Naujasis premjeras Gediminas Kirkilas, lengva ranka dalijantis didelius pažadus (kurių įgyvendinti, beveik jau aišku, jam nereikės), kažkodėl tyli apie konkrečius žingsnius, kurie padėtų spręsti konkrečių žmonių konkrečias problemas. Štai iki šiol neturime aiškaus atsakymo, kaip Vyriausybė ruošiasi įgyvendinti regionų plėtrą.
O skaičiai pribloškia. Pavyzdžiui, statistika rodo, jog veikiančių ūkio subjektų daugėja tik Vilniaus apskrityje. Kitose verslas nustojo augęs 2001-aisiais. Per penkerius metus Vilniuje ūkio subjektų (paprastai tariant, įmonių) padaugėjo penktadaliu, o kitose apskrityse – vos keliais procentais.
Dar kraupesnis vaizdelis, kai ūkio subjektus skaičiuojame absoliučiais skaičiais. 2000-aisiais Vilniuje veikė apie 20,3 tūkst. ūkio subjektų, o šalyje jų buvo beveik 2,5 karto daugiau (47,6 tūkst.). Tuo tarpu šių metų pradžioje skirtumas sumažėjo iki 2 kartų (24,1 tūkst. Vilniuje ir 49,2 tūkst. kitose apskrityse).
Atrodytų, reikalus regionuose turėtų taisyti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos, tačiau bene vienintelis akivaizdus perversmas – tai platėjantys ir šviežiu asfaltu blizgantys keliai. Net ir milijonines lėšas pertvarkymams gaunantys šiukšlynai kuria ne ramybę, o vis didesnius ginčus. Kazokiškes dabar žino jau visa Lietuva, o Takniškius, Panaušupį, Jarubaičius, Lapes ir Zabieliškį, Mockėnus, Pakalnius, Auštrakius, Leikiškes, Dumpius (planuojamos kitų apskričių regioninių sąvartynų vietos) galime išgirsti visai netrukus.
Artėjantys savivaldybių rinkimai ženklins dar vieną pažadų regionų plėtrai pliūpsnį. Pavyzdžiui, de facto valdžią turintys socialdemokratai savo partijos programoje teigia: „<…> būtina išplėsti ir sutelkti valstybės paramą problemiškiems regionams <…> taikant struktūrinius plėtros reguliavimo svertus, tokius kaip regioniniai mokesčių tarifai ir pan., galima naudotis lengvatinių paskolų ar paskolų garantija, atleidimų nuo mokesčių, finansinėmis ar kitomis subsidijų formomis, finansuojant atrenkamus infrastruktūrinius ir socialinius projektus <…>“.
Keista, kad tokie žodžiai iš esmės neatitinka Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės sprendimų. Pavyzdžiui, pasaulinę praktiką taikyti Lietuvoje (mokesčius, kurie surenkami dėl specifinių vietos privalumų – pavyzdžiui, gamtos turtų gavybos mokesčiai, rinkliavos ir pan.) siūlančius pajūrio rajonų merus buvo bandyta nutildyti Vyriausybei pareiškiant, kad taip mokesčių paskirstyti negalima, esą tai diskriminuotų savivaldybes, kurių teritorijoje nėra tokių išteklių. Tokia pozicija tiesiogiai kertasi su minėta socialdemokratų programos nuostata taikyti regioninius mokesčių tarifus, kurie padėtų regionams pasinaudoti savo gamtos turtais – smėliu, žvyru, durpėmis, klintimis, nafta, dujomis ar mažiau ištirtais vertingais ištekliais (pavyzdžiui, anglies rūda Varėnoje).
Panašias į socialdemokratų deklaracijas turi ir Kazimieros Prunskienės vadovaujami valstiečiai liaudininkai. Jų programa deklaruoja siekį „Pasiekti, kad didžiausiais tempais ir palankiausiomis sąlygomis būtų vykdoma regioninės plėtros politika. Kad kaip galima daugiau ir efektyviau būtų įsisavinta ES ir kitų struktūrinių fondų paramos lėšų, būtų pakankamai kofinansuojamos verslo plėtros programos.“
Deja, pasak europarlamentarės Margaritos Starkevičiūtės, regioninė plėtra Lietuvoje akivaizdžiai šlubuoja – įsisavinta vos 17 proc. lėšų, skirtų iš ES struktūrinių fondų 2004 – 2006 m. Ypač blogai panaudojamos lėšos, skirtos aštrioms Lietuvos problemoms spręsti: žmoniškųjų išteklių plėtrai, mokymams, kaimo plėtrai, žuvininkystei ir kt.
Tačiau bene geriausiai žodžių ir darbų skirtumus parodo konkrečių ES struktūrinių fondų lėšomis paremtų projektų sąrašai. Pavyzdžiui, vieši Lietuvos verslo paramos agentūros duomenys rodo, kad vien Vilniaus mieste paramos sulaukė 33 projektai. Komentarų nebereikia, kai šį skaičių palygini su parama visai Tauragės (13 projektų) ar Utenos (14) apskričiai. Regionų plėtros tempai, o ypač – besiplečiantys regionai – tampa akivaizdūs.
Paskelbta www.omni.lt, www.santalka.lt
