Pasaulyje, kuriame Wielkie Księstwo Litewskie buvo ne tik nublukusių spalvų prisiminimas, o realybė su Peterburgą lenkiančiais žmonėmis ir rūmais, tarp Rzeczpospolita tarptautinių partnerių buvo karalystė su įdomių pažiūrų žmogumi François-Marie Arouet.
Žmogus tas turėjo ne ką prasčiau nusmailintą plunksną, nei šių dienų mano kolega Andrius Užkalnis. Ir paliko keletą dėmesio vertų veikalų, apie kuriuos viena tokia Evelyn Beatrice Hall 1906 metais, panaudojusi pseudonimą S.G.Tallentyre, išleido biografiją su skambiuoju apibendinimu: „I disapprove of what you say, but I will defend to the death your right to say it“.
Ir prieš šio žmogaus – Voltero – gyvenimo motto įsimintinųjų 2014-ųjų spalio 8 dieną ryžosi viešai stoti jau minėtas aštriosios plunksnos savininkas Andrius, iš esmės kritikuodamas bazinę idėją ir papildydamas ją nauja sąlyga:
Nuomonės būna teisingos ir neteisingos. [..] Mums Dievas davė protą tam, kad atskirtume civilizuotą žmogų, veikiantį mūsų vertybių ir tikslų labui, nuo pro-Kremlinio koloradinio vatniko, bomžo, balsuojančio už 20 litų už darbo partiją, ir kokio sodų bendrijos alkašo, kuris vakarais prie kompo kuria piarą paksistams.
Iš tiesų, laikais, kai N-tajame Lietuvos rajone dirbti savivaldybės įmonėje ar įstaigoje galima tik viešai ginant savivaldybės vadovų poziciją, kitokia nuomonė yra net ne drąsus, o tiesiog kvailas žingsnis.
Visgi, matyt, Andrius dalyvavo kažkurio enciklopedinio žodyno sudarymo darbo grupėje, kuri nuomonei pradėjo kelti objektyvumo reikalavimą. Nes kitaip retas galėtų suprasti ir paaiškinti, kaip nuomonė – iš esmės tam tikra iracionalaus tikėjimo forma – galėtų būti logiškai pagrindžiama.
1 núomonė sf. (1), nū́monė (ž.) (1)
1. CII93, N nuovoka, nusimanymas, išmanymas, supratimas: [..]
2. pažiūra, nusistatymas, įsitikinimas:[..]
3. [..]
pagal Lietuvių kalbos žodyną
Kažkiek aiškumo įneša Andriaus bandymas sieti nuomonę su vertybėmis ir tikslais, tačiau ir šios kategorijos yra asmeninio apsisprendimo, t.y. subjektyvių, o ne objektyvių kriterijų, rezultatas.
Todėl, kaip mėgsta sakyti britai, sutikdamas nesutikti esu priverstas suabejoti Andriaus formuluojamos kritikos Volterui pagrįstumu. Žinoma, iracionaliai ja, vėlgi, galima lygiai taip pat tikėti, kaip ir Andriaus pagrįstai kritikuojamomis vatnikų nuomonėmis bevardžiame interneto portalo komentare.
Aną savaitę nustebino, kad dešiniųjų pažiūrų neslepiančio Andriaus poziciją sėkmingai palaiko ir viena jo politinių oponentų iš kairės valdoma ministerija. Štai neseniai leidau sauviešai suabejoti tos ministerijos valdomai sričiai priskiriamų kai kurių procesų efektyvumu ir prasme. Mintis rėmiau faktais, iliustracijomis ir argumentais. Tačiau vėliau iš skirtingų pusių sulaukiau ne tik netiesioginių ir neįpareigojančių rekomendacijų permąstyti savo poziciją. Suprask, vieša diskusija apie problemas galimai yra žalinga.
Žinoma, ir ministerija, ir Andrius yra 100% teisūs, jog kitokios nuomonės nereikia painioti su sąmoningu melu ar įsitikinimais, jog Maskvos Kremliaus fantazijos yra realybė. Pavyzdžiui, niekas nedraudžia tikėti, jog vyno taurėje mišių metu atsiranda raudonųjų Jėzaus kraujo kūnelių sankaupa. Tačiau su taip teigiančiais viešai diskutuoti būtų galima, kai jie sugebėtų nustatyti ir viešai paskelbtų to neva gyvenusio žmogaus kraujo grupę bei DNR kodą.
Nėra jokios pareigos gerbti melą ar fantazijas. Tačiau bendrapiliečių teisė kitaip vertinti patikrinamus faktus ir argumentuotai apie tai diskutuoti gintina gal net aršiau, nei Volteras tai darė XVIII amžiuje.
Kremliaus karas Ukrainoje visiems mums – Lietuvos piliečiams – yra išankstinis skambutis susirūpinti šalies saugumu. Švytuoklė, išmetus Raudonąją armiją, buvo nunešusi krašto apsaugos politiką į pacifizmo ir „gal prasmuksim“ pusę, todėl šiandien Lietuva turi spręsti dvi sudėtingas problemas: (a) kaip skubiai padidinti krašto apsaugos pajėgas (karių ir technikos prasmėmis); (b) kaip paruošti krašto apsaugą naujai XXI a. karų realybei, pasitelkiant naujus įgūdžius?
Nors informaciniais karais domiuosi jau senokai, tačiau tiesiogiai su Lietuvos kariuomenės klausimais pirmą kartą susidūriau beveik prieš metus, kai 2013-ųjų spalio 24-ąją Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos organizuotame klube teko tiesiogiai padiskutuoti su pulkininku leitenantu Artūru Jasinsku.
Dar gruodžio 31 d. išsiunčiau pirmuosius dokumentus su prašymu priimti į karių savanorių Funkcinių specialistų grupę (FSG), priskiriamą KASP Nekinetinėms pajėgoms. Po to sekė medicinos ir AOTD tikrinimai, kol galų gale spalį buvau pakviestas į 5 dienų Bazinį kario savanorio įvadinį kursą (BKSĮK) Mokomajame pulke Rukloje.
„Saugumiečiai“ niekur neskuba. Kariuomenės bėdos – ne jų problema?
Kažkurioje FB diskusijoje Rasa Juknevičienė užtikrintai teigė, jog VSD visiškai nedalyvauja karių savanorių atrankos procese, todėl vienintelis KAM/LK padalinys, kuris tuo galėtų užsiimti – Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD). Būtent jam turiu priekaištą, jog negalėjau dalyvauti pirmoje karių savanorių grupėje, kuri mokymų kursą vykdė birželio mėnesį. Dėl AOTD delsimo turėjau aukoti kasdieniais darbais apkrauto spalio mėnesio savaitę, kai vasaros metu tam kaip tik buvau suplanavęs laiką.
Kita vertus, tuo pat metu galiu AOTD ir padėkoti, nes pirmosios grupės atsiliepimai ir įspūdžiai buvo kaip ir visų „eksperimentinių triušių“ – ne vienas žmogiškas konfliktas, netinkamai paruošti/nusiteikę instruktoriai, ambicijų greitpuodis ir tylūs skandalai, virtę atsisakymais duoti kario savanorio priesaiką.
Kultūrinis šokas įteisintoje subkultūroje?
Iš Vilniaus į Ruklą – beveik atviroje sunkvežimio kabinoje
Įprasta manyti, jog Lietuvos kariuomenė – tai naujos kokybės ir turinio organizmas, neturintis nieko bendra su Raudonąją armija ir jos dedovščinos tradicijomis. Po penkių dienų, praleistų Rukloje, neturiu galutinės nuomonės. Daugybė požymių kužda, jog tos tradicijos neformaliu būdu sėkmingai perduodamos kiekvienai naujai puskarininkių ir karininkų kartai. Kita vertus, asmeniškai išbandžiau, jog galima nesutikti ir ginti savo teises (pavyzdžiui, nesiskųsti sau įprastos barzdos, iškrypėliškai pedantiškai nekloti lovos ar naudotis kompiuteriu/mobiliu telefonu).
Pirmas liūdnas įspūdis Rukloje – ženkliukų lenta, kurioje daugiau nei pusė yra Kremliaus pavaldiniai, o NATO atstovų – vos keli
Nors prašiau, tačiau nesulaukiau, kad kas nors man parodytų rašytines lovos klojimo instrukcijas. Kaip kažkas sakė, pulke tuo klausimu net buvo padarytas specialus susirinkimas ir aptarimas. Unikali taisyklė: „pagalvės kantas turi būti nukreiptas į duris“
Karius įprasta nužmoginti ir padaryti minimaliai mąstančiais mechanizmais. Tačiau mūsų – FSG – atveju kyla esminė abejonė, ar kūrybinis darbas yra įmanomas nužmoginus karį ir jį pavertus tiesmukų įsakymų vykdytoju? Kol kas lieku prie nuomonės, jog tokia praktika gali būti tinkama kariaujantis konvencinį karą, tačiau yra visiškai betikslė informacinio karo akistatoje, kai reikalingas out-of-the-box mąstymas ir laimi būtent netradiciniai sprendimai.
Gilų įspūdį paliko net (!) 3 mėn. Bazinio kario kursą baigusio piliečio šūkavimai ir jo pagarbą savanoriams išreiškiančios komandos, pavyzdžiui, „Nyk iš čia!“
Todėl stebina ir ramiai reaguoti neleidžia matyti atvejai, kai aukštesnio ar žemesnio rango vadai leidžia sau rodyti nepagarbą kariams, žeminti jų orumą. Galima ir reikia reikalauti nuoseklaus įsakymų vykdymo, bausti už klaidas ar aplaidumą, tačiau tai negali būti siejama su žmogaus – piliečio – psichologiniu žeminimu. Kitu atveju iki Raudonosios armijos lieka tik vienas žingsnis – psichologinį smurtą pakeisti fiziniu.
Tradicinis kareivinių vaizdas, besiruošiant kitos dienos žygiui
Tuo pat metu atskirai noriu pažymėti su mūsų grupe dirbusių instruktorių pastangas – buvo akivaizdu, kad su mūsų grupe nėra lengva. Todėl atskirai noriu padėkoti kažkokiu tai būdu mus iškentusiems M.V., A.S., V.V., G.M. ir kitiems. Būtent instruktoriams teko (ir, matyt, ateityje vis dažniau teks) „amortizatorių“ vaidmuo, derinant įprastą tvarką kariuomenėje ir ne itin į kompromisus linkusių naujokų įsivaizdavimus. Todėl būtent instruktoriai ir jų gebėjimai lanksčiai diversifikuoti kariuomenės muštro reikalavimus, manau, yra esminė sutrumpinto BKSĮK sėkmės garantija.
Ieškodamas paprasto ir suprantamo analogo – manau, būtent sutrumpintas BKSĮK gali tapti panašia galimybe kaip kad siekiant vairavimo teisių eksterno galimybė suteikiama turintiems aukštąjį išsilavinimą.
Vargana materialinė bazė
Bene didžiausią įspūdį paliko suvokimas, jog Lietuvos kariuomenės materialinė bazė yra itin prasta. Gali būti juokinga, kai net grindys plaunamos iš labdarai gautų Švedijos armijos dovanų, tačiau kai beveik viskas yra dovanota ar paveldėta iš Raudonosios armijos, tai kyla klausimas, ar mums neturėtų būti gėda?
Mums pasisekė, jog žygiuoti mokytis galėjome sausoje aikšteje
Dušai laikosi tik tuo, jog juos kasdien valo patys kariai
Dušo kabliukų švedai nepadovanojo, todėl turim tiek, kiek liko nuo LTSR laikų
Prausyklų būsena man priminė 1995-uosius, kai atvažiavau mokytis į KTU Gimnaziją ir apsigyvenau jos bendrabutyje
Grindims plauti – švedų dovana. Apie grindų plovimo skystį ar priemones klozetams galima tik pasvajoti
Sąmoningai pateikiu prausyklų ir dušų nuotraukas, nes būtent tai yra geriausias palyginamasis rodiklis, leidžiantis suvokti ir bendrą aprūpinimo lygį. Visgi, kiek netoli esame pažengę po Tarybų Sąjungos, puikiai apibendrina šis klasikinis užrašas.
Matyt, būtent todėl, jog jį mesti draudžiama, tualetuose reikalingo popieriaus būna nebent atsitiktinai
Maloni materialinės bazės išimtis – maitinimas. Nors Andrius Užkalnis vargu, ar duotų bent pora žąsų, tačiau mano neišrankiam skrandžiui maitinimas ir maistas buvo tinkami.
Maistas paprastas, tačiau valgomas ir šviežias (nuotraukoje – pietūs)
Ieškant palyginimų – Mokomojo pulko valgykla iš esmės yra MRU valgykla, tik tiekianti standartizuotą maistą
Mokymų programa
Bene didžiausias iššūkis sutrumpinto BKSĮK autoriams – mokymų programa. Neturiu paprasto atsakymo, kaip į 5 dienas sutalpinti bazinius įgūdžius visiškai nenuspėjamų gebėjimų kolektyvui. Pavyzdžiui, mūsų grupėje buvo dailininkų, vadybininkų, vadovų, dirbančių nepriklausomai ir samdomų. Menų, techninio ir dar visokio išsilavinimo.
Dažnai sprendėme užduotis, vertas 5-okų mokyklos lygio
Šiandien vykstančių mokymų programą suskirstyčiau į keletą dalių: (a) kinetinių ginklų saugumas ir valdymas; (b) žemėlapiai ir orientacija vietovėje; (c) rikiuotė ir judėjimas. Tris dienas mokymai vyksta Mokomajame pulke, likusias dvi – lauko sąlygomis.
Kurso metu gana daug diskutavome, kaip vertinti dabartinę kurso programą, nes kyla keli principiniai klausimai:
kam FSG, kuri tarsi orientuojama informacinio karo klausimams, reikalingi pėstininkų įgūdžiai (rikiuotė, kinetiniai ginklai, topografija)?
kodėl mokymas koncentruojasi į veiksmus negyvenamoje teritorijoje, kai XXI a. karas vyksta beveik išskirtinai gyvenamose vietovėse (miestuose)?
kodėl nekinetinių pajėgų atstovai visiškai nesupažindinami su savo srities problematika/priemonėmis?
Girdėti atsakymai veda į tai, jog net ir nekinetinių pajėgų atstovai privalo sugebėti spręsti bent minimalias kinetinių pajėgų užduotis, o kova miestuose yra advanced lygis, su kuriuo dabartiniame patyrimo lygyje neverta ir prasidėti.
Galima būtų sutikti su tokia pozicija, tačiau vertinant prioritetų klausimus, manyčiau, šiandien Lietuvai gerokai svarbiau imtis darbų informacinio karo fronte, o jau paskui, kai liks laiko, galima užsiimti ir bazinių įgūdžių stiprinimu.
Užsiėmimai vyko salėje, pro kurios stogą tiesiogine prasme varvėjo vanduo
Lauko pratybos
Vertinant primityviai, pagrindinė šio kurso nauda – tai įgyti įgūdžiai valdant ginklą, judant ir vykdant užduotis grupėje.
Judėjimas „laužyta vora“
Šaudymas priklaupus
Dabar atrodo šmaikštu, tačiau net ir mokomosios granatos laikymas rankoje su ištrauktu saugikliu – savotiškas malonumas
Kurso kulminacija – 4 * 5 šūvius šaudykloje
Išvados vietoj Stokholmo sindromo
Vietoj tų 2*2 val. sunkvežimyje, manau, mielai su kolegomis susimestume benzinui į/iš Ruklos
Visi įspūdžiai šiandien jau nuspalvinti truputį rožiniais atspalviais. Nežinau, ar tai Stokholmo sindromo padarinys, ar reikalas apvirto aukštyn kojomis, kai daviau kario savanorio priesaiką. Sutrumpintą BKSĮK vertinu kaip necessary evil – t.y. būtiną laiptelį pakeliui į tikslą. Nemanau, jog būsiu elitinis šaulys ar dažnai teks judėti miškais priešo link. Atvirkščiai, jaučiu, jog naudos galėčiau duoti visiškai kitose srityse. Ar jose esu naudingas – lieka mįslė.
Manau, būtina tobulinti kurso programą (keisti turinį ar net jį diversifikuoti skirtingų pakraipų kariams), ruošti jai specialius instruktorius, nes manau, jog tokių karių-specialistų grupių poreikis tik didės. Kartu tikiu, kad ir šis mano tinklaraščio įrašas bent truputį prisidės ir padės geriau nusiteikti būsimų mokymų dalyviams.
Kartu akivaizdu, kad tai tik kelio pradžia, todėl kol kas daryti galutines išvadas – gerokai per anksti. Abejojantiems galiu užtikrinti, jog sutrumpintas BKSĮK iš tiesų yra trumpiausias kelias, jeigu norite prisidėti prie realios krašto apsaugos. Welcome!
Ryšių su visuomene agentūrų asociacija (RSVA) paskelbė, jog jos narės „[..] įsipareigojo interneto portaluose nekomentuoti anonimiškai apie klientus, konkurentus, jų prekes ir paslaugas, taip pat neteikti anoniminių komentarų rengimo paslaugos ir nesamdyti trečiųjų šalių šiam darbui“.
Labai gera iniciatyva. Visapusiškai ją palaikau.
Tačiau.. pasakius „A“ reikia paklausti, o kokia visgi situacija ir su kitais susijusiais dalykais, t.y. „B“? Anoniminių komentarų žala nėra kažkoks unikalus ir komunikacijoje nenagrinėtas dalykas. Ši komunikacijos forma turiu tokius pagrindinius požymius:
subjektas – anoniminis, t.y. nėra žinomas jo tapatybė;
objektas – pagrindinė žinia (idėja), kurios atžvilgiu subjektas formuoja tam tikrą savybę, asociaciją;
asociacijos – gali būti tiek teigiamos (pritariančios) pagrindinei žiniai, tiek neigiamos;
žiniasklaidos kanalas – EVIP (elektroninė visuomenės informavimo priemonė), kurios technologija nefiksuoja (ar bent jau viešai nedemonstruoja) subjektą apibūdinančių elektroninių požymių (IP adresas, susijusi veikla etc.).
Išskyrus specifinius požymius gana paprasta generalizuoti rinkos problemą – gauname liūdną įžvalgą, jog anoniminiai komentarai internete nėra unikali bėda. Visai šalia tūno:
anoniminiai laiškai – anoniminiams komentarams identiška „didesnio“ kalibro priemonė, besiskirianti dviem požymiais – redakcine peržiūra ir teksto savarankiškumu (dažniausiai tik tariamu);
neatskleistų ryšių rėmėjai – vieši asmenys, reiškiantys savo poziciją konkrečiu klausimu gali būti ne tik savarankiški, bet ir tiesiogiai susiję su intereso turėtoju – pakanka priminti įvairiausias įžymybes, reklamuojančias produktus ir paslaugas. Skirtumas nuo anoniminių komentarų – aiški subjekto tapatybė. Jeigu tiesmukos reklamos atveju vidutinis žinios gavėjas suvokia melą, tai kaip vertinti dešimtis politologų, apžvalgininkų ar net gydytojų, pavyzdžiui, hiperbolizuojančių kokios nors ligos (tarkim, nuo erkių) pavojų?
redakcinė politika – ar finansinės žiniasklaidos korupcijos, ar asmeninių ryšių, ar kitų technlogijų pagalba besikeičianti redakcinė politika kuo nors skiriasi nuo anoniminių komentarų? Jeigu tame dalyvauja ir tą lemia RsV veikla – tai tas pats neatskleistų ryšių rėmėjų modelis.
fiktyvios (ar vogtos) tapatybės – kai kurių žinomų Lietuvos interneto veikėjų 99,9% naršytojų negalėtų įvardinti vardu ir pavarde (pavyzdžiui, Jonas Jonka, Blogeris Zeppelinus, Geležinė Lapė ir kt.). Tokie subjektai iš esmės yra tie patys anonimai. Tarpinėje zonoje veikia kolektyvinės paskyros (pavyzdžiui, „Jonas ir Ona Kazlauskai“, „Autoservisas AAA“ ir pan.).
SEO – paieškos sistemų gudrybės daugeliu atvejų yra nuasmenintos technologijų žinios, kurios savo esme mažai turi ką bendra su skaidrumu. Jeigu pozityvaus savęs populiarinimo linkme etikos priekaištų surasti būtų sunku, tai negatyvaus oponentų populiarinimo srityje yra ne viena etikos ribą peržengianti technologija.
Čia pateikiau tik kelis skirtingų komunikacijos technologijų pavyzdžius. Kai kurie iš jų yra kartais ir eilėmis pavojingesni viešajai erdvei. Kodėl etikos populiarinimo startui pasirinkti anoniminiai komentarai portaluose – nežinau. Jeigu būčiau optimistas, tikėčiau, jog yra logiškas paaiškinimas, jog tai pagrindinė agentūras kankinanti bėda, o kiti etikos iššūkiai jau išspręsti ir likviduoti.
Papildymas, 15:00
Kolegos FB įraše ragino į problemą žiūrėti konstruktyviai, todėl turiu ir vieną esminį siūlymą: nuo 2015 m. sausio 1 d. sutarkime, jog visi kartu atsisakome ir niekada nebedalyvausime nepažymėtų reklamos straipsnių, reportažų, laidų ir kito panašaus turinio gamyboje.
Rugpjūčiui baigiantis „Pew Research Center“ paskelbė platesnio dėmesio vertą tyrimą „Social Media and the ‘Spiral of Silence’“. Nors juo nagrinėta situacija NSA/Snowden temos kontekste, tačiau išvados sukrečia, nes patvirtina įtarimus, kuriuos anksčiau kėliau ir lietuviškuose analoguose:
Diskutuoti sudėtingomis temomis socialiniuose tinkluose sudėtingiau, nei gyvai;
Socialiniai tinklai nėra alternatyva tiems, kurie nediskutavo gyvai;
Ir gyvai, ir socialiniuose tinkluose diskusija gyvesnė tada, kai diskutuojama pritariančioje auditorijoje;
FB vartotojai riboja savo nuomonių raišką, jei nejaučia, jog jų draugai ar sekėjai palaikytų jų nuomonę.
Ar reikia lietuviškų pavyzdžių? Galiu priminti, kas atsitinka su tais, kurie drįsta turėti priešingą vyraujančiai nuomonei. Kiek trunka jų marginalizavimas? Artūro Račo, Mildos Dargužaitės atvejais? Ar radikali reakcija į kitokią nuomonę kuria pridėtinę vertę ir puoselėja žodžio laisvės privalumus? Ar mobingą taikanti dauguma tuo tik patenkina savo ego, ar kuria geresnę visuomenę?
Žinoma, žodžio laisvės nereikia painioti su sąmoningu kenkimu valstybei ar akivaizdžiai kvailomis idėjomis. Nieko bendro su žodžio laisve neturi Kremliaus kontroliuojamų TV kanalų retransliavimas Lietuvoje ar siūlymai mokyklose vietoj Darvino dėstyti Dievo sukūrimo versijas.
Idealūs lūkesčiai prieš realybę: traukiasi viešų diskusijų erdvė
Kartu su interneto (ypač – socialinių tinklų) plėtra daugelis tyrinėtojų džiaugėsi, jog elektroninė erdvė panaikino viešų diskusijų ribas, išnyko spaudos ploto, radijo ar TV eterio laiko, transliacijos dažnių bei kiti objektyvūs barjerai. Buvo tikėtasi, jog atsivėrusi neribota diskusijų erdvė taps žodžio laisvės pergale.
Deja, NSA/Snowden tyrimo duomenys rodo, jog realybė kitokia – internete (socialiniuose tinkluose) viešų diskusijų kokybė yra prasta, linkstama į uždaras vienminčių grupes, o ne atvirą ir argumentų diskusiją.
Iš tiesų padėtį papildomai apsunkina mūsų pasikeitę informacijos sklaidos įpročiai – vis rečiau vyksta gyvos diskusijos, vis rečiau jose galima pamatyti realius lyderius. Tarsi gaila laiko, tarsi tikimasi rezultato iš pigiau ir greičiau išnaudojamų elektroninių kanalų.
Deja, bet panašu, jog paaukoję gyvas diskusijas kokybiškų pakaitalų elektroninėje erdvėje kol kas nesugebėjome sukurti.
Kremliui pūkšint informacinio karo pabūklais Lietuvoje ramiai ir nepastebimai „švenčiami“ Oršos mūšio metai. Mūsų šlovinga kairioji Vyriausybė 500 metų jubiliejaus priemonių planą sugeba patvirtinti metams iš esmės įpusėjus – gegužės 14 dieną.
Plano autoriai – Krašto apsaugos ministerijos Viešųjų ryšių departamentas (pateikė direktoriaus pavaduotojas Valdas Norkūnas). Savo parašu planą palaimino ir Vyriausybėje pristatė gydytojas pagal išsilavinimą Juozas Olekas.
Plane priemonės suskirstytos į tris grupes: (a) renginiai, (b) leidiniai, edukaciniai projektai ir (c) įamžinimo projektai. Stebina, jog šiaip jau visai kokybišką komunikacijos strategiją įgyvendinantis KAM VRD šiuo atveju pateikė nebent nykiai biurokratinei įstaigai tinkamą dokumentą.
Simboliška, kad planas patvirtintas šių metų gegužę – t.y. tuo metu, kai Kremliaus kariniai veiksmai Ukrainoje buvo aiškūs ir akivaizdūs. Oršos mūšis ir jo pagrindinis herojus (Konstantinas Ostrogiškis) gali ir turi būti tiesiogiai siejami su Ukraina (Ostrogu) ir jos kova dėl nepriklausomybės nuo Maskvos.
Pagrindinis dalykinis plano trūkumas – vertybinės ašies (t.y. ką ir kaip mes norime pasakyti propaguodami Oršos mūšio pergalę), proaktyvumo ir aktualumo stoka. Neskiriama dėmesio virtualiai erdvei, nėra jokių patrauklių audiovizualinių sprendimų, jokios perspektyvos turinio viralumui ar multiplikavimosi efektui. Ką jau kalbėti, kad pamiršti ne tik vaikai ir jaunimas, ignoruotos ir atskiros visuomenės grupės – vidurinis išsilavinęs sluoksnis, pensininkai, tautinės mažumos ir pan. O svarbiausia – visos priemonės orientuotos tik (!) į Lietuvos visuomenę ir jokio dėmesio Baltarusijai, Ukrainai, Lenkijai, Europai.
Tokį planą sunku net kritikuoti, nes nėra ką aptarinėti. Palyginimui siūlau puikų Mintauto Čiurinsko 2006 m. paskelbtą straipsnį „Pergalės prie Oršos (1514) propaganda Europoje: šaltinių apžvalga, literatūriniai bei kultūriniai aspektai“. Dvi šio teksto išvados akivaizdžiai parodo, kaip toli dabartinei mūsų Vyriausybei ir Krašto apsaugos ministerijai iki ambicijų ir globalaus mąstymo lygio, kuriame LDK valdovų gyveno XVI a. pradžioje (paryškinimai mano):
5. Plačiąja prasme Oršos pergalės legenda, įamžinta ir raštijos paminkluose, prisidėjo, anot Mečislovo Jučo, kuriant „lietuviškojo patriotizmo kanoną“, katalikiškojo lietuviškojo etnoso, lietuviškojo vadovaujančio branduolio (Vilniuje, Trakuose, Žemaitijoje) ideologijos formavimuisi. Iš čia savo ruožtu kilo ir savo krašto šventųjų ar šventojo paieškos. Oršos mūšio recepcija daugiatautės valstybės visuomenėje tapo ją konsoliduojančiu veiksniu. LDk stačiatikiai didžiavosi pergale Oršos mūšyje prieš maskvėnus, kuri buvo pelnyta vadovaujant stačiatikiui kunigaikščiui Konstantinui Ostrogiškiui, ir tai vienas ryškiausių jų patriotizmo pavyzdžių.
6. Per kultūrinių reiškinių prizmę nesunkiai įžvelgtume Oršos mūšio raštijoje bei literatūroje sąsajas su lietuvių kilmės teorijų reiškiniu XVI amžiaus pirmajame trečdalyje, kaip tautos, visų pirma politinės tautos, bei pačios Lietuvos valstybės konsolidacijos ir identifikacijos poreikio išraiška. Juk būtent po Vienos suvažiavimo sukuriamas Motiejaus iš Miechovo istorinis veikalas, kuriame nerasime palankumo Lietuvai, bet mielai pasakojama legenda apie kilmę iš romėnų, anot S. Narbuto, „kaip Jogailos, o kartu ir Jogailaičių kultūrinio portreto dalis“. Šis lenkų istorikas kartu su kitais autoriais legendą plačiai paskleidė jau spausdintose knygose. Oršos pergalė taip pat tapo vienu pagrindinių valdovo iš šios dinastijos Žygimanto Senojo gyvenimo ir jo istorinio portreto bruožų.
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.
Ir prieš šio žmogaus – Voltero – gyvenimo motto įsimintinųjų 2014-ųjų spalio 8 dieną ryžosi viešai stoti jau minėtas aštriosios plunksnos savininkas Andrius, iš esmės kritikuodamas bazinę idėją ir papildydamas ją nauja sąlyga:
