Kremliui pūkšint informacinio karo pabūklais Lietuvoje ramiai ir nepastebimai „švenčiami“ Oršos mūšio metai. Mūsų šlovinga kairioji Vyriausybė 500 metų jubiliejaus priemonių planą sugeba patvirtinti metams iš esmės įpusėjus – gegužės 14 dieną.
Plano autoriai – Krašto apsaugos ministerijos Viešųjų ryšių departamentas (pateikė direktoriaus pavaduotojas Valdas Norkūnas). Savo parašu planą palaimino ir Vyriausybėje pristatė gydytojas pagal išsilavinimą Juozas Olekas.
Plane priemonės suskirstytos į tris grupes: (a) renginiai, (b) leidiniai, edukaciniai projektai ir (c) įamžinimo projektai. Stebina, jog šiaip jau visai kokybišką komunikacijos strategiją įgyvendinantis KAM VRD šiuo atveju pateikė nebent nykiai biurokratinei įstaigai tinkamą dokumentą.
Simboliška, kad planas patvirtintas šių metų gegužę – t.y. tuo metu, kai Kremliaus kariniai veiksmai Ukrainoje buvo aiškūs ir akivaizdūs. Oršos mūšis ir jo pagrindinis herojus (Konstantinas Ostrogiškis) gali ir turi būti tiesiogiai siejami su Ukraina (Ostrogu) ir jos kova dėl nepriklausomybės nuo Maskvos.
Pagrindinis dalykinis plano trūkumas – vertybinės ašies (t.y. ką ir kaip mes norime pasakyti propaguodami Oršos mūšio pergalę), proaktyvumo ir aktualumo stoka. Neskiriama dėmesio virtualiai erdvei, nėra jokių patrauklių audiovizualinių sprendimų, jokios perspektyvos turinio viralumui ar multiplikavimosi efektui. Ką jau kalbėti, kad pamiršti ne tik vaikai ir jaunimas, ignoruotos ir atskiros visuomenės grupės – vidurinis išsilavinęs sluoksnis, pensininkai, tautinės mažumos ir pan. O svarbiausia – visos priemonės orientuotos tik (!) į Lietuvos visuomenę ir jokio dėmesio Baltarusijai, Ukrainai, Lenkijai, Europai.
Tokį planą sunku net kritikuoti, nes nėra ką aptarinėti. Palyginimui siūlau puikų Mintauto Čiurinsko 2006 m. paskelbtą straipsnį „Pergalės prie Oršos (1514) propaganda Europoje: šaltinių apžvalga, literatūriniai bei kultūriniai aspektai“. Dvi šio teksto išvados akivaizdžiai parodo, kaip toli dabartinei mūsų Vyriausybei ir Krašto apsaugos ministerijai iki ambicijų ir globalaus mąstymo lygio, kuriame LDK valdovų gyveno XVI a. pradžioje (paryškinimai mano):
5. Plačiąja prasme Oršos pergalės legenda, įamžinta ir raštijos paminkluose, prisidėjo, anot Mečislovo Jučo, kuriant „lietuviškojo patriotizmo kanoną“, katalikiškojo lietuviškojo etnoso, lietuviškojo vadovaujančio branduolio (Vilniuje, Trakuose, Žemaitijoje) ideologijos formavimuisi. Iš čia savo ruožtu kilo ir savo krašto šventųjų ar šventojo paieškos. Oršos mūšio recepcija daugiatautės valstybės visuomenėje tapo ją konsoliduojančiu veiksniu. LDk stačiatikiai didžiavosi pergale Oršos mūšyje prieš maskvėnus, kuri buvo pelnyta vadovaujant stačiatikiui kunigaikščiui Konstantinui Ostrogiškiui, ir tai vienas ryškiausių jų patriotizmo pavyzdžių.
6. Per kultūrinių reiškinių prizmę nesunkiai įžvelgtume Oršos mūšio raštijoje bei literatūroje sąsajas su lietuvių kilmės teorijų reiškiniu XVI amžiaus pirmajame trečdalyje, kaip tautos, visų pirma politinės tautos, bei pačios Lietuvos valstybės konsolidacijos ir identifikacijos poreikio išraiška. Juk būtent po Vienos suvažiavimo sukuriamas Motiejaus iš Miechovo istorinis veikalas, kuriame nerasime palankumo Lietuvai, bet mielai pasakojama legenda apie kilmę iš romėnų, anot S. Narbuto, „kaip Jogailos, o kartu ir Jogailaičių kultūrinio portreto dalis“. Šis lenkų istorikas kartu su kitais autoriais legendą plačiai paskleidė jau spausdintose knygose. Oršos pergalė taip pat tapo vienu pagrindinių valdovo iš šios dinastijos Žygimanto Senojo gyvenimo ir jo istorinio portreto bruožų.
