Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: politika (Page 40 of 137)

Piliečių Santalkos veikloje neišvengiamai susiduriame, kai ką spėju ir aprašyti.

Lietuvos priklausomybė 2030-aisiais

2010.06.09 / / 4 Comments

Viena teta, tarybiniais laikais sugebėdavusi ne darbo metu (sako, nelabai ir dirbo) pelningai pirkti ir parduoti, labai piktinosi, kai pyplys pareiškiau užaugęs būsiąs milicininku. Teta amžiną atilsį, o teisės studijos – įvykęs faktas. Tikroji Lietuva 2030-aisiais taip pat daug kam nepatiks, tačiau nereiškia, jog jie iki tol temps. Nėra nė kiek daugiau garantijų, kad tą laikmetį pamatysime aš ir Tu, skaitytojau. Dar daugiau – nėra jokių garantijų, jog Lietuva ir apskritai 2030-ieji bus. Tą lems 3 nežinomieji.

Baziniai ištekliai

Pamenate Maslow piramidę? Seniai Tavo, skaitytojau, būste buvo dingusi elektra? 10 minučių? O gal pusdieniui? Ar teko patirti, jog dingus elektrai po tam tikro laiko nustoja veikti vandens tiekimo ir surinkimo (paprastai tariant – kanalizacijos) sistemos? Jeigu pirmosios negandas dar galima tverti, tai antroji labai greitai pakeičia šiandien gamtos valdovais save bevadinančių iliuzijas. Veltui nepasakosiu apie šilumą žiemą ir šylančioje Sibiro žemėje trūkinėjančius dujų vamzdžius. Naftotiekis „Дружба“ – tik politiniai žiedeliai. Ką jau kalbėti apie galimybes užsitikrinti pakankamą ir ilgalaikį perdirbtos urano rūdos tiekimą.

Techninis tarybinių gaminių garantinis terminas dažniausiai neviršydavo 30-50 metų. Realiam vertinimui reikėtų prisiminti, jog paskutinį tarybinį dešimtmetį išplitęs brokas tą garantiją dar ženkliai sumažino. Todėl 2030-aisiais gyvensime ir patirsime daug nenuobodžių akimirkų. Tiesa, ne visos jos bus smagios – kai kurios šaltos, kitos kvapnios, trečios panaikinančios virtualaus ir globalaus pasaulio vizijas.

Naftos piko pakalnėje

Daugelis iš karto atsakys, kuo skiriasi LPG ir CNG. Juokauju, žinoma. Dar mažiau galės paaiškinti, kodėl vieno iš jų 2030-aisiais praktiškai neliks. Paslaptis paprasta – LPG gamybai reikalingas naftos perdirbimas bus ženkliai sumažėjęs, todėl jo pramoninis ir privatus (pavyzdžiui, lengviesiems automobiliams) naudojimas bus pranykęs. Kaip pranykusi bus ir prabanga laisvu nieko neveikimo metu „pasivažinėti po miestą“. Važiuojantys, o ne „galintys važiuoti“ automobiliai bus retos prabangos dalykas. Kodėl?

Naftos pikas, kuris pasiektas apie 2010 metus (su 5 metų paklaida), reiškia drastiškai augančias naftos kainas. O nafta – šiuolaikinio modernaus (2010-ųjų samprata) gyvenimo pagrindas. Nuo maisto, vaistų, drabužių iki buities ir, svarbiausia, ūkio plėtros. Pasaulinio ūkio plėtros pagrindas – kuo daugiau suvartoju naftos, tuo daugiau pagaminu „kažko“. Kuo daugiau pagaminu ir parduodu – tuo daugiau naftos vėl galiu nusipirkti. Tai universali valiuta, kol ji neišnyks. Naftos kiekis ribotas ir išžvalgyti ištekliai nuosekliai mažėja – minėtas naftos pikas reiškia, jog sunaudojama daugiau naftos, nei atrandama naujų išteklių. Tai reiškia – kuo toliau, tuo labiau naftos trūks, o rinkos ekonomikoje tai reikš didėjančias kainas. Neatsitiktinai JAV demokratiją neša į ten, po kur slūgso apčiuopiami naftos rezervai. Nes kai reikės, „įsodinta demokratija“ parduos tą naftą pigiau ir, jei reikės, paspaudžiant durtuvais. Tuo metu visų turimų Lietuvos išteklių, kaip žinia, užtektų gal vieneriems metams Mažeikiams.

Žaidimas „Dievas“

GMO – daug kam maisto pramonėje konkurencinį nerimą keliantis siaubas. Man ir Tau, skaitytojau, tai turėtų rūpėti dėl kitos priežasties. Tiek, GMO, tiek dirbtinės bakterijos, klonuoti gyvuliukai ar žaidimai su žmogiškomis ausimis, augančiomis ant laboratorinių pelių nugarų – visa tai yra bandymai pakartoti Dievo rūpestėlį sukurti žemę per septynias dienas.

Bandymai sukurti gėrį nėra baisūs. Baisiau, kad gėrį kuria ribotų gebėjimų žmonės. Žinoma, jie žymiai geriau už mus išmano, kaip pakeisti DNR struktūros segmentą A į B, tačiau stokoja žinojimo, kuo visa tai gali baigtis. Skaitantys Šventraštį turėtų prisiminti grasinimus apie bausmes už nuodėmes, sekančias net septynias kartas į priekį. 7 * ~25 = beveik pora šimtų metų. O kokią įtaką gali turėti „nekaltas“ triušis, laivo paleistas kelionės pabaigos uoste? Panagrinėkite Australijos istoriją ir šiandienos rūpesčius.

Todėl bandymai tapti Dievu yra gana erzinantys. Kaip erzina visos revoliucijos, suvalgančios vaikus. Duokdie, atrastume bulves, panaikinusias badą viduramžių Europoje. Nes nesinorėtų gyventi genetinių homo sapiens pokyčių metais. Jau geriau būsiu dulke ir ja virsiu..

3 nežinomieji ir 2030-iųjų Lietuva (arba Išvados)

2030-aisiais man sukaks penkiasdešimt. Arba būtų sukakę, jeigu į Anapilį išeisiu anksčiau. Tačiau pusamžis vis tiek bus/būtų keistas, nes gyvenimas Lietuvoje, kokį Tu, skaitytojau, matai šiandien, bus visiškai kitas. Tikras maistas bus išimtis, nes išbrangusias trąšas reikės kompensuoti genetiškai modifikuotomis ir kenkėjams atspariomis maisto kultūromis. Pagrindiniai energijos šaltiniai pasikeis, tačiau lengvai perkeliamų ir pagal mūsų norą energiją gaminančių šaltinių bus pernelyg mažai. Tokiomis aplinkybėmis iki 2,5 mln. gyventojų sumažėjęs (ne politiškai korektiškai tariant, išmiręs) Lietuvos gyventojų skaičius bus tikras išsigelbėjimas, balansuojant valstybės biudžetą. Tiesa, ar ta valstybė bus Lietuvos Respublika, per daug auksinių nestatyčiau.

P.S. tekstas skelbtas didžiausiai Baltijos šalyse naujienų agentūrai BNS minint savo veiklos dvidešimtmetį ir pristatant Lietuvos žinomų žmonių prognozes apie galimus pokyčius Lietuvoje ir Baltijos šalyse per ateinančius 20 metų projekte „BNS – 20“. Šio teksto nuoroda.

P.P.S. tai „juodasis scenarijus“, kuris, tikiuosi, neišsipildys. Tačiau tai nereiškia, jog galime jį atmesti ir neįvertinti esminių grėsmių.

P.P.S. negaliu nepaminėti nepakartojamos patirties, kai gūdžiais ; ) 2001-aisiais kartu su Antanu Anskaičiu, Vaidotu Bareišiu, Danu Vaitkevičium, ir Kęstučiu Vaškelevičium pirmą kartą nagrinėjome, kas yra scenarijų rašymas ir Atviros Lietuvos fondo konkursui pateikėm darbą „Lietuvos ateities kasdienybė“.

Socialiniai tinklai ir politinė propaganda

2010.06.07 / / 0 Comments

Prieš pora savaičių rusiškasis delfi.lt paskelbė straipsnį „Социальные сети: подсадка нормальная“. Константин Амелюшкин kalbino psichoterapeutą Olegą Lapiną ir mane. Tema verta šiek tiek platesnio panagrinėjimo – priminsiu, jog praėjusiais metais TSPMI konferencijoje skaičiau susijusį pranešimą „user generated content online and political processes: conceptual problems of policy, media and legal regulation“.

Taigi, imant jautį už ragų – ar politinė propaganda įmanoma socialiniuose tinkluose? Trumpas atsakymas yra „Taip, įmanoma“. Tačiau kartu su esmine pastaba, jog kokybiškai vykdyti propagandinę kampaniją socialiniuose tinkluose žymiai sudėtingiau, nei tradicinėse vienakryptėse žiniasklaidos priemonėse.

Kodėl verta? Pigu – didelis pasiekiamumas – mažiau formalu

Įsitraukimo į socialinius tinklus kaštai dažniausiai yra nykstamai maži. Su sąlyga, jog politinės organizacijos turi gana daug personalo, kuriam galima skirti turinio kūrybos užduotis, tai tampa itin efektyvi komunikacijos priemonė.

Todėl visos organizacijos, veikiančios politinėje erdvėje, tiesiog privalo dalyvauti socialinių tinklų veiklose. Klausimai, kuriuos verta svarstyti – kiek ir kokius tinklus pasirinkti, kuriuose iš jų ir kokį turinį kurti ir platinti.

Vertinant tikslinių auditorijų požiūriu internetas bendrai ir socialiniai tinklai konkrečiai turi gana aiškią didesnių pajamų ir protaujančią auditoriją. Tai reiškia – gana tiksliai pataikančią į politinių sprendimų priėmimo erdvę, nes būtent aktyvūs ir sparčiau mąstantys piliečiai dažnai yra politinių sprendimų priėmėjai.

Klasika tapusi tiesa, jog neformalus bendravimas visada yra efektyvesnis, galioja ir socialiniuose tinkluose. Dar svarbiau – socialiniame tinkle galima leisti sau būti be kaklaraiščio ir rodyti daugiau emocijų. Nuosekliai siejant tai su organizacijos tikslais ir užduotimis galima tikėtis žymiai pozityvesnės reakcijos į bet kokią žinią.

Kodėl pavojinga? Diskusija – atvirumas – kontrolės stoka

Tradicinė politinių organizacijų klaida socialiniuose tinkluose – bandymas juose taikyti standartinėje žiniasklaidoje įprastas priemones. Bene geriausias pavyzdys – tai Naujosios sąjungos kampanijos lietuviškuose socialiniuose tinkluose fiasko. Aktyviai pristeigę profilių ir tiražavę nenutrūkstamas žinias rinkimų kampanijos metu, visa tai akimirksniu baigė rinkimus pralaimėję. Fake‘as socialiniame tinkle žymiai lengviau pastebimas ir žymiai griežčiau baudžiamas. Beje, lygiai tas pats galioja ir konservatoriams, kurių pavyzdinė rinkimų kampanija lūžo po rinkimų. Geriausias pavyzdys – miręs Andriaus Kubiliaus tinklaraštis.

Socialinis tinklas reikalauja gyvo ryšio, diskusijos Tai nėra ir nebus vienakryptė TV studija, kurioje garbūs prelegentai galės plėtoti demagogiją, nesulaukdami aštrios ir taiklios kritikos. Todėl savo argumentų negalintys apginti populistai socialiniuose tinkluose neturi ką veikti – juos ten suvalgys gyvus, jeigu jie aktyviai neplėtos savo pozicijos. Tiesa, tai nereiškia, jog neįmanoma aktyviai ginti populistinės pozicijos – tiesiog aktyvius ir mąstančius piliečius žymiai sunkiau mulkinti. Bet nereiškia, kad neįmanoma..

Socialinis tinklas, kaip ir bet kokiai kita bendravimo internetu forma, neatsiejama nuo skaidrumo ir atvirumo. Čia nėra užuomaršų, čia viską primins visaatmenantis Google. Todėl bandymai meluoti ar gintis nuo savo ankstesnių minčių yra bergždžias reikalas – diskusijoje iš karto gausite priminimus ir citatas.

Todėl propagandą socialiniuose tinkluose įmanoma skleisti tik nuosekliai išbaigus bendrą ideologinę poziciją, nesimėtant ir nekaitaliojant savo argumentų. Kitaip jus iš karto suseks ir turėsite skuosti pabrukę uodegą.

Šiandienos Lietuvoje galbūt sunkiausiai suvokiamas politikams reiškinys – tai priemonių kontroliuoti socialinių tinklų turinį stoka. Čia jus gali apspjauti, gali apšmeižti ir gali girti iki begalybės. Jūsų kontrolė susiveda tik į tas priemones, kurias jums pateikia konkretaus socialinio tinklo autoriai.

Daugeliui seno kirpimo politikų ir sprendimų priėmėjų kontrolės stoka tampa pagrindiniu argumentu, kodėl jie atsisako socialinių tinklų, tačiau tokiu žingsniu jie bėga nuo savęs ir tęsia bandymus riboti neigiamą informaciją. Atsibuskite, tai XXI amžius, kuriame privatumo mažėja ir dar mažės.

Kas toliau?

Kaip ir viskas gyvenime, socialiniai tinklai turi daug naujų galimybių, kurias skandina tiek pat naujų pavojų. Tačiau sunku būtų ginčytis, jog moderni politinė organizacija ar institucijų galėtų judėti į priekį be dalyvavimo socialiniuose tinkluose.

P.S. eilinį kartą rašau viešą skatinimą KAM’ui, URM’ui ir Valstybės saugumo departamentui – kada bus pradėta aktyvi Lietuvos Respublikos interesų propaganda elektroninėje erdvėje? Pažadu patarimus nemokamai ; ) Pavyzdžiui, šiek tiek apie Izraelio vykdomus Web 2.0 karus.

Социальные сети: подсадка нормальная

..do it in the streets and frighten the horses?

2010.05.19 / / 7 Comments

Ponios Patrick Campbell posakis „I don’t care what they do, so long as they don’t do it in the street and frighten the horses“ datuojamas apytiksliai 1910 metais, tačiau puikiai tinka ir šiandien. Į jį vaizdžiai telpa sveikam protui neprieštaraujanti mažumų tolerancija ir nubrėžiama aiški jos riba. (PS. apie tai, jog to sveiko proto nuosekliai mažėja, puikiai pasakoja Владимир Буковский)

Apie gėjų ir lesbiečių problemas esu rašęs, netgi viešai internete diskutavęs su oponentais (pavyzdžiui, diskusija su Rimu Žilinsku, apsikeitimas argumentais su LTSR.lt).

Vienas protingas pažįstamas žmogus mėgsta sakyti: „Žmogaus protui ribos yra, bet kvailybei – deja, ne..“. Turbūt homoseksualių vadybininkų organizuotos eitynės „Baltic Pride 2010“ turėjo praverti akis visiems bent kiek mąstantiems Lietuvos piliečiams. Jau seniai turiu gana griežtą nuomonę, jog homoseksualumas nėra skatintina visuomeninė vertybė, tačiau tikrai ir ne piktžolė, kurią reikia visomis jėgomis rauti lauk. Visgi, visuomenės reakcija į taikią eiseną yra liguista ir atveria ne homoseksualų, bet visuomenės ydas ir pakantumo trūkumą. Baisoka, kad tas santykis dažnai siekia 3:1 (visuomenės nuomonių tyrimų) ar net 10:1 (TV balsavimų atveju).

Šiek tiek praėjus laiko po eitynių galima bandyti apibendrinti situaciją. Trumpai jį apjungiau iliustracijoje į vieną TAIP ir tris NE. Kodėl? Nes nematau jokių argumentų, kodėl homoseksualios orientacijos žmonės turėtų būti laikomi visuomenei pavojingais ligoniais. Tačiau tuo pat metu esu visiškai tikras, jog aktyvus homoseksualumo kaip vertybės propagavimas visuomenei ilgu laikotarpiu neša nuostolius, o ne naudą.

Klausimų sąrašas

Norint diskutuoti, o ne pilstytis purvais, visada naudinga susidėlioti argumentus. Tad kur laužomos ietys?

  1. ar tai liga? (homoseksualumas įgimtas vs. įgytas – jaunuoliai, kurie viską nori išbandyti ir atrasti?);
  2. ar tai pavojinga aplinkiniams? (reikia izoliuoti? užkrečiama?) ar egzistuoja poveikis riboto veiksnumo asmenims (ypač – jaunimui)? ar reikia riboti informaciją apie (homo)seksualumą?
  3. ar egzistuoja homoseksuali šeima? (teisė kurti šeimą vs. teisė įsivaikinti).

Ar homoseksualumas – liga?

Jeigu būčiau biurokratas, pasiremčiau 1973-iųjų Amerikos Psichiatrų Asociacijos sprendimu išbraukti homoseksualumą iš psichinių sutrikimų diagnostikos ir statistikos žinyno (DSM).

Tačiau esu paprastas žmogus, kuriam liga – tai kūno veiklos laikina klaida, nukrypimas nuo vidutiniškai patikrinto kelio (panašiai ir LKŽ). Tada ir kyla abejonės, ar homoseksualumas yra laiko patikrintas būdas. Akivaizdu, kad:

  • tai ilgalaikis visuomeninis reiškinys – paskaitykite Platono „Puotą“ (angl. Symposium);
  • homoseksualai sudaro žymią visuomenės mažumą, t.y. tokie polinkiai būdingi retam žmogui;
  • homoseksualai neturi galimybių susilaukti bendro palikuonio;
  • homoseksualai (ypač gėjai) dažnai turi savitą saviraiškos (meno ir kt.) supratimą, kas iš tiesų praturtina visuomenę;
  • …

Taigi, homoseksualumas yra neišvengiamas visuomenės palydovas, tačiau turi nišinį pobūdį, t.y. būdingas tik mažai visuomenės daliai. Tačiau ta mažuma teikia didžiajai daliai visuomenės tam tikrą naudą pati iš esmės nesinaudodama galimybes pratęsti save.

Ar homoseksualūs polinkiai yra tokių asmenų kūno veiklos sutrikimai? Beveik visais atvejais homoseksualūs asmenys ir toliau gali naudoti savo lytinius organus giminės pratęsimui, tačiau valingai to nedaro. Taigi, akivaizdu, jog tai nėra kūno veiklos sutrikimas, o valios valdomas žingsnis. Tos pačios lyties asmens pasirinkimas vyksta pasąmonėje, todėl tol, kol nėra veiksmingų būdų ją tirti ir kontroliuoti, tol ir kalbos apie homoseksualumą kaip ligą yra tuščios.

Ar homoseksualumas užkrečiamas?

Vienas taikliausių klausimų, kuriuos iškėlė „Baltic Pride“ organizatoriai, buvo skirtas tradicinių vertybių puoselėtojams. Klausta, ar tos vertybės iš tiesų tokios tvirtos, jeigu jas galima paminti paprasta taikia eisena?

Pasaulyje, kurį valdo „Gyvenk dabar! Mirk jaunas! Būk gražus lavonas!“ kultas, toks klausimas susilaukia palaikymo, bet jo autoriai neturi atsakymo, kaip nišinių, kartais gal net deviantinių, vertybių propagavimas veikia ribotai veiksnius piliečius (toli gražu ne tik nepilnamečius). Ar nėra taip, jog seksualumo (visų formų) propagavimas Vakarų visuomenėse lėmė itin ankstyvą ir perteklinį domėjimąsi? Ar energija, anksčiau skirta kitoms žmonių veiklos sritims, dabar nėra telkiama tik į su seksualumu susietus malonumus? Manau, tai pernelyg gilūs klausimai, kad juos būtų galima atsakyti tik juodu ar baltu rašalu.

Kita vertus, nagrinėjant net ir lietuviškąsias medijas abejonių nekyla – seksualumo kultas daro tiesioginę įtaką visuomenės vertybėms ir tikslams. Ar pramoga ir malonumas yra pamatinės mūsų šalies vertybės? Drįstu abejoti, jog šių dalykų persisotinimas yra žymiai pavojingesnis, nei trūkumas.

Svarstant taikių eitynių kaip homoseksualumo propagavimo klausimą, dabar esu nuomonės, jog taiki ir nevulgari eisena yra prasmingas mažumos teisių gynimas. Tai, ką matėme Vilniuje, tik patvirtino homoseksualų priešininkų silpnybes, o ne pirmųjų trūkumus ir pavojus.

Ar šeimos samprata „lanksti“?

Bene lengviausiai atsakomas klausimas. Lietuvoje šeima yra tas visuomeninis darinys, kurio jungtis yra vaikai. Homoseksualai bendrų vaikų turėti negali, todėl ir šeima jų atveju yra kitokia. Tam Civilinis kodeksas numato net specialią formą – partnerystę (tiesa, tai, jog nėra priimti visi reikalingi poįstatyminiai aktai, yra rimtas kliuvinys, kurį reikia skubiai spręsti).

Galimybė kurti šeimą homoseksualiems asmenims atsirastų tik įvaikinimo atveju, tačiau įsivaikinti visai svetimą vaiką dviems tos pačios lyties asmenims būtų visai netinkamas sprendimas – psichologai šiuo atveju abejonių neturi. Tuo tarpu „pusinis“ įsivaikinimas, kai savo partnerio(-ės) vaiką įsivaikina kitas partneris, labiau panašus į bandymą apeiti teisės normas, o ne realus rūpestis betėviais vaikais.

Aišku, rimtas klausimas kyla tada, kai vaikų namai pilni vaikų, o šeimos jų įsivaikinti nenori. Ar turėtume tada leisti įsivaikinti homoseksualiems partneriams, atskirai gyvenantiems asmenims? Čia vėlgi klausimas, kuriam vieno aiškaus atsakymo nėra..

Pabaigai

Homoseksualumas – nepanaikinamas visuomeninis reiškinys. Turintis privalumų ir trūkumų, tačiau nei dėl vienų, nei dėl kitų nevertas išskirtinio dėmesio ar teisių.

NVO veiklos pagrindas – finansų viešumas

2010.05.14 / / 2 Comments

Šviežias skandalas dėl galimai neetiškų „Teo“ naudojamų ryšių su visuomene technologijų kovoje prieš mobiliojo ryšio bendroves apnuogino seną dar 2007 metais „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) paskelbtą tiesą – didžiausios abejonės dėl Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) susijusios su jų neskaidriu rėmimu ir gautų lėšų panaudojimu. Šalia asociacijų atsiradusi sąlyginai nauja teisinė forma – viešoji įstaiga – tik paaštrino NVO sektoriaus skaidrumo problemas ir iš esmės atvėrė būdus viešąjį interesą ginti visiškai apsigobus komercinės paslapties ar panašiomis skraistėmis.

TILS tyrime – nepasitikėjimo NVO sektoriumi priežastys

2007-ųjų gruodį TILS paskelbė ataskaitą „NVO sektoriaus skaidrumo skatinimas“. Jos išvadose pagal svarbą išdėstomos priemonės, užtikrinančios NVO skaidrumą. Dalis jų susijusios su NVO vadybos tobulinimu (didesnis piliečių įtraukimas, elgesio standartų laikymasis, mokymai), valstybės reguliavimu (didesnė finansinė parama, teisės aktų tobulinimas, griežtesnės sankcijos).

Tačiau trys priežastys ir kartu priemonės yra svarbios viešajai erdvei, o tiksliau – planuojant ir vykdant NVO komunikaciją (pagal svarbą):

  • rėmėjų viešinimas;
  • organizacijos veiklos ir finansų viešinimas;
  • organizacijos visų narių ir darbuotojų viešinimas.

Šias dalis galima apibendrinti ir konstatuoti paprastai – organizacija privalo skelbti informaciją apie gaunamas (jų šaltinius ir sumas) ir išleidžiamas (jų tikslus ir sumas) lėšas. Sudėtinė šios temos dalis – ar organizacijos nariai ir darbuotojai yra finansiškai motyvuojami, jei taip – kas ir kiek.

Neviešinant finansų – esminė grėsmė komunikacijos krizei

Panagrinėsiu vos keletą šviežių ir atmintyje užsilikusių situacijų, kai a priori viešai nepaskelbti NVO finansiniai duomenys tapo komunikacijos krizės šaltiniu.

Kūrybinės sąjungos

Balandžio 20-21 dienomis dienraštis „Lietuvos žinios“ paskelbė du straipsnius „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai“ ir „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai (tęsinys)“. Nors būtų galima sutikti, jog tekstai (ypač antrasis) gana vienpusiški, tačiau bazinė kritikos ašis yra teisinga.

Matyt, kritika į viešumą iškilo todėl, kad iš 11 kūrybinių sąjungų trys (Dailininkų, Rašytojų ir Kompozitorių) iš valstybės biudžeto gauna žymiai didesnes sumas nei likusios.

Kita straipsniuose taikliai pastebėta yda – tai iš tarybinių laikų likusio turto (dažniausiai – nekilnojamojo) naudojimas (čia labiausiai kliuvo „Lietuvos žinių“ redaktoriaus nemėgstamai Lietuvos žurnalistų sąjungai). Už šio turto naudojimą dažnai gaunamos didesnės ar mažesnės pajamos, todėl kyla natūralūs klausimai, kaip šios ir kitos (tiesiogiai iš Kultūros ministerijos ar per įvairius fondus) lėšos naudojamos. Deja, kiek teko peržiūrėti, nei viena iš šių kūrėjų sąjungų viešai pajamų/išlaidų ataskaitų neteikia.

„Ekoinstitutas“

Silvinija Simonaitytė kažkodėl delsė beveik mėnesį ir tik tinklaraštyje commonsense.lt komentaruose atskleidė, jog ji pati yra pagrindinė viešosios įstaigos „Ekoinstitutas“ vadovė ir finansuotoja:

Pats filmas, jo teisės ir transportavimas bei rodymas mums nekainavo nieko. Keletą tūkstančių kainavo režisieriaus vizitas ir su tuo susiję išlaidos, bei viešinimo kampanija. Šie keli tūkstančiai yra mano investicija į besivystantį projektą – Ekoinstitutą, kuris dirba ir dirbs man asmeniškai labai svarbiose problematinėse temose – ekologijoje.

Kodėl šios informacijos negalima buvo paskelbti instituto interneto svetainėje? Taip ne tik būtų apsisaugota nuo oponentų bandymų susieti viešąją įstaigą su „Teo“, bet kartu ir užtikrintas didesnis neutralių informacijos gavėjų palankumas.

Tuo metu teisinimasis kilus skandalui visada yra po abejonės šydu – ar tikrai? o gal meluoja? kam tai galėtų būti naudinga? ir t.t. ir pan.

Lygiai taip pat pavėluota ir „Teo“ reakcija – oficiali pozicija suformuluota ir paskelbta vėlgi vėluojant – tik beveik po mėnesio nuo pirmosios neigiamos „Lietuvos žinių“ publikacijos. Pagal komunikacijos kanonus holding statement (keletas pavyzdžių, kas ir kodėl) turi būti teikiamas nedelsiant po įvykio, o po jo iš karto ruošiama oficiali organizacijos pozicija.

Piliečių Santalka

Kaip gerą pavyzdį galiu paminėti Piliečių Santalką, kurios veikloje ir pats gana aktyviai dalyvauju. Nuo pat jos įkūrimo buvo sutarta, jog tai neformali organizacija, todėl visa veikla – tai privačių asmenų iniciatyvos. Finansų prasme tai reiškia, jog visą veiklą finansuoja patys dalyviai – remiamasi savanoriškumu, pasitelkiamos nemokamos galimybės (pavyzdžiui, bendradarbiaujančių organizacijų patalpos, priemonės, ištekliai, techninė pagalba).

Aišku, sąmokslo teorijų krašte ir tokia veikla gali kelti įtarimų, nes esą atvirai finansinės naudos negaunantys dalyviai turi kažkokių kitokių interesų, pasitelkia organizaciją nedeklaruotiems nefinansiniams interesams propaguoti – politinėms ambicijoms, profesiniams tikslas ir t.t. Tačiau šiuo atveju komunikacijos problemos nėra – nepriklausomos žiniasklaidos situacijoje neįmanoma panaikinti kritikos galimybės, galima tik minimalizuoti galimą tokios kritikos žalą.

Vėliau, Piliečių Santalkos veiklai įgavus pagreitį, visgi nebuvo išvengta būtinybės institucionalizuotis ir atskiroms veikloms (dažniausiai susijusioms su ES ar valstybės paramos lėšomis) vykdyti buvo įkurta viešoji įstaiga „Piliečių Santalkos fondas“. Šios finansų skaidrumą tikrai galima ir reikia didinti.

Pavyzdį rodo „Vaikų linija“

Straipsnio iliustracijai panaudotas vieno VšĮ „Vaikų linija“ 2008 metų ataskaitos vaizdas – ši organizacija bene pirmoji Lietuvoje viešai skelbia ne tik savo rėmėjus, bet ir išlaidų grupes. Taip maksimaliai skaidriai ir itin paprastai galima įsitikinti, kam naudojamos įstaigos lėšos.

Tokia drąsa (pavyzdžiui, net „Transparency International“ Lietuvos skyrius kol kas skelbia tik pajamų struktūrą, išlaidas žada paviešinti šių metų ataskaitoje) atsiperka. Jeigu nevyriausybinė organizacija tikrai gina viešąjį interesą, tai neturėtų slėpti, kiek kainuoja tokia veikla – juk nebūna nemokamų pietų.

Ir atvirkščiai – jeigu NVO dirbantieji nesugeba efektyviai naudoti gaunamų lėšų – kyla pagrįstas klausimas, ar vertos visuomenės paramos tokios iniciatyvos? O jeigu skaidrumo bijoma – gal iš tiesų tokia „NVO“ gina ne visuomenės, bet neviešinamų interesų grupių poziciją? Abiem atvejais atvira ir skaidri NVO komunikacija laimi. Su sąlyga, jog ta NVO nėra priedangos organizacija..

Prokuratūra viešumoje: nauja kokybė?

2010.05.08 / / 7 Comments

Jeigu trumpai – man iš tiesų patiko paskutinis generalinės prokuratūros žingsnis, kai ji kreipėsi į teismą su prašymu sustabdyti leidimą homoseksualų eitynėms „Baltic Pride“ Vilniuje. Ir patiko net ir nepaisant to, jog šiaip aš palaikau priešingą nuomonę – eitynes reikia leisti kaip reikėtų leisti ir, pavyzdžiui, alkoholio pramonės darbuotojų mitingą ar nelegalių viešnamių darbuotojų piketą – teisė į viešus renginius negali būti priklausoma nuo jų dalyvių vienokių ar kitokių savybių (tiesa, visiškai kita situacija būtų, jeigu tuose renginiuose kas nors siūlytų rūkyti marihuaną ar rodyti savo vienokias ar kitokias kūno dalis). Jeigu žmonės to tik nori, tegu renkasi ir vaikšto, diskutuoja. Neabejoju, kad mūsų nuostatos pakankamai tvirtos.

Generalinės prokuratūros žingsnis man patiko dėl to, jog bene pirmą kartą išgirdau tai, ką ši įstaiga turėjo daryti jau labai seniai – savo veiksmus grįsti viešaisiais visuomenės interesais, o ne kuo nors kitu. Apie tai prokurorams kalbėjau dar praėjusių metų vasarį.

Vertybės kaip viešųjų įstaigų komunikacijos ašis

Valstybės įstaigos savo komunikaciją privalo grįsti vertybių komunikacijos principais, t.y. visus savo veiksmus pateikti per vykdomos funkcijos naudą ir reikalingumą visuomenei. Jeigu tos naudos nėra, tai nėra ir tokios organizacijos poreikio..

Komunikaciją dėliojant per vertybes išnyksta labai daug problemų – sumažėja politikavimo, atsiranda aiškus ir paprastas veiksmų planavimas, nekyla pagundų organizacijos galimybių išnaudoti privatiems interesams tenkinti.

Generalinės prokuratūros atveju vertybė yra labai aiški – visuomenės saugumas. Todėl visi generalinio prokuroro pasisakymai turi prasidėti ir baigtis ta pačia gaida – apie kokią visuomenės problemą kalbama ir kaip prokurorų veiksmai padės visuomenei išspręsti tą sopulį ar bent jau sumažins gresiančią žalą.

Raimondo Petrausko sėkmė ir klaidos

Trečiadienį įvykę laikinai einančio generalinio prokuroro pareigas Raimondo Petrausko vieši pasisakymai iš esmės rėmėsi labai teisingu pamatu – visuomenės saugumas, kuriam kyla grėsmė, nes institucija yra gavusi patikimos informacijos apie apčiuopiamas grėsmes.

Teko girdėti kelias oponentų reakcijas ir visos jos sėkmingai atremiamos:

  • prokuratūra vykdo politinį užsakymą, engia homoseksualus – prokuratūros veiksmai niekaip nesusiję su pačiu homoseksualų eitynių faktu, o remiasi tiesiogiai su visuomenės saugumu susijusia informacija apie apčiuopiamas grėsmes. Prokuratūra visada turi sverti skirtingus visuomeninius gėrius ir šiuo atveju nuspręsta, jog potenciali žala visuomenės saugumui yra didesnė nei žala sustabdant (ne uždraudžiant!) leidimo organizuoti eitynes galiojimą;
  • prokuroras taiso savo įvaizdį, pašlijusį po Kedžio tyrimo – prokuratūra privalo kritiškai analizuoti visas galimas pasekmes ir eitynių atveju padaryta išvada, jog pavojus pernelyg didelis. Prokuratūros surinkta informacija pateikta teismui ir teismas, įvertinęs visas aplinkybes, spręs, ar grėsmės pakankamos priimti atitinkamus veiksmus;
  • Prezidentė (Vyriausybė, …) turėtų nurodyti prokuratūrai pakeisti poziciją – Lietuvoje prokuratūra yra nepriklausoma institucija, kuri savo veiksmus vykdo nederindama jų su kitomis vykdomosios valdžios institucijomis. Galutinį sprendimą dėl surinktos informacijos pagrįstumo priims teismas;
  • …

Akivaizdu (pagal šviežius tyrimų duomenis, ~3 iš 4 lietuvių nepritaria eitynėms), jog tokia prokuratūros pozicija iš esmės bus teigiamai įvertinta ir prokurorai iš tiesų susirinko vieną kitą simpatijų balą. Tačiau ko trūko visiškai viešumo pergalei?

Pirma, l.e.p. Raimonas Petrauskas buvo pernelyg susikaustęs ir jo pasisakymams pritrūko gyvumo. Gana formaliai pateikti argumentai nebuvo itin lengvai „suvalgomi“. Tuo tarpu paprastas pavyzdys, jog analogiškas prokuratūros veiksmas būtų apsaugojęs Seimą nuo sausio 16-osios įvykių praėjusiais metais, suteiktų platesnį akiratį vertintojams. Ką jau bekalbėti, jog retorinis klausimas, kas geriau – keliasdešimt rimtai sužeistų piliečių ar nukelta eitynių data – išmuštų oponentus iš tiesioginės kritikos prokuratūrai, diskusija persikeltų į policijos veiklos lauką, t.y. kas ir kaip turi užtikrinti renginių saugumą, kai tokių renginių turinį itin neigiamai vertina didžioji dalis visuomenės?

Antra, konkuruojant dviems vertybėms ir ginčijantis interesų grupėms, visada verta tapti arbitru, kuris iškelia klausimą, tačiau neturi atsakymų. Todėl R.Petrauskas tikrai turėjo retoriškai klausti – ar eitynių šalininkai yra pasiryžę priimti galimas žmonių aukas? Ar „Baltic Pride“ organizatoriai suvokia ir prisiima tokią atsakomybę?

Dabartinėje situacijoje, kai leidimo galiojimas vis tik atnaujintas, prokuratūra vis tiek išliktų nugalėtoja – prokuroras labai trumpai ir aiškiai galėtų konstatuoti, jog aukštesnysis teismas nepalaikė prokuratūros fiksuotų grėsmių pakankamomis – tuo prokuratūros nuomonės skiriasi. Tačiau kartu toks teismo sprendimas reiškia, jog teisėjai prisiėmė atsakomybę už galimą žalą visuomenės saugumui, o prokuratūra atliko savo darbą įspėdama apie grėsmes.

« Older posts Newer posts »
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2026 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑