XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: ryšiai su visuomene (Page 1 of 68)

Konsultuojant klientus užsirašytos pastabos apie kasdienius ir sudėtingesnius klausimus.

„Vyrai kalba“ – lapkričio 1 d. laida

Šią savaitę „Žinių radijo“ laidoje „Vyrai kalba“ su Raigardu Musnicku aptarėme:

  • Ar gali būti, kad vyrų smurtas kyla iš potencijos problemų?
    Tokios užuominos Oklendo (JAV) mokslininkų tyrime (nuoroda)
  • Kas devintas vaikas – ne nuo teisėto vyro!
    Ištyrus 5 tūkst. Anglijos moterų – rezultatai šokiruoja (nuoroda)
  • Lyčių įvairovė naikina tikrąjį moteriškumą
    Ko vertos naujausios apatinių drabužių „Etam“ ir „Victoria Secret“ kolekcijos? (nuoroda)
  • Kodėl Lietuva nemato savo pasaulinio lygio lyderių?
    Penktas kardinolas tauto istorijoje iš esmės nežinomas „plačioje visuomenėje“ – kas kaltas? Žmonės, žiniasklaida, …?
  • Didėjantis opioidų vartojimas („epidemija“) yra viena iš priežasčių (šalia viršsvorio ir aukšto spaudimo) dažnėjantiems insultams
    Taip sako JAV ligų analitikai iš CDC (nuoroda)
  • 87 proc. sekso metu tiesiog vaidina!
    87 proc. moterų aimanuoja garsiau, norėdamos padidinti partnerio pasitikėjimą savimi (nuoroda)
  • Turtingesni vyrai mėgsta moteris su mažesnėmis krūtinėmis – ir priešingai, skurdesni su didelėmis
    Tai patvirtinto tyrimas Malaizijoje ir D.Britanijoje (nuoroda)
  • Jeigu žmogus juokingas, tai dažniau ir labiau protingas!
    Kodėl protingesni nebijo iš savęs pasijuokti? (nuoroda)

Laidos ištrauka (apie 15 min, nuoroda). Laidos epizodai: apie tikras ar suvaidintas aimanas sekso metu (nuoroda), apie humoro jausmą, kuris ir intelekto požymis (nuoroda). Visa laida – „Patreon“ (nuoroda).

Apie laimėjusią Viliją Blinkevičiūtę, kuri nenori būti ministre pirmininke

Portalo „bernardinai.lt“ žurnalistui Vakariui Vingiliui trumpai pakomentavau, kodėl Vilija Blinkevičiūtė vengia tiesaus atsakymo, ar bus ministre pirmininke. Pagrindiniai mano komentaro akcentai:

L. Ulevičius: „Į situaciją galime žiūrėti iš kelių pusių“

[..] aiškaus atsakymo, ar V. Blinkevičiūtė bus premjerė, socialdemokratai vengia nenorėdami prarasti derybinių pozicijų formuodami koaliciją. [..]

[..] Į situaciją galime žiūrėti iš kelių pusių. Viena vertus, akivaizdu, kad dar nėra sudėliota koalicinė dėlionė, tad iš anksto užsiimti tam tikras pozicijas reiškia prarasti derybinį lankstumą. Kita vertus – vieša paslaptis, kad Blinkevičiūtė nelabai trokšta užimti premjero postą. Klausimas – kaip tą galimybę, naudingą sau, parduoti savo rinkėjams. Šios dvi aplinkybės reiškia, kad Blinkevičiūtė ieško gražaus išėjimo iš padėties, kai tarsi reikėtų užimti premjero postą, bet nenorint prarasti derybinių pozicijų vengiama galutinio atsakymo“ [..]

[..] Niekada negirdėjau aiškaus Blinkevičiūtės pasakymo, kad ji bus premjerė. Girdėjau tik tai, kad ji svarstys, galvos, kartu su prezidentu formuos, bet tiksliai nepasakė „aš būsiu premjerė [..]

[..] Kam socialdemokratams save statyti į aiškias pozicijas ir prarasti derybinį lankstumą? Gerokai naudingiau turėti atrištas rankas. Ir pačioje partijoje yra kelios grupės, kurios mielai pasidalintų tą poziciją į vieną ar kitą pusę. Bet jeigu socialdemokratai gauna premjero postą, jie negali gauti visų svarbiausių ministerijų. Socialdemokratams šviečiasi apie dešimt ministerijų, tai jeigu yra 5–6 rimtos, o koalicijoje – trys partijos, tai gavęs premjero postą automatiškai negausi visų gerųjų ministerijų. Svarbūs faktoriai yra tiek išorinės derybos, tiek vidiniai žaidimai [..]

[..] Nebūtinai Gintautas Paluckas galėtų tapti premjeru, esu girdėjęs ir apie Roberto Duchnevičiaus, Juozo Oleko, Vytenio Povilo Andriukaičio kandidatūras. Viskas priklauso nuo galutinės partnerių dėlionės ir sprendimų partijos viduje [..]

Visa publikaciją galite skaityti portale bernardinai.lt „Būtų keistoka dabar atsitraukti“: V. Blinkevičiūtė vėl kratosi premjero kėdės?“.

Apie Seimo rinkėjų portretus

Dienraščio „Kauno diena“ žurnalistas Aidanas Praleika klausinėjo, kaip vertinu ir matau atskirų politinių partijų rinkėjus, kokie jų portretai ir kaip su jais bendrauja partijos ir politikai. Pagrindiniai mano minčių akcentai:

– Ne vienas jūsų kolega teigė, kad Remigijus Žemaitaitis efektyviausiai panaudojo „spagečių“ metodą ir jo sėkmę lėmė taiklus rinkėjų pomėgių ar nuoskaudų išnaudojimas. Ar jūs sutinkate su tokiu vertinimu?

Iš dalies sutinku, tik patikslinčiau, kad prieš „spagečius“ jis naudojo „pleišto“ taktiką – naudojosi visuomenę skaldančiomis temomis. Tai gali būti bet kas, nuo fabriko statybų, kai vieni laukia darbo vietų, o kiti piktinasi, kad bus „daug dūmų“ iki vienalyčių santuokų, kai vieni džiaugiasi žmogaus teisių laimėjimu, o kiti šaukia, kad tuoj vaikus „išves iš kelio“.

R. Žemaitaitis išbandydavo, kuri tema patrauks rinkėjų ir žiniasklaidos dėmesį, ir tuomet joje „įsitvirtindavo“. Pavyzdžiui, jis išmėgino „žydų temą“, bet vėliau pajuto, kad nuėjo per toli ir nuo jos atsitraukė. Tokiu būdu jis ir rinkosi, kas geriausiai „limpa“.

Tai yra klasikinis, seniai taikomas ir gerai veikiantis metodas. Iš esmės, panašią taktiką 2016 m. naudojo „valstiečiai“, tik jie tai darė rafinuočiau.

– Kitos partijos naudojo tokią pačią taktiką šiuose rinkimuose?

Buvo bandymų, bet anaiptol ne visi sėkmingi. Panašu, kad tai bandė Viktoras Uspaskich, tačiau darė tai vangiai. Gal jau parakas baigėsi ir noro pritrūko. Petras Gražulis su Artūru Orlausku irgi lyg mėgino daryti tą patį, bet nedarė to sistemiškai ir keli epizodai jiems pavyko, o kitkas – ne.

Na ir socialdemokratų kampanija buvo panaši, tik vėlgi – rafinuotesnė. Jų programa buvo pilna neįgyvendinamų demagoginių pažadų. Kitaip tariant, jie taip pat naudojo „pleištą“, tik jų „pleištas“ buvo pozityvus – pakelsime visiems algas, išdalinsime „Sodros“ pinigus ir taip toliau.

– Ar „socdemų“ atveju tai tikrai rinkimų taktika, ar Algirdo Butkevičiaus laikų komunikacijos stilius: „Ryte sakau vieną, popiet – antrą, o vakare paneigiu ir vieną ir kitą“?

Nesiimčiau taip apibendrinti. Bet kuriuo atveju, LSDP sėkmė slypi ne tiek kampanijos strategijoje, kiek Lietuvai įprastame švytuoklės principe, nuo kurio mes taip ir nepabėgome. Nuo dabartinių valdančiųjų nusisukę rinkėjai ieškojo alternatyvos, kurią ir suteikė „socdemai“. Beje, šiuo požiūriu strateginę klaidą padarė Ramūnas Karbauskis su Ignu Vėgėle, nesugebėję patraukti į savo pusę šių rinkėjų. I. Vėgėlės figūra tam tikrą rinkėją patraukė, o kitus atbaidė. Beliko rinktis tarp socialdemokratų ir Sauliaus Skvernelio ir šioje situacijoje LSDP sąrašas atrodė solidžiau.

– O koks yra ištikimo socialdemokratų rinkėjo portretas?

Su visa pagarba vyresnio amžiaus auditorijai, tai yra sovietinis arba posovietinis rinkėjas, jaučiantis nostalgiją komunistams, mylėjęs Algirdą Brazauską ir panašiai. Tai savotiškas konservatorių „megztųjų berečių“ atitikmuo. Taip pat „perbėgėliai“, kurie nebalsuoja už bet kurią esamą valdžią, bet iš esmės yra ne protestinis elektoratas, o racionaliai mąstantys žmonės.

– Kas yra jūsų paminėtas „posovietikas“? Tai žmogus, įsivaizduojantis, kad viską jam turi duoti valdžia ir todėl sekantis paskui tuos, kurie daugiausiai žada?

Iš dalies galima sutikti su tokiu apibendrinimu. Žinoma, ne visi tokie, bet daugeliui šis bruožas būdingas. Valdžia jiems yra „teisingas šeimininkas“, priimantis sprendimus už juos. Tai yra, jie nemąsto kategorijomis, „padarysiu tą ir aną ir taip pagerinsiu savo gyvenimą“. Jie laukia, kad tai padarys kažkas iš rajono centro, Vilniaus ar Briuselio.

– Konservatorių komunikacija pasirodė vangoka, lyg jie būtų ramūs dėl jiems ištikimo elektorato ir nelabai tikėję, kad pavyks patraukti kitus balsus.

Panašu, kad jie gerai jaučiasi savo „burbule“ ir padarė jiems įprastą klaidą, neskirdami tinkamo dėmesio kitokiam rinkėjui. TS-LKD turi gerų strategų, bet matyt jų idėjos dėl kažkokios priežasties taip ir nepasiekė sprendimų priėmimo lygio. Galiausiai jie tvarkingai perdavė savo idėjas ištikimam rinkėjui, bet visai nebuvo pasiruošę bendrauti su neutraliu, o tuo labiau, jiems oponuojančiu rinkėju. Tik paskutinę savaitę jie ėmėsi įdomių veiksmų, prabilę apie kompromisų su „socdemais“ paiešką, bet jau buvo per vėlu. Be to, jie per daug statė ant Kremliaus užkardymo kortos. Vėlgi, tai gerai veikia jų rinkėją, bet ne neapsisprendusius. Prezidento rinkimuose „nekonservatoriška“ Ingridos Šimonytės kampanija patraukė į jos pusę įvairesnį elektoratą, o Seimo rinkimuose jie nesugebėjo šito pakartoti. Užstrigdami ties Kremliumi, jie net nesugebėjo akcentuoti gerų darbų, nuveiktų per šią kadenciją, nors tokių darbų tikrai buvo.

Žiniasklaida laikosi, mano nuomone, klaidingos nuostatos, kad viešojoje erdvėje „verti“ matytis tik žmonės, kurie yra išrinkti, užima tam tikrus postus.

– Konservatoriai dažnai kritikuojami dėl arogancijos, neva jų komunikacija tėra: „Mes vieni protingi, o visi kiti – šunauja“. Jų ištikimas rinkėjas – toks pat arogantiškas?

Socialinių tinklų „burbulas“ sudarė jiems įspūdį, kad jų ištikimas rinkėjas yra kaip tik toks, nors tai netiesa. Ir partijos gretose, ir rinkėjų tarpe yra daug normalių, nuosaikių žmonių. Jie nelinkę demonstruoti savo pranašumo, net kai tokį turi, ir nelinkę tyčiotis iš oponentų. Partijos komunikacijoje jų balsas menkai girdimas.

Tarkime, iki skandalo Monika Navickienė buvo kaip tik nuosaikaus konservatizmo pavyzdys. Jokios arogancijos, jokių patyčių. Atvirkščiai, ji pasižymėjo gebėjimu rasti kalbą su beveik bet kokiu pašnekovu. Tokių žmonių TS-LKD nėra daug ir tai trūkumas.

Kita vertus, faktas, kad Laurynas Kasčiūnas reitingavime aplenkė Gabrielių Landsbergį, rodo, kad partijos rėmėjai trokšta civilizuotos komunikacijos, nes L. Kasčiūnas taip pat yra iš tų politikų, kurie pasižymi tam tikra „jaunatviška“ bravūra, bet visiškai nerodo paniekos kitaip mąstančiam. Paradoksas, bet pliusas, kurį konservatoriai gavo už krašto apsaugos stiprinimą, skirtas L. Kasčiūno pusmečiui, o ne keliems Arvydo Anušausko metams.

– Pikti balsai visada skamba garsiau ir socialiniai tinklai čia ne išimtis, o taisyklės patvirtinimas. Piktas ir arogantiškas konservatorių rinkėjas apgavo partiją, sudarydamas vaizdą, kad jis yra dauguma?

Konservatorių vadovybės ratas pasidavė tokiam aštriam, bravūriškam formatui. Tuo metu neutralioji grupė nesikiša ir toleruoja lyderių šūkavimą.

– Kodėl rinkėjų simpatijų nesulaukė aiškiai ideologinės arba vertybiškai nuoseklios partijos – Laisvės partija, Lietuvos žaliųjų partija, Nacionalinis susivienijimas? Atrodytų, jie kelia strateginius, ilgalaikius ir net egzistencinius klausimus bei tikslus, bet visi liko „už borto“.

Tam matau dvi pagrindines priežastis. Pirmoji – rinkimų finansavimo sistema, kuri faktiškai blokuoja naujas politines jėgas, kas ir nutiko Nacionaliniam susivienijimui ir žaliesiems. Jie tiesiog neturi lėšų padoriai kampanijai ir lieka beveik nematomi.

Iš kitos pusės, didžiosios žiniasklaidos priemonės, kalbu ir apie komercinę žiniasklaidą, ir apie nacionalinį transliuotoją, laikosi, mano nuomone, klaidingos nuostatos, kad viešojoje erdvėje „verti“ matytis tik žmonės, kurie yra išrinkti, užima tam tikrus postus. Žodžiu, kalbėti verta tik su tais, kurie jau yra žinomi.

Taigi gauname situaciją, kai ir pinigų neturi, ir žiniasklaida tave ignoruoja. Jei turi 20 metų kantrybės, gal po truputį ir užsiauginsi žinomumą, tačiau kas gi turi tiek kantrybės?

O šiuo metu tokios politinės jėgos užstrigusios uždarame rate, kai neturi galimybių aiškiai ištransliuoti savo idėjų plačiai auditorijai. Geras pavyzdys būtų Nacionalinio susivienijimo pirmininkas Vytautas Radžvilas – inteligentas ir intelektualas, kuriam negalima leisti kalbėti su „paprastu“ žmogumi, nes lygis yra absoliučiai skirtingas. Tai iliustruoja ir faktas, kad sąrašo priekyje stojus Vytautui Sinicai, partija gavo bene trečdaliu daugiau balsų, nei praeituose rinkimuose.

Deja, vienintelis kelias lieka eiti per populizmą, per „popsą“, ką puikiai ir parodė R. Žemaitaitis. Primityviai – be turinio, bet su mechanika, kuri ir meta tave į priekį.

– Kitą dieną po rinkimų mūsų portale paskelbta apklausa, ar rinkėjai patenkinti rezultatais. Daugiau nei 60 procentų atsakė, kad ne. Jau kitą dieną po rinkimų. Ko gi nori Lietuvos rinkėjas? Koks yra jo portretas, vertinant pagal visų partijų rezultatus?

Man atrodo, kad tipinis lietuviškas rinkėjas ieško gerai žinomo, patikimo ir žinančio ką daro politiko. Neretai per rinkimus girdžiu atsiliepimų, kad štai šioje partijoje yra patikimai atrodančių žmonių, o anoje – ne. Kitaip tariant, jei šį žmogų žinau – svarstau balsuoti už jo partiją, o jei nežinau – nesvarstau. Čia vėl galima priminti mažų partijų problemą – mažas matomumas ir žinomumas. Galbūt jie yra aukščiausio lygio savo sričių specialistai, bet rinkėjas jų nežino, todėl jais nepasitiki. Veikiau, žiūrėdamas į partijos sąrašus, jis vadovaujasi principu „Petrą žinau, o apie Onutę bent kažką girdėjęs esu, tai už juos ir balsuosiu“.

Pyktis ant esamos valdžios yra reikšmingas Lietuvos rinkėjo bruožas. 2016 m. apklausos rodė, kad „socdemams“ atrodytų viskas klostėsi gerai, bet rinkimuose viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Kitas bruožas yra polinkis į „bangavimą“ ir protestą. Jei vertinsime keturis – penkis pastaruosius rinkimus, visada laimi tas, kas tuo metu nėra valdžioje. Pyktis ant esamos valdžios yra reikšmingas Lietuvos rinkėjo bruožas. 2016 m. apklausos rodė, kad visuomenė palaikė premjerą A. Butkevičių ir „socdemams“ atrodytų viskas klostėsi gerai, bet rinkimuose viskas apsivertė aukštyn kojomis. Taigi, protestinių balsų nuošimtis visada yra didelis, o tai rodo, kad tipinis rinkėjas yra gana griežtas ir nekantrus – užaštrina klaidas, neduoda progų pasitaisyti, o iš karto kerta politikui ir keičia jį kitu. Kartais net nelaukia klaidų, o iš karto nusistato priešiškai.

Trečias bruožas – įsitikinimas, kad pigi politika gali generuoti kokybišką rezultatą. Šiuo atžvilgiu man labai įdomu, ar Seimo narių atlyginimų padidinimas pagerins darbo kokybę. Labai tikiuosi, kad taip. Kitaip, ką bekalbėti apie politinį gyvenimą, jei partija negali sukrapštyti kelių tūkstančių eurų salei išsinuomoti ir žmones arbata pagirdyti ar tušinukų jiems nupirkti? Iš dalies dėl to kaltas rinkėjas, mėgstantis visus politikus apšaukti vagimis, bet niekada nesutiksiantis padidinti išmokas tiems patiems savivaldos tarybų nariams: „Ir taip jie viskuo tunka“. Paprastai tariant, iš politiko yra tikimasi, kad jis vogs ir faktiškai jis yra skatinamas taip daryti.

Visa publikaciją galite skaityti portale kauno.diena.lt: „Rinkėjo portretas: kokie politikų viliotiniai labiausiai gundo dažną lietuvį?“.

Apie politikus su 141-uoju partijos sąrašo numeriu

LRT televizijos žurnalistei Mildai Vilikanskytei komentavau, kodėl dalis politikų siekia gauti 141-ąjį savo partijos Seimo rinkimų daugiamandatės sąrašo numerį. Kelios mintys:

„Tu renkiesi paskutinį, kad galėtum būti šiek tiek išskirtinis. Apskritai rinkimai yra apie tai, kad tave pastebėtų, pamatytų ir kada tave pažymėtų, tavo numerį“, – komentuoja komunikacijos specialistas Liutauras Ulevičius.

[..]

„Paskutinis sąrašo numeris yra patapęs, pavadinkim, tokia skaistykla politikams, kurie ką nors prisidirba. Ir kurie šiaip tarsi, taikant aukštus standartus, nelabai galėtų dalyvauti rinkimuose“, – teigia L. Ulevičius.

Į reportažą nepateko dar kelios mintys:

  • Virginijaus Sinkevičiaus sprendimas DSVL sąraše – labiau ženklas, kad politikas nenori būti Seimo nariu, bet reikia, šį kelią rinktųsi tik išskirtinėse aplinkybėse
  • Ignas Vėgėlė LVŽS sąraše – simbolika ir kartu būdas išvengti tiesioginės konfrontacijos su partijos senbuviais ir bandymas gauti geresnes pozicijas savo atsivestiems kolegoms

Visas vaizdo reportažas ir tekstinė versija – LRT portalo publikacijoje: „Patekti į Seimą galima ir iš paskutinės sąrašo vietos: kas šįkart atsidūrė pabaigoje?“.

Kas yra „pranešimas žiniasklaidai“ (arba kas apgins ryšių su visuomene profesiją)?

2024-05-17 30-imt Seimo narių registravo įstatymo projektą Nr. XIVP-3792 (nuoroda), kuriuo siūlo Visuomenės informavimo įstatymą papildyti „pranešimo žiniasklaidai“ apibrėžimu:

38. Pranešimas žiniasklaidai – asmens, įmonės ar organizacijos parengtas informacinis pranešimas, kuris viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo nuožiūra gali būti publikuojamas visuomenės informavimo priemonėse.

Tuo pačiu projektu siūloma nustatyti papildomas pareigas žiniasklaidos priemonėms, kurios pasinaudoja pranešimu žiniasklaidai:

„12. Visuomenės informavimo priemonėje visa apimtimi ar iš dalies publikuojant pranešimą žiniasklaidai, turi būti laikomasi šių reikalavimų:

1) jei pranešimas žiniasklaidai publikuojamas neatlygintinai, jis žymimas žodžiais „Pranešimas žiniasklaidai“;

2) jei pranešimas žiniasklaidai publikuojamas atlygintinai, jis žymimas žodžiais „Reklama“ arba „Rėmimas“ (pasirinktinai);

3) visais atvejais nurodomas pranešimo žiniasklaidai rengėjas.“

Vartotojus „saugoję“ teismai nesuvokia ryšių su visuomene?

Įstatymo projektu bandoma spręsti praktikoje iškilusi problema, kai Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, netinkamai aiškindama paslėptos reklamos sampratą, pareikalavo iš žiniasklaidos priemonių, kad naudojant pranešimus žiniasklaidai jie būtų privalomai žymimi kaip reklama, nes neva nesilaikoma abiejų pusių (t.y. ir pranešimo žiniasklaidai autorių oponentų) išklausymo principo. Plačiau apie tokio teisės aiškinimo logikos klaidas aprašė Artūras Jonkus (nuoroda).

Aptariamo įstatymo projekto autoriai Aiškinamajame rašte tiesiogiai nurodo, jog projekto rengimą paskatino ir tai, kad viena iš žiniasklaidos priemonių Lietuvos teismuose yra pralaimėjusi bylą dėl pranešimo žiniasklaidai žymėjimo, nors jis buvo pažymėtas kaip „Pranešimas žiniasklaidai“ ir nurodyta, kokia organizacija jį išplatino. Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai išnagrinėjus skundą ir nusprendus neskirti nei įspėjimo, nei baudos redakcijai, nes skundžiamas turinys buvo pažymėtas kaip pranešimas žiniasklaidai, vartotojai pateikė ieškinį teismui prieš žiniasklaidos priemonę dėl tariamai paslėptos reklamos. II instancijos teismas vadovavosi dabartiniu teisiniu reguliavimu, kuriame nėra sąvokos „Pranešimas žiniasklaidai“, todėl žiniasklaidos priemonė buvo pripažinta kalta, o Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turėjo pakeisti savo ankstesnį sprendimą ir nubausti žiniasklaidos priemonę.

Penkios įstatymo projekto klaidos

Pirma, apibrėžime naudojamas terminas „žiniasklaida“ nėra teisinis, t.y. jis neturi aiškaus apibrėžimo Visuomenės informavimo ar kituose įstatymuose. Plačiąja prasme „žiniasklaida“ gali būti laikyti visi viešoje erdvėje veikiantys žinių sklaidos tarpininkai. Siaurąja prasme – tai tik profesine veikla užsiimantys žurnalistai ir visuomenės informavimo priemonių redakcijos. Tarp šių dviejų kategorijų – labai didelis skirtumas. Komunikacijos teorijoje „pranešimas žiniasklaidai“ suprantamas plačiąja prasme, t.y. neapsiribojama vien profesionalia žurnalistika užsiimančiais asmenimis. Jeigu projektu siūlomą pareigą suprantant taip, tai iš esmės visi visuomenės informavimo priemonių valdytojai (pavyzdžiui, tinklaraštininkai, vlogeriai ar informacijos šaltinių agregatoriai) turės analizuoti ir visus pranešimus žiniasklaidai atitinkamai žymėti. Tai akivaizdžiai perteklinis reikalavimas.

Antra, nėra aišku, kokiu pagrindu projekto autoriai daro skirtumą tarp „asmens“, „įmonės“ ir „organizacijos“. Logiška būtų skirti „fizinius ir juridinius asmenis“, kas reikštų, kad apimama visų asmenų veikla. Tuo tarpu skirtumo tarp „įmonės“ ir „organizacijos“ teisė nefiksuoja. O terminas „asmuo“ yra suprantamas kaip bet koks subjektas – tiek fizinis, tiek juridinis.

Trečia, „parengtas informacinis pranešimas“ savaime netampa pranešimu žiniasklaidai. Kitaip tariant, tai nėra būtinas pranešimo žiniasklaidai požymis. Tokiu galėtų ir turėtų būti „išplatintas informacinis pranešimas“. Nes platinamas gali būti tik parengtas informacinis pranešimas.

Ši nuostata svarbi vertinant kartu su siūlomu 39 straipsnio 12 dalies 3 punktu, kuris nustato, jog „[..] visais atvejais nurodomas pranešimo žiniasklaidai rengėjas“. Nes nėra aišku, kas iš apibrėžime vardinamų – asmuo, įmonė ar organizacija – turėtų būti nurodoma visuomenės informavimo priemonėje, panaudojančioje pranešimą žiniasklaidai. Juo labiau, kad pranešimo žiniasklaidai rengėjai gali būti tiek komunikacijos veiklos užsakovas, tiek tokios paslaugos vykdytojas (agentūra, jos darbuotojai ar nepriklausomai dirbantys specialistai), tiek labai skirtinga procese dalyvavusių darbuotojų komanda.

Ketvirta, esminiu pranešimo žiniasklaidai požymiu projekto autoriai siūlo nustatyti, kad jis „rengėjo ir (ar) skleidėjo nuožiūra gali būti publikuojamas visuomenės informavimo priemonėse“. Tokiu būdu apibrėžime funkcijos paskirstomos į (a) parengimą ir (b) publikavimą. Tai klaida, kadangi klasikinis pranešimas žiniasklaidai yra publikuojamas jį sukūrusios ir platinančios organizacijos (ar jos vardu).

„Publikavimas“ nėra ir negali būti esminis pranešimo žiniasklaidai požymis, nes reikšminga pranešimų žiniasklaidai dalis nepasiekia šio tikslo, tačiau dėl to nė kiek nepraranda savo informacinės vertės ir nevirsta kažkuo kitu.

Dar svarbiau, jog ryšių su visuomene veiklos minimizavimas į „teksto parengimą“ yra pavojingas ryšių su visuomene veiklos devalvavimas, kai komunikacija suprantama tik kaip tekstų ruošimas, o jų viešinimas (ir publikavimas) jau ne komunikuojančių subjektų, o žiniasklaidos funkcija. Tai teisinga reklamos santykių atveju, bet niekaip nedera su atlygintinumo požymio neturinčia informacijos sklaida, kurią užtikrina ryšių su visuomene veikla.

Penkta, įstatymo projekto autoriai siūlo, kad pareiga atitinkamai žymėti atvejus, kada pasinaudota pranešimu žiniasklaidai, atsirastų „visa apimtimi ar iš dalies publikuojant pranešimą žiniasklaidai“. Kitaip tariant, iš pranešimo žiniasklaidai paėmus net pora žodžių visuomenės informavimo priemonė turėtų apie tai pažymėti.

Tokia pareiga būtų ypač perteklinė, kai ryšių su visuomene veiklų metu komunikuojama su žurnalistais jiems perduodant trumpas žinutes. Pavyzdžiui, trumpai elektroniniu paštu informuojant apie kokį nors įvykį. Tokiu atveju žurnalistas, atkreipęs dėmesį ir panaudojęs net keletą žodžių turėtų skaitytoją informuoti, kad remiasi atitinkamo asmens pranešimu žiniasklaidai (nes apibrėžimas nenustato minimalios informacinio pranešimo apimties – t.y. pranešimu žiniasklaidai būtų laikomas ir poros sakinių laiškas).

Tragikomiškos situacijos susidarytų, kai žurnalistai nagrinėja sudėtingas temas, remiasi daugybiniais pranešimais, jų turiniu. Tada būtų privalu nurodyti visų tų pranešimų žiniasklaidai autorius, pažymėti autorinį žurnalistinį tekstą kaip „pranešimą žiniasklaidai“ ir pan.

Būtina taisyti teisės akto klaidas

  1. Ydingi teismų sprendimai turi būti keičiami teisminiu keliu, o ne pertekliniu ir ydingu reguliavimu
  2. Viena iš bazinių ryšių su visuomene sąvokų – pranešimas žiniasklaidai – gali būti keičiamas ir apibrėžiamas tik atvirai ir skaidriai įtraukiant ryšių su visuomene profesijos asociacijas, mokslo institucijas, ekspertus.
  3. Dabartiniai siūlymai turi būti koreguojami, išvengiant aukščiau minėtų klaidų.
« Older posts