Interneto žurnalas „Balsas“ skelbia mano straipsnį apie „Creative Commons“ ir galimybes Lietuvai.
<…>
Po Harvardo ir Stanfordo teisės mokyklos sparnais gimusi idėja siekia
patenkinti dviejų interesų grupių norus. Pirmoji – autoriai – mielai
atsisakytų kai kurių autorinių teisių mainais gaudami didesnį žinomumą.
Antroji – autorinių kūrinių naudotojai – galėtų automatiškai nustatyti,
kokiu būdu jie gali naudoti atitinkamą „Creative Commons“ licencijomis apsaugotą kūrinį.
Visas tekstas – vilma.cc/balsas
Page 210 of 217
Vienas svarbiausių pramoninės revoliucijos atradimų – vidaus degimo variklis,
kurio esminė veikimo dalis – specialiai paruoštas sprogus dujų mišinys.
Kasdienėje vartosenoje šio mišinio šaltinis – benzinas, dyzelis, gamtinės dujos.
Labiau besidomintys galėtų nurodyti dar kelias šiuo metu labiau egzotiką
primenančias galimybes, tačiau daugelio jų bendras bruožas – kilmė ar bent
tiesioginė sąsaja su išgaunama nafta.
Pasak ekspertų, šiuo metu
pasaulyje gavybai tinkamos naftos išteklių beliko vos 40-45 metams. Suvokiant,
kad nuolatos senkančių naftos išteklių kaina augs geometrine progresija, galima
drąsiai teigti, kad „energetinio perviršio“ laikmečio teturime porai
dešimtmečių. Padėtį papildomai komplikuoja tai, kad naftą keisti alternatyvia
energija nesame pasiruošę tiek naudojimo prasme (pavyzdžiui, 700 mln.
automobilių pritaikymas elektros energijai būtų katastrofiška investicija), tiek
ir dėl menko efektyvumo (pavyzdžiui, dabartiniam energijos poreikiui patenkinti
reikėtų apie 10 tūkstančių galingiausių atominių elektrinių).
Tačiau naftos problema bus tik dar vienas langas, pro kurį energetiniame
pertekliuje gyvenantis elitas (į jį, pasauliniais vertinimais, be jokių
abejonių, patenka visa Lietuva), turės pažvelgti į globalias problemas.
Pakanka paminėti, kad nuo „prekystalio“ dingusi nafta tiesiogiai paveiks visą
maisto gamybos grandinę: a) nafta naudojama pesticidų gamyboje (derliaus
nuostoliai dėl vabzdžių); b) gamtinių dujų produktai naudojami trąšų gamyboje
(sumažės derlingumas); c) absoliuti dauguma ūkininkų naudoja naftos produktais
varomas mašinas (sumažės produktyvumas); d) maisto saugojimo sistema didele
dalimi priklauso nuo įrengimų, kurie gaminami naudojant naftą, veikia dujų ar
anglies deginimo pagrindu išgaunama energija; e) net Lietuvoje kasdien artėjame
prie JAV rodiklių, kai maistas iki lėkštės „vidutiniškai nukeliauja“ daugiau nei
2 tūkstančius kilometrų.
Daugelis mūsų įpratę girdėti, kad maisto mūsų planetoje nuolatos trūksta,
tačiau paskutiniai skaičiai iš Nigerio pritrenkia. Pakanka paminėti, kad
antrojoje neturtingiausioje (176-oji iš 177-ių pagal UNDP indeksą) pasaulio
šalyje badauja beveik 3,6 mln.
žmonių. Akivaizdu, kad jie vargiai sulauks minėtos naftos eros pabaigos.
Jungtinių Tautų humanitarinis biuras gegužę skelbė, kad jiems padėti pakaktų vos
16,2 mln. JAV dolerių. Pasauliniais masteliais – tai menkniekis. Lyginant naftos
pramonės skaičiais – mėnesio ar dienos apyvartos trupmena, tačiau per kelias
savaites papildomų lėšų neatsirado.
Praėjusiais metais Indijos vandenyno pakrantes sukratęs cunamis
nusinešė ne tik tūkstančius gyvybių, bet ir lygiai taip pat sėkmingai
pradangino aukotus pinigus. Šis makabriškas reiškinys skamba dar įdomiau,
kai Jungtinių Tautų atstovai nuolatos primena, kad pasaulio visuomenė tesugeba
surinkti ketvirtį minimaliai humanitarinei pagalbai kituose pasaulio regionuose
reikalingų lėšų.
Viduramžių pabaiga atnešė humanizmo idėjas į Europą, kuri iš pradžių
mąstytojų, o pergyvenusi pasaulinius karus – ir eilinių vadovų lūpomis tapo
puikia eksporto preke. Jungtinės Tautos – idealus bent formaliai propaguojamo
humanizmo pavyzdys. Tačiau senkantys ir kartu brangstantys natūralūs ištekliai,
tokie kaip nafta, dujos, nebeleis finansuoti „gėrovės valstybių“ idėjų, todėl
jau artimiausiais metais akivaizdžiai patirsime, ar sugebame būtų vienodai
užjaučiantys tiek televizoriuje žiūrėdami per palydovus perduodamus vaizdo
signalus, tiek ir šaltą žiemos naktį molinę krosnį užkurdami paskutiniu
Lietuvoje nukirstu medžiu.
Šiandien gavau Dainiaus Pupkevičiaus pastabas savo pirmajai teksto redakcijai. Nors iš principo vertinimai teigiami, tačiau keletas pastabų iš tiesų vertingos ir reikalauja turinio pakeitimų.
Karaliaučiaus 750-osios metinės tapo puikia proga įsitikinti, kad Lenkijos
karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga tęsia savo kovą su
autokratine Maskvos kunigaikštyste. O senosios Europos atstovai į istorijos
pažymių knygelę dar kartą gavo po dvejetą.
Kaip teisingai pažymi kolega Vytautas Rubavičius,
demokratinėse valstijose užaugęs mūsiškis prezidentas liko bene vienintelis tarp
bent kiek galios turinčių Lietuvos politikų, viešai parodžiusių savo neigiamą
požiūrį į jau visiškai nebesivaldančius dabartinius Maskvos Kremliaus
šeimininkus. Tiesa, šį kartą iš tiesų pagirtinas ir vienas paskutiniųjų
socialliberalų – užsienio politikos kasdienybę darbais grindžiantis Antanas
Valionis.
Į Karaliaučiaus metines žvelgdami šiek tiek plačiau pirmiausia turėtume
gedėti. Gedėti bendras baltiškas šaknis turinčių prūsų, kuriems Karaliaučiaus
įkūrimas primena tuos pačius Kryžiuočių ordino pančius, numalšintus sukilimus,
sunkiu metu į pagalbą neatskubėjusius brolius lietuvius, žemaičius, jotvingius.
Gerhardo Schroederio dalyvavimas šventėje – tai vokiečių okupantų tęstinis
žygis, simboliškai atmenantis Dievo vardu skleistas žudynes.
Tačiau gedulą ir pilkas mintis praskaidrino amžinojo Abiejų Tautų Respublikos
priešo Maskvos pozicija ir de facto pralaimėjimo pripažinimas. Tik taip
galima vertinti Karaliaučiaus senjoro – ATR valdovo – tradicijas tęsiančių
Lenkijos ir Lietuvos vadovų nepakvietimą. Pyktis, kurį jaučia dabartiniai
Karaliaučiaus šeimininkai, simbolizuoja susierzinimą ir savo padėties
beviltiškumo supratimą.
Vladimiro Putino keiksmai rodo ne humoro jausmą, o suvokimą, jog artėja
metas, kada Potsdamo
konferencijoje Rusijai „iki taikiai suorganizuotos konferencijos“ suteikta
Kaliningrado sritis taps sudedamąja demokratinės Europos, o ne autokratinės
Maskvos dalimi. Ir kad artėja metas, kai po sovietų padu prispaustos tautos
sugebės atvirai prakalbėti ne tik apie savo okupaciją, bet ir apie Helsinkio baigiamojo akto neteisėtumą.
Vienam pamatinių teisės principų – sine me de me (be manęs apie mane) –
prieštaraujantis teisės aktas neturi galios. Ir artėja laikas, kai net ir
Lietuva turės išdrįsti pasakyti, ko neišdrįso pasakyti 1990 metų kovo
11-ąją.
Bebaigiant verta paminėti, kad Karaliaučiaus klausimas tapo dar vienu sunkiu
istorijos egzaminu pagrindinėmis savo vadinančioms Europos valstybėms. Per
pasaulinius karus taip ir neišmokusios, kad taikią Europą sukurti galima tik
įsiklausant į visų europiečių nuomonę, jos toliau kartoja klaidas ir dalyvauja
trupančios Maskvos spektakliuose. Net jeigu ir visiškai užmirštume baltiškuosius
prūsus, tai aiškiau nei aišku, kad mažiausiai Prūsijoje turėtume tikėtis
slaviškų ir ypač maskvietiškų motyvų.
Paskelbta www.omni.lt
Šiandien redaktoriui išsiunčiau pirmąjį didžiąja dalimi užbaigtą knygos turinį.
Kartu pradinė versija iškeliavo pas visus suinteresuotus ir knygoje minimus asmenis, organizacijas. Tikiuosi, iš jų galėsiu sulaukti konstruktyvių pasiūlymų.
paklausė – atsakiau
Apie vairuotojų egzaminus rusų kalba ir aukštų technologijų eksportą į Taivaną
LRT radijas, Radijo ringas