Category: žiniasklaidoje (Page 44 of 46)

Istorija kaip nė vienas kitas
klasikinis mokslas yra stipriai ideologizuota. Mūšiai gali būti ne
„triuškinamai pralaimimi“, o „garbingai paliekamas kovos laukas“.
Sutartys gali „nebeatitikti laikmečio sąlygų“, o ne tiesiog būti
„sulaužomos“. Palikuonys ir pasekėjai gali „klaidingai interpretuoti
istoriją“, o ne „ginti protėvių atmintį“.

Pretenduodami į senųjų
LDK tradicijų legitimių tęsėjų vaidmenį šiandienos pasaulyje, privalome
ir deramai formuluoti istorinius argumentus. Šiandien verta priminti
bent dvi istorijos skirtingai traktuojamas formuluotes.

Pirmoji
– apie Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių minėjimą Maskvoje. Bent
taip tą renginį vadina Maskvos Kremlių šiais dešimtmečiais užimanti
šutvė. Iš senosios Lietuvos pozicijų tokį renginį turėtume vertinti
kitaip – kaip savo pagrindinio konkurento slavų apgyvendintose
teritorijose pagrindinės XX amžiaus geopolitinės pergalės sukakties
minėjimą.

Naivu būtų tikėti, kad nacizmas ar stalinizmas buvo
pirmieji totalitarinio valdžios viešpatavimo simboliai. Totorių ordų
nušluotos teritorijos, kazokų būrių sudeginti kaimai ar JAV
nepriklausomybės karių išniekinti indėnai – istorijos dėmės, plitusios
nuo neatmenamų laikų. Tai, kad jų baisumas didesnis už rudąjį ar
raudonąjį marą – tik mūsų trumparegiško istorinio žvilgsnio kaltė.

Panašių
„antrųjų pasaulinių karų“ Maskvos valdovai patyrė ir daugiau – nuo pat
pirmosios regioninio lyderio vaidmenį suteikusios pergalės prieš
Didžiojo Naugardo pseudodemokratinę santvarką XV amžiuje, XVI amžiaus
pergalės prieš Kazanės chanatą, pergalės skonį atnešusių „lygiųjų“
prieš švedus XVII-XVIII amžiuje, „neįveikiamųjų“ įvaizdį suteikusios
paneuropinės Napoleono katastrofos, XIX amžiaus pergales prieš osmanų
įtaką pietinėse teritorijose.

Todėl save gerbiantys Antrojo
pasaulinio karo pabaigtuvių iškilmių dalyviai šalia Kremliaus sienų
turėtų pagerbti savo protėvių atminimą. Jacques‘as Chiracas (Žakas
Širakas) galėtų pasimelsti Kulikovo lauke, po to kartu su Turkijos
premjerais Recepu Erdoganu (Redžepu Erdoganu) ir anglų Tony Blairu
(Toniu Bleru) padėti gėlių Krymo karo aukoms, demokratinių principų
sargyboje stovintis George‘as W. Bushas (Džordžas V. Bušas) turėtų
nusilenkti Didžiojo Naugardo demokratų lėšomis statyto Šv. Sofijos
soboro ikonoms, Japonijos premjeras – nusifotografuoti Kurilų salų
(taip ir negrąžintų Japonijai) fone, Viktorui Juščenkai derėtų pasakyti
griežtą žodį apie Rusijos carus, netesėjusius nepriklausomybės pažadų
Bogdanui Chmelnickiui, o Gerhardas Schroederis (Gerhardas Šrioderis)
galėtų žingsniais išmatuoti tuos 32 kilometrus, jo pirmtakams likusius
iki raudonų plytų Kremliaus sienos.

Lygiai taip pat
nepriklausomos visų Lietuvos gyventojų, o ne tik bajorų, respublikos
vadovas Maskvoje turėtų gėlių padėti prie Kremliaus vartų, į kuriuos
kalaviju tris kartus beldėsi Algirdas. Po to reikėtų aplankyti cerkvę,
kurioje caras klūpėdamas ant kelių meldė Abiejų Tautų Respublikos
pasiuntinius amžinos taikos. O šio takelio Maskvoje paskutinis akcentas
galėtų būti Andrusovo paliaubų dokumento kopijos įteikimas Vladimirui
Putinui su prašymu grąžinti laikinai užimtas Kijevo Rusios žemes.

Antroji
istorikų būrimo iš padrikų šaltinių sritis – tai pakeliui į Maskvą
plytinti didžiulė erdvė, šiomis dienomis save Baltarusija vadinanti.
Praplikęs kolūkio pirmininkas remia įvairias mokslinę fantastiką
primenančias pasakas, todėl vos už 100 kilometrų nuo Vilniaus įsikūręs
Naugardukas skelbiasi esąs Mindaugo karūnavimo vieta, nors įrodymų
niekas pateikti negali.

Tačiau baltarusių ambicijos vadintis
tikraisiais senosios Lietuvos tradicijų perėmėjais turi loginio
pagrindo. Vertėtų suskaičiuoti vien tik LDK ar ATR laikus menančius
istorinius architektūros paminklus – akivaizdžiai gautume į kaulus, o
ir patys negalėtume paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, tokių „lietuviškųjų“
didikų kaip Radvilos daugiau dvarų rastume šiandienos Baltarusijos
teritorijoje

Baltarusija de facto jau tapo šiandienos Lietuvos
išbandymu – kiek dar esame pajėgūs savo vadybiniais sugebėjimais
nurungti slaviška mešką. Neperdedant galima teigti, kad būtent
Baltarusija, o ne Ukraina yra ir raktas į Maskvą. Totorišku krauju
augusi kazokų nacija pakluso tik tokiam pat galvažudžiui Vytautui –
Liublino unijos užmestą lenkų jungą kazokai tenešė pusšimtį metų.

Takelį
į Maskvą grįsdami senuoju Vilnius – Vitebskas – Orša – Smolenskas –
Maskva maršrutu, susiduriame su kol kas neišsprendžiamu galvosūkiu –
kaip lygus su lygiu galinčių diskutuoti baltarusių inteligentų trūkumu.
Tik demokratijos ir nepriklausomybės sąlygomis vykdomi baltarusių
istorikų tyrimai galėtų atkurti tą kažkada daug tvirtesnį tiltą (nei su
lenkais), jungusį mūsų tautas.

O kol kas privalome apie istorinę
tiesą kalbėti ir ją į akis rėžti šiuos kursus mokykloje praklausiusiems
vis mažėjančio pasaulio gyventojams.

Paskelbta www.omni.lt

Pastaruoju metu išgirdome tai, ką iki šiol galima buvo tik nuspėti – JAV
siekia atkurti Žečpospolitą. Nors formaliai tai pasakyta “įvertinant Lietuvos
vaidmenį vystant demokratiją Ukrainoje, Baltarusijoje ir Užkaukazės valstybėse”, tačiau akivaizdu, kad platesnio masto žaidime regiono lyderių vaidmuo, kaip ir viduramžiais, vėl tenka Lenkijai ir Lietuvai.

Žečpospolita šiandienos sąlygomis būtų idealus saugiklis, ribojantis maskvėnų imperines ambicijas. Dėl tos pačios Abiejų Tautų Respublikos neveiklumo (o tiksliau – dėl pradėtų paneuropinių žaidimų) viduramžiais Maskvos kunigaikščiai pasinaudojo proga sukurti stiprią autokratinių tradicijų valstybę. Į imperines ambicijas virtę interesai maitinami natūralių žemės resursų – naftos, dujų, kitų vertingų gamtos turtų – eksporto pajamomis. Plataus (geografine prasme) masto Žečpospolitos sąjunga sukurtų efektyvų įrankį riboti Kremliaus šeimininkų norus spaudimą kaimynams ir apskritai pasauliui daryti vamzdžio sklendės argumentais.
Tokia perspektyva – tėkšti Kremliuje ant stalo bendra sutartimi įtvirtintą
argumentą blokuoti Rusijos eksportą bendru frontu nuo Estijos iki Užkaukazės – turėtų sapnuotis daugeliui šių šalių energetiniais ištekliais besirūpinančių asmenų.

Toks regioninių jėgų pusiausvyros sukūrimas – idealiai palankus JAV
interesams. Už Atlanto įsikūrusiems verslininkams esminis galvąsopis – tai, kad Maskva neprognozuojama. Akivaizdu, kad tiek JAV vyriausybė, tiek ir pavienės korporacijos šiam bendram reikalui pasirengusios aukoti didžiules lėšų sumas.
Pakanka panagrinėti tiek Pasaulio banko investicinius projektus minėtose
valstybėse, tiek ir neseniai pasibaigusių Ukrainos oranžinių įvykių finansinius
srautus.

Iki visiško naujosios Žečpospolitos sukūrimo – keli etapai. Pirma, būtina
“nupirkti” Aleksandrą Lukašenką. Akivaizdu, kad ši užduotis taikoma Lietuvai ir būtent mūsų tinkamai atlikti namų darbai lems, kiek įtakos naujojoje
Žečpospolitoje galėsime tikėtis. Pirmieji JAV paramos ženklai akivaizdūs –
simboliškai reprezentacinė NATO funkcija atiteko būtent Lietuvos ambasadai
Minske. Antra, Užkaukazės respublikų įjungimas į naująją Žečpospolitą leistų
užsitikrinti daug svaresnius argumentus vėlesniems diskusijų su Kremliumi
laikams. Trečia, tai pačios derybos dėl naujosios Žečpospolitos veiklos formų.
Minimaliu atveju jos pagrindas – jau minėtos bendros derybų sistemos sukūrimas, kurioje bet koks Kremliaus grasinimas būtų iš karto sutiktas vienareikšmiška energetinių resursų eksporto blokada. Kol kas aktyviai nediskutuojama, tačiau kita tokios sąjungos itin svarbi veiklos sritis – tai iš “Tarybų Sąjungos” palikimu gauto branduolinio ginklo kontrolė, o pageidautina – ir sunaikinimas.

JAV siekis savo problemas spręsti svetimomis rankomis Lietuvai suteikia
galimybę tapti viena iš regiono lyderių. Svarbu, kad mūsų veikla būtų pagrįsta ne kerštu Maskvos kunigaikštystei, o siekiu kurti demokratišką ir saugų mūsų mažo pasaulio “kampelį”. Viduramžiais būtent Žečpospolitai teko stabdyti turkų invaziją į nusilpusią Europą. Šiame XXI amžiuje, matyt, turėsime atlaikyti naują rytiečių (gal net ir globalizacijos papildytą kinais) antplūdį. Būsimai gynybai ruoštis geriausiu atveju likę vos pora dešimtmečių.

Sausio 19 dieną sueis 525 metai, kai Maskvos kunigaikštis Ivanas III Vasiljevičius į Maskvos kremliaus Čiudo vienuolyną uždarė paskutinį nepriklausomos Naugardo feodalinės respublikos arkivyskupą Feofilą.

Nors galima abejoti, ar turėjo pagrindo tuo metu arkivyskupui iškeltas kaltinimas slaptu susitarimu su Kazimieru II Jogailaičiu prieš Maskvos kunigaikštystę, tačiau akivaizdu, jog Naugardo (formaliai tuomet jau keletą metų laikusio save LDK vasalu) kritimas tapo esminiu posūkiu, regione iniciatyvą perimant Maskvai.

Gilių istorinių žinių neturintiems verta priminti keletą istorinių faktų. Ivanas III Vasiljevičius 1478 metais užėmęs Naugardą, nukirsdino apie 300 pagrindinių respublikos feodalų, taip sunaikindamas pagrindinę respublikos atramą ir įgydamas bene triskart didesnę nei Maskvos kunigaikštystė teritoriją. Dėl to sekusių įvykių metu LDK teritorijoje vykusio Seimo metu Kazimieras II Jogailaitis sutiko pakurstyti skitus prieš Maskvą. Deja, chanui Achmatui sutikus ir net apsupus Maksvą, mūsų pajėgos ten nepasirodė ir taip buvo prarasta puiki proga revanšui bei status quo atstatymui. Netrukus, 1485 metais, Maskvai kaimyninėje Tverės kunigaikštystėje inicijuotas maištas lėmė šios žemės kunigaikščio išvarymą ir jos žemių prijungimą. Kazimierui toliau nerodant jokio noro kautis, paribyje su augančia Maskva esančių valdų kilmingos ir galingos giminės pradėjo pereidinėti į Maskvos pusę. 1490 metais tokios užrašytos net trys – Belskiai, Boratinskiai, Vorotinskiai. 1491 metais negalėdami kentėti nuolatinių puldinėjimų ir nesulaukdami centrinės valdžios dėmesio, į Maskvos pusę perėjo visi Seversko kunigaikščiai. Kertiniai vėlesni geopolitiniai LDK pralaimėjimai – tai Kazanės chanato, kankinusio Maskvą iš pietų, žlugimas 1552 metais ir šiuolaikinės Ukrainos teritorijos “laikinas” atsisakymas pagal Andrusovo paliaubų sąlygas 1667 metais.

Kuo šiandien svarbus LDK ir Naugardo ryšys? Pirmiausia, Liublino unijos metu sukurtas laikmečio sąlygoms demokratinis valstybės modelis rodo, kad tiek LDK, tiek Lenkijos karalystė buvo visuomeninio susitarimo, o ne valdingo įsakymo šalininkai. Dėl to LDK ryšiai su Naugardu irgi vertintini kaip demokratinių Rusios tradicijų puoselėjimas. Anuomet prieš keletą šimtmečių kritusios Kijevo Rusios didžiausios dalys teko būtent LDK ir Naugardui, todėl jų bendradarbiavimas (o ir galimas jungimasis) buvo itin skatintina perspektyva. Svarbu, kad šį ryšį stiprino ir bendra Konstantinopoliui pavaldi religinė struktūra.

Simboliškai prisimindami pažadą arkivyskupui Feofilui neatsitiktinai randame bendrų su šiandienos Lietuvos užsienio politikos darbotvarke uždavinių. Visus juos jungia Naugardo ir LDK demokratinių tradicijų gija. Oranžiniai Ukrainos įvykiai, nors ir finansuoti užjūrio demokratijų lėšomis, atvėrė duris tolesniems buvusio Kijevo Rusios centro demokratėjimo žingsniams. Ukrainos “atsikovojimo” pradžia – tai ir naujas bandymas šių laikų bogdanus chmelnickius įtikinti sąjungininkais rinktis europietišką LDK ir Lenkijos demokratiją, o ne autokratinę Maskvos tradiciją.

Nediskutuojamas antras pirmųjų šio amžiaus dešimtmečių tikslas Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai turėtų būti Baltarusijos demokratėjimas. Mažų mažiausiai III-iojo Abiejų Tautų Respublikos teritorijai prilygintini etniniai interesai leidžia ateityje tikėtis net bendrų federacinių nuotaikų.

Šiose dviejose veiklos srityse turėsime nuolatinę konkurentę – Maskvą, kuri, remdamasi kaimyninių teritorijų ištekliais, visokeriopai bandys išlaikyti savo imperines ambicijas. Tačiau, istorijos tekmėje turim puikių naujų sąjungininkų: vokiškosios Livonijos tradicijas perimančių Latvijos ir Estijos, dar ATR padalijimus atmenančias ir Tadeušą Kosciušką “pasiskolinusias” JAV. Tačiau Lietuvai, norint ištęsėti pažadą arkivyskupui Teofilui, svarbiausia kryptingai remti demokratinių tradicijų židinius. Ir tai nebūtinai yra krikščioniškos kultūros židiniai kaip Gruzija ar Armėnija. Laiku ateidami į pagalbą islamiškajam Kazanės chanatui, šiandienos Čečėnijai ar paremdami Japoniją Rytų klausimuose, galim į Rusią grąžinti demokratinę tradiciją.

Europos ir NATO skydas suteikia laiko ir naujų jėgų siųsti naujuosius emisarus į nusilpusią Maskvą. XIV-XV amžiaus Lietuvos vadybininkai veikė kardu nukariaudami klajoklių nusiaubtą kraštą, šiandien turim taikią alternatyvą komunizmo gaivalo iškankintiems Rusios žmonėms suteikti viltį. Žinoma, egzistuoja ir alternatyva – nubraukti protėvių istoriją, susitaikyti su “nuolatos skriaudžiamos Marijos žemės lemtimi” ir toliau tyliai pirmauti pagal savižudybių skaičių. Tačiau, praėjus pro Šv.Petro vartus, norėtųsi išdidžiai į akis žiūrėti Gediminaičiams, kalavijais ar protu vėrusiems ne tik Maskvos Kremliaus, bet ir daugelio kitų garsių priešų vartus.

Paskelbta portale www.omni.lt