Neaišku, iš kur politologai sužinojo ir paskelbė, tačiau
eiliniai piliečiai, kaskart apsilankantys rinkimų apylinkėse, stebi
akivaizdžiai – Lietuvoje iš tiesų veikia demokratinis mechanizmas.
Politinės partijos kelia kandidatus, televizoriai rodo jų šnekančias
galvas masėms, visa žiniasklaida pasidalija „skambančiuosius“ už
reklamą ir įtikinėjimus.
Piliečiai, atrodytų, turėtų būti
patenkinti, kad jų nuomonė šiame procese irgi turi savo vietą. Deja, iš
realybėje jie nepatenkinti savimi, valdžia ir ta pačia demokratija.
Rinkodaros
specialistai tokią situaciją galėtų apibūdinti kaip skirtumą tarp
kliento lūkesčių ir pirkėjo įsigyjamo produkto. Daugelis devintojo
dešimtmečio mitingų dalyvių į juos eidavo ne dėl galimybės dažniau
lankytis rinkimų apylinkėse ir ten matyti daugiau nei vieną kandidatą.
Spėčiau, net 9 iš 10 anuometinių mitinguotojų tiesiog norėjo pamatyti
naują „šou“. Tarybiniame gyvenime viskas buvo paprasta, aišku, o čia –
ant jaudulio ribos greta stovintys milicininkai, ant „bačkos“
užsilipusiųjų kalbos apie mistinę „laisvę“, pažadai apie „Vakarus“ ir
„Europą“.
Kaip įdomiai ironizuoja oranžinių idėjų sekėjai,
Maidano aikštėje žmonės stovėjo ne dėl laisvės – jie tiesiog norėjo
galimybės be vizos išvažiuoti į Europos Sąjungą. Lygiai taip pat ir
daugelis lietuvių, balsavusių už „laisvę“ rinkosi ne sunkų jos kūrimo
kelią, o vakarietiškus džinsus, kramtomą gumą ir kokakolą, išpilstytą į
neįprastų tarybinėms akims stiklinių formų buteliukus.
Tačiau
Lietuvos „laisvės rinkodaros“ specialistų galvos skausmas – per tuos 15
metų itin išaugę piliečių poreikiai. Paradoksas – daugelis trokštamų
dalykų jau yra gauti. Ar daugelis gūdžiais 1985 metais galėjo svajoti
apie asmeninį automobilį, kurį galėtų laisvai nusipirkti už 2-3 mėnesių
minimalų atlyginimą? Turistinės kelionės buvo dešimtmečio įvykis, o į
„Vakarus“ kartu išvykę sutuoktiniai – beveik legenda. Ką jau kalbėti
apie eiles dėl tokios šiandienos kasdienybės kaip skalbimo milteliai.
Net šiais pasiūlos pertekliaus laikas dantis kasdieną valo vos kas
kelintas lietuvis, tad, matyt, neatsitiktinai anais laikais „blogas
burnos kvapas“ dažnai buvo priimamas kaip savaime suprantama
kasdienybė. Tiesiog dantų pastos – nebuvo, o „Stimorol“ galima buvo
lyginti nebent su „Paršiuku Čiuku“, plėšdavusiu prastos kokybės plombas.
Tad
norintys įrodyti Lietuvos pažangą greitai randa palyginimus. Pakanka
atsiminti 1987-ųjų ir 2005 metų eilinio piliečio kasdienybę:
kompartijos ir direktoriaus baimę, smirdinčius LAZ ir „silkių golfų“
šalį, varškės sūrį ir šiandienos dešimtis duonos rūšių, „piramidinį“
pieną ir jogurtinius gėrimus, eiles prie „King Kongo“ ir šiandienos
kino teatrų virpančias kėdes, pilnutėlę Kauno halę ir būsimąjį Europos
krepšinio čempionatą „Siemens“ arenoje“, Algirdą Šociką ir Šarūną
Jasikevičių, Lomonosovo ir Harvardo universitetus, TSRS liaudies
deputatus ir europarlamentarus, turistus Mongolijoje ir Pietų
Amerikoje, maisto prekių parduotuves, užsidarančias vos tik jums grįžus
iš darbo, ir „Akropolį“, po kurį klaidžiojate iki pat vidurnakčio,
„Aeroflot“ ir „British Airways“, Lenino iškamšą ir Jono Pauliaus II
palydėtuves, „Neringos“ ir U2 koncertus, kolūkio pirmininkų slepiamą ir
atvirą girtavimą kaime, slaptas raketines šachtas prie Platelių ir
kiekvieną kartą laikraščių pirmuosiuose puslapiuose pasirodančias NATO
misijas.
Kai kas sakytų, kad daugelis šitų gerovės dalių pasiekiami
tik mažai piliečių grupei, gal net mažesnei nei trečdaliui Lietuvos.
Tačiau tokiam teiginiui prieštarauja kad ir mano paties asmeninė
studentiška patirtis – jau pirmuosiuose studijų kursuose galėjau rasti
darbą, vertą bent minimalaus atlyginimo. Ir to „minimalaus“ atlyginimo
visiškai pakako daugeliui minėtų dalykų išbandyti. Aišku, lengviau būtų
buvę jo neieškoti ir tyliai niurzgėti, belaukiant bilieto į 1985 metus.
Paskelbta www.omni.lt
