XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: ryšiai su visuomene (Page 46 of 69)

Konsultuojant klientus užsirašytos pastabos apie kasdienius ir sudėtingesnius klausimus.

Codex Sinaiticus: ketvirtas amžius po Kristaus

Codex SinaiticusGrubiai galima būtų palyginti taip: nuo karaliaus Mindaugo mus skiria toks laiko tarpas, kiek prabėgo nuo šio rankraščio parašymo iki karaliaus Mindaugo karūnavimo. Vatikanas užsidirba dar vieną didelį pliusą ir moko mus visus, kaip amžinąsias vertybes reikia skaitmenizuoti!

Teigiama, jog Sinajaus kodeksas yra bene ankstyviausia pilnai išlikusi Naujojo Testamento kopija. Todėl galima tik stebėtis, kaip šis kūrinys išliko daugiau nei šešiolika šimtmečių. Sunkiai žmogišku protu suvokiamas matas. Jeigu per šimtmetį pasikeičia 3-4 kartos, tai šis rankraštis pergyveno 40-50 kartų! Kurtik per tą laiką nuorašai negalėjo nukeliauti?

O kai kalbam apie Bibliją, tai man eilinį kartą kyla klausimas – kiek istorijų mes prisimename iš savo prosenelių gyvenimo XVIII ar XIX amžiuje? Tai kaip Šventraščio raštininkai galėjo žodis žodin kartoti panašiai laike nutolusių įvykių istorijas? Matyt, smarkiai būrė ir kabino makaronus…

Jasikevičiaus fiasko NBA paslaptis: jis ne negras!

Indų kilmės rašytojo Aravind Adiga komentaro pradžia (iš liepos 28-osios „Time“ žurnalo numerio):

Julia, who sits at an outdoor table with a sign that says PSYCHIC READING AND PALMISTRY, has been watching me each day as I walk past her to the subway in this Brooklyn neighborhood. When I finally stop at her table, she tightens her head scarf and gives me a big smile. “How much for a palm reading?” I ask. “We will talk about money later, darling,” she says, grabbing my hand with delight. Behind her is a shop full of Indian paraphernalia — a Ganesha idol, incense sticks and OM signs, along with Tibetan scrolls of the Buddha. It strikes me that an American psychic in New York City must regard it as a coup to be seen in public with an Indian customer like me — the same rush that a white basketball trainer would get if LeBron James stopped by for a lesson.

<…>

Ta pati krizė, bet mažesnė

Gediminas Kirkilas sako: „Krizės nėra ir nebus“. Vieną kartą pataiko, kitą kartą – klysta. Šį kartą, jau menkai kas abejoja, suklydo. Ir daugelis dar kartą nusivylė, pažaduko etiketę dar stipriau prilipdė. Ar tikrai visada naudinga slėpti savo klaidas ar gresiančias problemas? Ar galutinis rezultatas būtų geresnis, jei blogybėms būtų pasiruošta ir apie tai paskelbta iš anksto?

Vis dar dažnas atvejis, jog svarbūs organizacijų įvykiai Lietuvoje skelbiami po fakto. Keičiasi vadovas(-ai), parduodamas didokas kiekis įmonės akcijų (suprask, prasta ateitis), įvyko gamybinė avarija – dažnai tokiais atvejais stengiamasi visus užtildyti, informaciją paslėpti ir stručio poza keičiama tik kai skandalas tampa viešas, o prastesniais atvejais – kai įsivelia valstybės institucijos ar net teisėsauga.

„Nepakeičiamų pilnos kapinės“ – anuomet sakė vienas žymūnas. Lietuvoje, matyt, padėtis pernelyg specifinė ir kapinių nelabai tėra, nes lietuviškas verslas reikalauja, kad viskas veiktų dėl to nepakeičiamo vadovo(-ų) asmeninių pažinčių. Negali ginčytis – Lietuvoje tikrai netrūksta patriarchalinės šeimos modeliu veikiančių įmonių, kur patriarcho pasitraukimas sužlugdytų visą veiklą. Tačiau visoms kitoms įmonėms vadovų kaita turėtų būti neišvengiama procedūra, kurios skaidrumas daro tiesioginę įtaką organizacijos įvaizdžiui. Continue reading

„The Times“ archyvas – Lietuvos veidrodis

1925, TimesLietuvoje žinios iš užsienio nevertinamos. Geriausiu atveju joms tenka pramogų ar linksminimo užduotis – Sidnėjaus zoologijos parke gimė trikojis ėriukas, paskendo keltas Malaizijoje ar uraganas Floridoje. Kaip teisingai yra sakęs Egidijus Aleksandravičius, dabartinis lietuvių sugebėjimas skaityti užsienio literatūrą yra blogesnis nei tarpukariu – visiems yra dzin, apie ką galvoja ir diskutuoja pasaulis.

Šiame kontekste britų dienraščio „The Times“ archyvas, kuris kol kas pateikiamas visiems nemokamai, yra sunkiai išsemiamas žinių srautas apie Lietuvos praeitį. Kur kitur galima rasti amžininkų mintis apie padėtį Lietuvoje ir kaimynėse nuo pat 1785 metų sausio 1 dienos? Ar dažnai skaitėme, ką amžininkai galvojo apie Gegužės 3-osios Konstituciją? Kaip buvo vertinamas Kosciuškos sukilimas ar Vilniaus universiteto uždarymas? Kaip buvo sukurta Lietuvos Respublika 1918-aisiais?

O dar įdomiau, ką apie Lietuvą ir kaip kalbėjo patys lietuviai – paveikslėlyje 1925 metais vasario 10 dieną „The Times“ priedo „Annual Financial and Commercial Review“ xix puslapio Lietuvos reklama. Ir palyginimui puslapyje virš jos – dienraščio korespondento pranešimas apie 65 proc. padidėjusį Lietuvos eksportą!

Vaikiškos „Akropolio“ vystytojų bėdos

Akropolis, SavanoriaiDažna Lietuvos verslininkų klaida – pirma prisivirti bėdų, o tada galvoti, kaip jas taisyti. Panašiai pasielgė ir „Akropolis“. Nusipirko sklypą, nugriovė senus pastatus, susitvarkė ir pradėjo statybas. Tada kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę ir pradėjo tvarkyti „popierius“.

Netikėtai viešumon išlindusios problemos nėra tokios jau mažos – dėl Geležinio Vilko gatvės išplėtimo sumažės Vingio parkas, smarkiai padidės transporto intensyvumas tiek ta pačia gatve, tiek ir dabar menkai tenaudojamu keliuku Vingio parko scenos link. Šiomis dienomis paviešinta idėja, jog komplekse bus ir daugiaaukščiai pastatai. Nieko neturiu prieš jų koncepcinę išvaizdą, tačiau vėl minama ant to paties grėblio.

Negaliu suprast, kas trukdė nusipirkus sklypą : a) susitarti su vietos bendruomene; b) susitarti su NVO (pavyzdžiui, žaliųjų organizacijomis); c) pristatyti sklypo vystymo koncepciją; d) suderinti visus leidimus statyboms; e) vykdyti statybas.

Dabartinėje situacijoje panašu į mažą vaiką, kuris pridaro į kelnes ir ramiai sėdi, kol tėvai patys supras, jog pas kažką smirda. Visiems būtų lengviau, jeigu „Akropolis“ pats pirmiau pasiprašytų ant puoduko…

« Older posts Newer posts »