaus, tačiau nuodėmės atperkamos žemėje Kristaus mirtis ant kryžiaus yra pakankama atpirkti mūsų nuodėmes, skaistykla nepripažįstama
Sakramentai Yra septyni sakramentai – krikšto, sutvirtinimo, komunijos, atgailos, kunigystės, santuokos, ligonių patepimo Yra tie patys sakramentai (sutvirtinimas suprantamas kitaip), tačiau tai nėra baigtinis sąrašas Yra tik du sakramentai – krikšto ir komunijos
Šventieji Šventi žmonės, įvykdę bent du stebuklus, gali būti tarpininkais tarp žmogaus ir Dievo = katalikai, tik nėra stebuklų reikalavimo Visi krikščionys yra šventieji, kviečiami kartoti Kristų. Tik Kristus yra tarpininkas į Dievą
Išganymas Išganoma per Dievo malonę ir gerus darbus. Tai procesas, o ne vienkartinis veiksmas “Tikėjimas veikiantis per meilę” – visą gyvenimą trunkantis procesas, kai tikintysis siekia tapti kuo artimesnis Dievui Dievo dovana per Kristaus auką, kai žmonės tampa tinkami Dievo teisingumui

Lentelei naudojau keletą šaltinių – Comparison between Orthodoxy, Protestantism & Roman Catholicism, Comparison Chart: Catholic & Protestant Beliefs.

„Wilno nasze!“ vs. „Vilnius mūsų visų!“

Ar pusantro šimtmečio gali pakeisti žmonių mąstymą? Ar pusantro šimtmečio pakanka suprasti ir pripažinti savo pačių klaidas?

Beveik 30 tūkst. (15 proc.) Vilniaus rajono gyventojų yra valstybės priešai? Kodėl dalis valstybės vadovų nesuvokia mūsų valstybės esmės ir toliau eina keliu, 1919-aisiais vedusiu prie bene kvailiausio Lietuvos valstybės karo? Prieš ką kovoja tokie piliečiai? Prieš savo kaimyną, kalbantį lenkiškai? Prieš savo kaimyną, kurio Horodlėje gautas herbas nemylimas vien todėl, kad perimtas iš sau lygaus lenko?

Kuo sergame? Ko bijome? Aš galiu suprasti, kad XIX amžiaus pabaigoje nepamatuotas iš kaimo kilusio „elito“ šovinizmas buvo tiesiog iš siauro kaimietiško pasaulio supratimo. Tačiau kodėl ir kaip plačiau nesugebama žiūrėti XXI amžiuje, nuo kudirkų ir basanavičių darbymečių prabėgus beveik 150 metų?

Lenkai, baltarusiai, žydai, karaimai – Lietuvos valstybės dalis

Kuo skiriasi Ulevičius, Улевич, Ulewicz, Ulewiczius ar net GD Ulewicz? Ultrapatriotams, matyt, lietuvis galėtų būti tik pirmasis. Tuo tarpu realybėje Ulevičius – tai 1980-ieji, Улевич – tai 1886-ieji, Ulewicz – tai 1832-ieji, Ulewiczius – tai 1771-ieji.

Ar verta ginčytis, kuris iš jų yra tikras lietuvis? Ar pokario partizanų maitinimas jau būtų pakankama atsvara tarybinių ar hitlerinių rinkliavų mokėjimui? Ar prisijungimas prie Emilia Plater (daugeliui girdėta sulietuvinta versija – Emilija Pliaterytė) būrio Dusetose būtų pakankama „cenzas“ lietuviškumui įrodyti? O gal reikia patekti generosus dominus dokumentus, kurių iš papročiais gyvenančių laisvų lietuvių pareikalavo Maskvos caro sraigteliai XIX amžiaus pradžioje?

Lietuvai lemtingais 1795-aisiais kiekvienas iš šiandien gyvųjų turėjo ne mažiau 64 protėvių (t.y. bent 6 kartos protėviai), tarp kurių ne tik garantuoti lenkai, gudai, bet, tikėtina, ir latviai, rusai, gal net švedų ar žydų palikuonys.

Tad iš kur tas paikas noras „išvalyti“ tautą? Kas per kvailas nesusivokimas istorijoje, net ne šalies, o savo paties, savo šeimos, savo giminės? Ar mes taip nemylim savo protėvių, kad pasiruošę juos pasmerkti dėl lenkiškos ar lotyniškos abėcėlės, o dar dažniau – dėl lietuviškai nemokančio ar negalinčio rašyti Romos katalikų bažnyčios tarno?

Dar viena laikraščių skaitymo pamoka

Diskusija „kas į ką integruosis“ man sukelia tik eilinį apgailestavimą, jog lietuviai nesugeba analizuoti žiniasklaidoje platinamos informacijos. Juo labiau – tokiame dienraštyje, kuris pasižymi ultranacionalistiniais pareiškimais ir ne kartą buvo ujamas už tautinės neapykantos kurstymą.

Tą geriausiai iliustruoja paties Valdemaro Tomaševskio konstatavimas, jog garsusis Olavos Strikulienės straipsnis surašytas šališkai, o kai kurie pasisakymai ištraukti iš konteksto ir nepilnai cituojami. Realią politiko poziciją atskleidžia ir papildo jo atsakymai alfa.lt portalui. Tačiau niekas neįpratęs kritiškai vertinti informacijos, kitos žiniasklaidos priemonės neatsakingai platina nepatikrintus suradikalintus pareiškimus ir jų pagrindu kursto nesantaikos židinį.

Kvailai paprastas nekritiškas informacijos vertinimas tampa tiesmuku nesusikalbėjimu. Į diskusiją įsijungia tokie savo sričių ekspertai kaip Zigmas Zinkevičius ir vienos pusės minčių iškraipymus atmušinėja savo ilgamečių darbų rezultatais. Ugnis liepsnoja, važinėja parlamentų nariai ir TV kameros filmuoja visus, norinčius pasididinti reitingus šovinistiškai nusiteikusių piliečių sąskaita.

Ar negras ar arabas šalia lenko ir gudo?

Aukščiau išdėstytos mintys visgi negali būti ekstrapoliuojamos šiandien ES populiaria „visų lygių meilės“ kryptimi. Tradicinės vertybės remiasi tautos ir šalies istorija, patirtimi. O ji tiesiogiai susijusi su mums artimomis etninėmis grupėmis – baltarusiais, lenkais, žydais, latviais, prūsais, ukrainiečiais, karaimais, net keliais kėdainių škotais.

Lietuvos patirtyje nėra ir nebūta gryno arabo ar negro. Tai atskiri egzotiniai atvejai, kuriuos kultūros savastimi galima bus pripažinti tik ne vienai kartais pasikeitus.

Sprendimas?

Paprasta kaip 2×2 tiesa ta, jog skaitykim originalius šaltinius, kritiškai vertinkim tarpininkų pateikiamą informaciją ir patys darykim išvadas. Ši istorija – net ne raudonoji silkė, tai tiesiog informacinis neišprusimas. Kurio rezultatas – nesusikalbėjimas su viena didžiausių valstybės etninių grupių ir jos lyderiais. Nesusikalbėjimas dėl mūsų pačių kaltės.

Metukai!

Galvojat aš šiaip sau užtilau? Nė mažiausio žaisliuko esat neverti tada. Taigi ruošiausi savo gimtadieniui, buvau visa suplukusi ir užsiėmusi šventės detalių derinimu. Manot, buvo lengva? Tačiau tikrai verta!

Bet ką jau čia apie prabėgusias akimirkas. Dabar juk toks geras metas pakalbėti apie svarbesnius dalykiukus.

Pirmiausia visi Jūs turėtumėt žinoti, kad turiu pačią pačią nuostabiausią mamą – ką mes abu su tėčiu be jos darytume? Neįsivaizduoju… tai tėtis užmirštų išplauti indus, tai aš visus kambarius apversčiau aukštyn kojom, tai, galų gale, kas mane pasuptų ilgą ilgą dieną, kai nuotaika šiek tiek liūdinti pradeda?

Todėl pirmoji mano šventės svečių sąraše ir buvo mama – pats mylimiausias žmogus šiame pasaulyje. Tik vis dar painioju jos vardą, kažkodėl man galvytėje vis sukasi tie vardai ir noriu mamytę vadinti „tia-tia“..

Tarp kitko, galite atkreipti dėmesį į mūsų suderintas sukneles – specialiai siuvomės ir netgi siuntėmė iš toli toli.. sako, yra kažkokia tokia šalis Singapūras?! bet atrodėme tikrai gražiai!

Tai kamgi dar reikėtų ne vieną gerą žodelį tarti? Ogi nepakartojamiems seneliams! Jų kantrybė nėra begaline, tačiau mane tikrai myli ir rūpinasi, netgi tada kai drąsiai keliu vidury nakties ir liepiu nakties miego metą skirti man…

Senelius šioje nuotraukoje per prievartą susodinau ir liepiau mane laikyti, tik per tą skubėjimą nespėjau nusišypsoti.. jau tie rūpesčiai..

Aišku, šventėje dalyvavo ir visos trys pusseserės, ir visas vienas pusbrolis, daug tetų ir dėdžių (jų vardų dar neprisimenu) – visiems jiems daviau paragauti savo gimtadienio torto! O jau koks skanumėlis buvo, kad galėtumėt paragaut… Visa bėda, kad mamai tuo metu buvo ne kokia nuotaika ir man torto nedavė net paragaut. Kuo aš nusikaltau, a? Bet mama, tikriausiai, žino geriau.

Ir vos nepamiršau – taigi dar tėtį paminėti reikia, bet jis su fotoaparatu lakstė, filmus rodė ir dar neatsiuntė man savo nuotraukos – kai tik atsiųs, pažadu įdėti.

O visus, kuriuos paminėti nespėjau, prašau neįsižeisti ir siunčiu didelį bučinuką – jus labai labai myliu!

Keletas patarimų nepartiniams politikams

Praėjusių rinkimų į savivaldybių tarybas metu pirmą kartą dalyvauti rinkimų kampanijoje turėjo ir nepriklausomi kandidatai arba nepriklausomų kandidatų koalicijos. Artėjant rinkimams sulaukiau bent kelių grupelių klausimo, ar galėčiau aktyviau ar pasyviau prisijungti ir padėti.

Šiek tiek laiko praėjo, mintys susigulėjo, todėl laisvesniu laiku prisėdau ir sudėliojau keletą minčių, kurias nepartiniai politikai turėtų įsidėmėti ir su jomis rinkimų kampanijos metu keltis bei gultis. Visą prezentaciją galima atsisiųsti iš mano slideshare.net paskyros.

Trumpai pagrindinius akcentus sudėliočiau tokia tvarka:

  1. tikslas – rinkėjų balsai
    Visa rinkimų kampanija skirta vienam tikslui – balsavimo dėžėse turi būti rasta mandatams gauti pakankamas balsų skaičius. Kitu atveju visa rinkimų kampanija tik savotiškas laisvalaikio praleidimo būdas.
  2. rinkėjas turi priežastį X balsuodamas už sąrašą N
    Dažnas rinkėjas sprendimą priima atėjęs į rinkimų apylinkę. Todėl svarbu, kad pradėjęs mąstyti jis mintyse turėtų bent 1-2 idėjas (priežastis), kodėl sąrašas N vertas jo balso.
  3. reikia žinoti (prognozuoti), kas ir kur už ją balsuos
    Maža politinė jėga negali ekstrapoliuoti rinkimų rezultatų ir dėlioti prognozių visos šalies mastu. Maža politinė jėga turi labai ribotą žmonių ratą, kuris jos nariais pasitiki, juos asmeniškai pažįsta ir todėl gali turėti priežastį atiduoti balsą.
  4. priežastį balsuoti reikia pasufleruoti (įteigti)
    Prognozuodama potencialius rinkėjus, kurie atiduos balsą, maža politinė jėga turi pirmiausia ir daugiausia dėmesio skirti šiems rinkėjams, po to dirbti su neutraliais ir tik jeigu dar lieka laiko, dėmesio skirti oponentus remiantiems rinkėjams.

„Savaitės komentarai“ apie rinkimų taktiką

Prieš pora savaičių Irmina Frolova iš TV3 „Savaitės komentarų“ kalbino apie tai, kaip vertinti rinkimų kampanijos metu gana pastebimą srautą simbolių, kurie su niekuo kitu kaip tik su radikalais sietini – kumščiai, ereliai, juoda spalva ir t.t.

Vakar reportažas parodytas eteryje (laidos įrašą galite rasti atsidarę TV3 „WebTV“ ir pasirinkę „Savaitės komentarus“, 2011 metus ir vasario 20 dieną, reportažo pradžia apie 24 min 45 sek).

Čia trumpai pakartosiu pagrindines savo mintis, nes ne visos jos spėjo pakliūti į trumpą reportažą, kuriame be manęs mintis dėliojo ir kolegos Henrikas Mickevičius (Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius) bei Rasa Ališkauskienė (visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ direktorė).

Pirma, jėgos simboliai – efektyvi komunikacijos taktika visuomenėje, kuri patiria krizės situaciją, o patys individai yra silpni ir neturi savo sprendimo kelių. Tokiu atveju „stiprios rankos“ lyderiai ir simboliai susilaukia didelio palaikymo – fašistinė Vokietija tą puikiai iliustruoja.

Antra, atskirų partijų rinkimų kampanija tikrai peržengia etikos ribas, o atskirais atvejais (pavyzdžiui, naujalietuvių teiginiai apie Lietuvą be įvairių socialinių grupių) iš esmės atitinka Baudžiamojo kodekso atskirų normų turinį.

Trečia, jėgos simbolių komunikacija dažnai visiškai nesiderina su realia savivaldybių tarybų kompetencija, todėl galima teigti, jog daugelis šių simbolių visiškai netinka šiems rinkimams – t.y. paprasčiausias melagingų pažadų dalinimas.

Ketvirta, vertinant etikos pažeidimus ir komunikaciją kaip tokią, reikia suvokti, jog pagrindinis sprendžiantis yra rinkėjas. Jeigu jis pats ignoruoja etiką, tai ir etiką peržengianti komunikacija jam gali būti priimtina – t.y. etiką kiekvienas vertina iš savo pozicijų, todėl normaliame pasaulyje neetiška komunikacija atskirose šalyse ir atskirose socialinėse grupėse gali būti kaip tik priimama kaip itin pažangi ir sava.

« Older posts Newer posts »