Prancūzų revoliucija į viešąją politiką kelią atvėrė buržuazijai ir
intelektualų elitui, kurie iki tol, nors skaičiumi ir minčių kokybe daug
pranašesni, neturėjo viešiesiems sprendimams jokios esminės įtakos. Interneto
atsiradimas ir viešosios diskusijos pokyčiai lems dar drastiškesnę viešosios
diskusijos lauko plėtrą. Deja, aktyvesnio pilietinio gyvenimo privalumus mažins
nuvertėjanti diskusijos kokybė ir popkultūros propaguojamų idealų
įsitvirtinimas.

Pastaruoju metu tiek internete, tiek ir kitose visuomenės informavimo
priemonėse vis dažniau pradedama diskutuoti apie visuomeninį reiškinį, kai
sparčiai plinta interaktyvios žiniasklaidos populiarumas. Bene pagrindinis šio
populiarumo požymis – visuomenės informavimo priemonių internete skaitomumas ir
itin dažnas naudojimasis komentarų bei diskusijų galimybėmis.

Kuo pasižymi interneto komentatoriai? Pirma, absoliuti dauguma komentatorių –
anonimai. Kitaip tariant, skaitytojai naudojasi pagrindiniu interneto ypatumu –
galimybe pasiekti bet kurį turinį išliekant nepastebėtam ir neprisistatant.
Antra, interneto komentatoriai visiškai nevaržo savęs vidinėmis taisyklėmis –
komentarų turinys, forma gali ir dažnai sąmoningai būna nieko nesusiję su etika
ir/ar morale. Trečia, keista, tačiau būtent interneto komentatoriai įprasmina
absoliučią saviraiškos laisvę.

Šie trys interneto komentatorių požymiai leidžia daryti prielaidą, kad
internete savo nuomonę pateikia viešoje diskusijoje ją ginti bijantys asmenys.
Manytina, ši vidinė nuomonė yra priešinga jų viešai deklaruojamoms vertybėms.
Taigi internetas suteikia priemonę ir įrankį tiems, kurie dėl vyraujančios
visuomenės santvarkos turi slėpti savo nuomonę arba ją atitinkamai koreguoti.
Praktikoje tai reiškia, kad ta visuomenės dalis, kuri anksčiau sėdėdama prieš
televizorių, skaitydama bulvarinio pobūdžio spaudą ar klausydamasi rusiškų
melodijų visas emocijas reikšdavo tik sau ar bent tik tarp artimiausių žmonių,
nuo šiol turi puikų komunikacinį įrankį savo poziciją išdėstyti viešai ir daryti
įtaką viešiesiems sprendimams. Džiugu, kad kartu tai įrankis ir įvairiems
minties disidentams, kuriems valstybinė santvarka ir politika draudžia
deklaruoti kitokias nei viešai valstybės priimtosios vertybės.

Ką tai reiškia Lietuvai, o ir visai žinių visuomenei? Viena vertus, interneto
komentarai – neabejotinas privalumas, nes viešoje diskusijoje, – nors ir ne
pačia tinkamiausia forma, – dalyvauja daug daugiau žmonių. Tačiau tai – reta
gera naujiena. Tikėtina, kad skaičiumi neabejotinai didesnė naujoji auditorija
nuleis kokybės kartelę, todėl viešoji diskusija suprastės ir taps mažiau
produktyvi. Kartu tai reiškia vis didesnę popkultūros įtaką politiniams
sprendimams. Šio reiškinio pirmieji požymiai akivaizdūs ir labai veiksmingi –
pakaktų paminėti neatsitiktinį sutapimą, kai prieš porą metų juokus svaidęs
“Dviračio žynių” personažas jau tris mėnesius sėkmingai skirsto ES struktūrinių
fondų paramos lėšas.

Belieka pažymėti, kad bulvarinės žiniasklaidos sėkmė remiasi ne grožio
idealais, o tiesiog žemų visuomenės poreikių tenkinimu, pasiūlant atitinkamas
priemones. Optimizmo teikia tai, kad gresianti elito kaktomuša su didžiąja
visuomenės dalimi ir jos realybe leis visiems nusimesti cinizmo kaukes bei
bandyti iš esmės spręsti pamatines Vakarų demokratijos tradicijos problemas. Kol
kas nesame atsakę, ką galim priešpriešinti masinei popkultūrai. Būtent internete
įsitvirtinantys liumpenai privers tų atsakymų paieškoti.

paskelbta www.omni.lt

Parašyti apie jaunimą paskatino tai, kad pats esu to jaunimo,
turinčio daugiau nei 20, bet mažiau nei 30 metų, atstovas. Ieškantys
objektyvumo jo tikrai neras, tai grynai subjektyvios nuasmenintos
patirtys, sukauptos stebint savo draugų, pažįstamų ir visiškai
nesusijusių žmonių vertinimus.

Požiūris „iš šalies“ į mūsų kartą (gimusią ir pirmuosius metus augusią
besibaigiančio „socializmo“ sąlygomis) yra dviprasmiškas. Mes laikomi
jau tarsi „naujaisiais“, tačiau vis dar „sovietinio raugo“ turinčiais
žmonėmis. Būtent tai ir lemia vertybių dvikovas mūsų kasdienybėje.

Kas mes?

Mano karta ir aplinka neturi aiškios ir vyraujančios nuomonės. Dalis
mūsų – vis dar tiki Dievu. Vienokiu ar kitokiu, tačiau tiki. Dalis tiki
fanatiškai, dvasinis gyvenimas jiems yra tapęs realaus gyvenimo atsvara
ir vienintele paguoda, nesugebant kovoti už save vis greitėjančiame
rinkos ekonomikos traukinyje. Kita dalis gyvena šia diena ir siekia
visų malonumų „čia ir dabar“. Kuo tai baigsis ateityje? Tikriausiai
didėjančiu širdies ar chroniško išsekimo ligų skaičiumi, emociniu
gyvenimo „pabaigimu“ sulaukus vos Kristaus amžiaus. Tiesiog mes viską
spėsime patirti toje pačioje vietoje ir laike – „čia ir dabar“. „Rytoj“
mums jau nebeįdomus!

Tiesą pasakius, apie tai, „kas mes?“ mano karta dažniausiai net
nesusimąsto. Mes lėtai senstame ir nykstame, nes (kad ir kaip būtų
paradoksalu), tačiau mūsų vaikystė – ir kartu bene gražiausi gyvenimo
prisiminimai – visada liks „toje santvarkoje“. Todėl stovėjimas
begalinėje eilėje prie skalbimo miltelių – tik savaip įdomus ir malonus
(!) tos santvarkos visuomeninio gyvenimo požymis. Mes nepatyrėme
politinių represijų, mes galėjom sakyti, ką norėjom (nes vaikams galima
šnekėti nesąmones, kad ir politines). Todėl „anuomet“ mums visada
siejasi su pačiu skaniausiu šokoladu ar šaltos giros vasaros kaitroje
stikline.

Kodėl mes?

Tai bene sunkiausias klausimas mano bendraamžiams. Mūsų vertybių
pasaulis buvo sulaužytas iš pagrindų būtent tuo metu, kai jau buvo
benusistovįs. Mes dar skaitėm Joną Avyžių ar Juozą Baltušį, tačiau taip
pat puikiai žinom ir keturvėjininkus ar „Baltą drobulę“. Tiesa,
daugelis mūsų jau nebesusidūrė su rusų literatūra, todėl Oneginas ar
Tolstojus – girdėti, bet jau pačių mažai „patirti“ dalykai. Daugelis
mūsų jau net sunkiai kalba rusiškai, skaito – vienetai.

Žvelgiant giliau ir bandant atsakyti, ko mes čia esame – atsakymas
pradingsta tarp rinkos ekonomikos gniaužtų. Kai kurie iš mūsų mokslus
baigė jau Gariūnuose, o ne Vilniaus Alma Mater. Tuose pačiuose
klystkeliuose pasimetusios vertybės irgi nepadeda ieškant atsakymo, kur
link mes einame. Ir jeigu vertinti sąžiningai, tai kol kas lygiai taip
pat klaidžiojame, kaip ir besiblaškydami tarp tarybinės istorijos
pamokų, Sąjūdžio mitingų ar pirmųjų gaivališkų Vakarų kultūros gurkšnių.

Dalis mūsų sėkmingai užėmė tas nišas, kurių nesugebėjo užpildyti
sustabarėjusi tarybinė visuomenė. Panagrinėkite verslo elitą,
įvertinkit pagrindinius naujų sričių ekspertus – jeigu mūsų nėra
priekinėse linijose, tai mes neišvengiamai užimame pirmųjų patarėjų,
pavaduotojų ir panašiose pareigybes. Tiesa, dalis mūsų – neradusi
pažįstamų užtarėjų ar tiesiog nesitaikstanti su amžinuoju
„pereinamuoju“ (kitaip: „pakentėk porą metų, būtinai įvertinsim“),
laikotarpiu – jau nebe Lietuvoje. Už jūsų marių ar tiesiog „už sienos“
mes esam lygūs tarp lygių imigrantų. Su vietiniais mes nekonkuruojame,
nebent tautų katile (JAV). Daug kur mes jau įsikūrėme, sukūrėme ir
naudojamės. Tiesa, visi be išimties gailimės. Nes turėdami turto, „ko
tik širdis geidžia“, mes neturime dvasios. Geriausiu atveju ją
užsieniuose suras mūsų vaikai.

Kada mes?

Nesuklysiu pasakęs, kad mano karta dar laukia – mūsų karta dar
nepasiėmė pusės Seimo narių mandatų, mūsų atstovų dar ne visada
sutiksite aukštuomenės pobūviuose. Mes ruošiamės! Sėkmingai baigę
Gariūnų, Soroso stipendijų ar net vietines aukštąsias mokyklas, mes jau
užimame daug aukštų pareigų, ypač versle. Politika – vis dar ne mūsų
laukas. Nors mūsų vertybėse dar yra chaoso liekanų, tačiau mes, bent
dienos šviesoje, dirbame švariai. Todėl politika mūsų nedomina, kol
gyventi gerai negalėsime dirbdami pagal švarios ir interesų konfliktų
nekamuojamos politikos principus. „Mr. 10%“, „Mr. 5%“ ar kitokios
pravardės po viešųjų ar kitokių konkursų mūsų nedomina – dirbti dėl
pinigų ir jų uždirbti kur kas daugiau mes sugebame versle.

Taigi mūsų viešoje erdvėje dar nėra ir mes į ją pernelyg nesiveržiame.
Tegu išmiršta tarybiniai dinozaurai. Tegu įsitvirtina Vakarų viešojo
gyvenimo taisyklės. Jeigu jos mums tiks ir neprieštaraus mūsų vertybėms
– mes ateisim. Kada? Tikiuosi, greičiau nei per šiuos pirmuosius
nepriklausomus penkiolika metų!

Po mūsų – kas?

Demografus galiu nuraminti – vaikų bus! Ir vaikams mes taip pat žadame
(!) atiduoti viską – save, laisvalaikį, turtus, garbę… bet ką.
Esminis skirtumas ir sąlyga – mes kvėpavom jau Vakarų oru, todėl viena
esminių gyvenimo tiesų – viskam savas laikas. Todėl vaikams – irgi
savas. Anksčiau vestuvės buvo įprastos universitete ar po mokyklos?
Dabar po universiteto ar mokyklos mes pradedame GYVENTI. Gyventi – tai
patirti tuos gyvenimo malonumus, kurių šeima (mes jau nebevertinam, ar
ji „įrašyta“ kuriose nors knygose) nesuteikia, riboja ar net atvirai
draudžia. Todėl, tėveliai ir seneliai, vaikų iš mūsų laukite ties mūsų
30-uoju gimtadieniu. Medicina leidžia, o ir mūsų gyvenimo tempas verčia
pirmiausia „užsidirbti“, o jau paskui atžalas pasitikti visiškai
aprūpintus.

Kita vertus, žvelgdamas į Skandinaviją, negaliu nepavydėti. Lietuvoje
vaikai, nors pasitinkami aprūpinti ir vežiojami vežimėliuose, kurių
kaina kartais prilygsta gerai važiuojančio naudoto automobilio, tačiau
vis dėlto skirti tik savotiškai „pramogai“. Mes nebeturim jiems laiko!
Neturim laiko prižiūrėti, neturim laiko keisti vystyklus ar eiti
pasivaikščioti. Nuo universitetų suolų mes stengiamės „kalti pinigą“, o
atėjus bene svarbiausiam gyvenimo momentui nebemokame sustoti. Vaikai
lieka mūsų darbų, užimtumo kaliniu. Duokdie, vaikai turi mūsų
savaitgalius. Kitu metu jais rūpinasi auklės (vis neįtinkančios, vis
nerūpestingos), tetos (vis įnoringos), mamos (vis kontroliuojančios),
močiutės (vis besidžiaugiančios ir lepinančios). Tiesa, paskui patys
stebimės, kai keturmetis elgiasi kaip sena bobulė ar mintinai žino
visus TV serialus, nesugeba susirasti kieme draugų ar išjungti
kompiuterinio žaidimo.

Ir kas?

Taigi mes – savita, iš esmės kartu su Lietuva lūžusi karta. Mes dar
nesam naujosios tvarkos augintiniai, mes prisitaikėme, prisitaikome ir
prisitaikysime. Tai ir yra mūsų pagrindinis privalumas ir trūkumas –
mes ieškome ir randame atsakymus kad ir visiškai beprotiškose
situacijose. Po teisybei, bent jau teigiame tuos atsakymus radę – kiek
jie teisingi, spręsime ne mes. Kaip mūsų privalumas ar silpnybes
panaudoti Lietuvos naudai – uždavinys kol kas už mus vyresniems.