Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: politika (Page 39 of 137)

Piliečių Santalkos veikloje neišvengiamai susiduriame, kai ką spėju ir aprašyti.

Apkalta Nr.3: politika nėra teisė

2010.11.15 / / 4 Comments

Vakar futbole tarp Vilniaus ir Marijampolės mačiau Aleksandrą Sacharuką – šalia Artūro Zuoko, Gintauto Babravičiaus ir dar kelių daugiaplanių politikos dalyvių. Turint omeny, kad „Krikščionių“ partija turi dar ir žiemelių užnugarį, tai balsavimo dėl apkaltos rezultatai ne tik nestebina, bet netgi labai dėliojasi į lentynėles.

Tačiau apie viską iš eilės. Buvo teigiančių, jog Seimas pasirinko patį prasčiausią variantą. Kiti apibendrino, jog visas šis Seimas jau nebeteisėtas. Dar kiti situaciją įvardino pačiu didžiausiu parlamento nuopoliu.

Nieko panašaus. Derėtų įsisąmoninti, ką reiškia apkalta ir kaip ji pas mus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje suguldyta į teisines lentynėles. Pirma, teisinį kaltinamųjų veiksmų įvertinimą atlieka Konstitucinis teismas. Antra, Seimas, remdamasis Konstitucinio teismo sprendimu kaip rekomendacija, paskiria arba ne bausmę.

Seimo balsavimas dėl apkaltos – laisvas nuo teisės

Konstitucijos 74 straipsnyje naudojamas žodelis „gali“, todėl bet kokie teiginiai apie Seimo nesusikalbėjimą su teise ir Konstitucinio teismo išvada yra, švelniai tariant, keistoki. Taip, galima sutikti, jog teisinė logika reikalautų, jog Seimo nariai balsuotų laikydamiesi nuoseklių principų ir tam tikros sistemos, tačiau laisvas Seimo nario mandatas ir, dar svarbiau, Konstitucijoje numatytas slaptas balsavimas reiškia ne ką kitą, o politinį balsavimo dėl apkaltos pobūdį.

O kur politika – ten teisė tėra vienas iš kelių įrankių. Trečiosios apkaltos atveju tuo akivaizdžiai įsitikinome visi, kai tapo akivaizdu, kad sveikas protas reikalavo Scharukui bent jau ne mažesnės bausmės nei Karaliui, tačiau politinės logikos taisyklės skirtingos nei sveiko proto.

„Smūgis“ Seimo įvaizdžiui?

Ne daug ką bendro su realybe turi ir teiginiai, neva toks Seimo sprendimas iš esmės sumažins pasitikėjimą Seimu. Ar gali nusikaltėlių visuomenė pasitikėti nusikaltėliais? Štai beveik oficialūs LLRI tyrimo duomenys – kas antra (49 proc.) surūkyta cigaretė yra kontrabandinė. Kuo tai skiriasi nuo Seimo? Seime bent 80 narių (57 proc.) iš 140 turi bent konformistinio moralumo.

Jeigu eiliniai piliečiai leidžia sau vogti iš mūsų visų (visuomenės, valstybės), tai kodėl mes galim kelti didesnius reikalavimus Seimo nariams? Ar tie vagys-rūkoriai balsuos kitaip prie rinkimų urnų? Utopija.

Apie 9 Seimo narių skirtumą (80 vs. 89)

Man asmeniškai įdomiausias apkaltos rezultatas – tai 9 Seimo nariai, kurie skyrė bausmę Linui Karaliui, o Aleksandrui Sacharukui – ne.

Sklando gandai, neva buvęs Lietuvos saugumo tarnybų darbuotojas Aleksandras Sacharukas dalį Seimo narių šantažavo ir privertė už jį nebalsuoti. Kitus tarsi tiesiogiai ar netiesiogiai nupirko. Tą tarsi patvirtintų ir po apkaltos rezultatų paskelbimo replikavęs Jurgis Razma – dėl specialiai pažymėtų (sugadintų) balsavimo biuletenių, kur pagal žymėjimą galima nustatyti, jog atitinkamas asmuo apkaltos nepalaikė.

Optimistinis skirtumo aiškinimas – tai galiojanti Seimo narių praktika. Tokiu atveju už svetimus balsuojantys Seimo nariai Aleksandro Sacharuko elgesį pateisino savo asmeniniu pavyzdžiu – t.y. jeigu aš taip dariau, tai kodėl turėčiau nubausti Aleksandrą Sacharuką? Tuo tarpu Lino Karaliaus padaryti pažeidimai iš esmės kitokie – žmogus sąmoningai praleidinėjo posėdžius ir ne tai, kad tuo metu būtų „susitikinėjęs su rinkėjais“, o realiai atostogavo ne Lietuvos teritorijoje. Nors formali logika abu pažeidimus sulygintų, tačiau pagal politinę logiką tai jau iš esmės skirtingi pažeidimai.

„Lietuvos ryto“ televizija apie Vikipartiją

2010.11.11 / / 1 Comment

Penktadienį Edgaras Kiškis iš „Lietuvos ryto“ televizijos kalbino (įrašas) apie naująjį Lietuvos liberalų sąjūdžio projektą – Vikipartiją (www.vikipartija.lt). Patys projekto autoriai skelbia, jog tai partijos inicijuotas socialinis projektas, juo  siekiama įtraukti visuomenines organizacijas, aktyvius bendruomenininkus į savivaldos reikalų sprendimą. Taigi, orientacija į „savivaldos reikalus“ tiesiogiai sufleruoja, jog projektas orientuojasi į pavasarį įvyksiančius rinkimus į savivaldybių tarybas.

Į televizijos eterį pateko tik viena mintis, todėl čia pabandysiu surašyti kitus komunikacijos požiūriu svarbius klausimus:

  1. Kodėl partijai gali reikėti tokios „parankinės“ organizacijos?
    Liberalų sąjūdžio reitingai toli gražu neblizga, todėl perspektyvos ateinančiuose rinkimuose menkos. Kaip tą pakeisti? Įtraukti arba bent kiek susisieti su atskirose savivaldybėse aktyviais piliečiais, kurie arba galėtų būti partijos sąrašuose, arba kandidatuotų kaip pavieniai asmenys, o partija galėtų juos remti. Alternatyvus scenarijus – tokios vikipartijos, jeigu sustiprėja, pačios gali būti naujo rinkimų sąrašo šaltiniais. Komunikacijai svarbu tai, jog paskui tokią sąlyginai naują darinį nesivelka partijos šleifas.
  2. Kodėl neverta investuoti į partijas(-ą)?
    Partija kaip reiškinys Lietuvoje yra kompromituota sąvoka. Ypač savivaldos lygiu partija dažnai gali būti prilyginama keliasdešimties valdančiųjų grupei, kuri su partine ideologija neturi nieko bendra, o su vietos savivaldoje vykstančiais korupciniais procesais – gana daug. Tą pakeisti vienų rinkimų laikotarpiu neįmanoma ir pernelyg brangu.
  3. Kaip partija (LLS) gaus naudą iš tokios organizacijos?
    Tokio projekto kaip Vikipartija sukūrimo kaštai gana maži – dažnai galima rasti ir naudoti atviro kodo programinius sprendimus interneto svetainei, o pagrindinis kaštas – tai partijos administracijos darbas valdant naują grupę ir ją orientuojant partijai naudinga kryptimi. Nauda, kaip jau minėta [1] punkte, siejasi su vienokiu ar kitokiu dalyvavimu rinkimuose.
  4. Partijos įvaizdžio gerinimas
    Jeigu Vikipartija „užsisuktų“ ir taptų ganėtinai populiari, tai nauda partijai gana akivaizdi – beveik identiška vaizdinė medžiaga, dažnai, matyt, persidengiančios narystės, renginiai, rėmėjai. Jeigu nevyriausybiniu formatu veikiantis partijos „sparnas“ išsikovos pakankamai visuomenės dėmesio, tai vien vaizdinės informacijos (nekalbant jau apie idėjas) sklaida yra pakankamai didelis rezultatas.
  5. Rinkimų kampanijų suvaržymų „apėjimas“
    Nors reikėtų pasinagrinėti detaliau, tačiau spėju, jog tokios vikipartijos galės netiesiogiai dalyvauti rinkimuose populiarindamos motininę partiją ir nepaisyti įvairių rinkimų kampanijų suvaržymų (pavyzdžiui, reklaminė medžiaga,  atributika, dovanos, audiovizualinis turinys ir pan.).
  6. Vikipartijos starto sprendimai
    Mano asmeniniu vertinimu, Vikipartijos sprendimas abejotinas mažiausiai dėl dviejų dalykų – pasirinkto pavadinimo ir bazės kūrimo atskiroje nuo „Facebook“ platformoje. Pavadinimas, aišku, tinkamas jaunesniajai partijos elektorato daliai, tačiau piliečiams 40+ „viki-“ sako tikrai ne daug. Tuo tarpu bazės kūrimas ne populiariausio socialinio tinklo bazėje diskutuotinas, ar pavyks tinkamai integruoti skirtingose erdvėse vykstančias diskusijas.

Beje, Vikipartija nėra naujas reiškinys – daugelis jau yra girdėję apie Artūro Zuoko para-visuomeninį darinį „Taip!“, su Kęstučiu Čilinsku anksčiau sietas „Jungtinis demokratinis judėjimas“ ir dabar siejamas „Nepartinis demokratinis judėjimas“ vis dažniau linksta įvairių radikalių idėjų pusėn, teko bendrauti ir su kitomis panašiomis  iš dalies ir politinių ambicijų turinčiomis organizacijomis (pavyzdžiui, „Mūsų reikalas“). Kaip jiems visiems seksis – pamatysim visai greitai.

„Sekimo“ direktyva ir paranoja

2010.11.08 / / 3 Comments

Kai pirmąkart perskaičiau Rokiškio ir Commonsense.lt tekstus apie naująjį Valstybės saugumo departamento siūlymą automatizuoti elektroninių ryšių tinklų valdytojų kaupiamų duomenų perdavimą teisėsaugos institucijoms, natūrali reakcija buvo pritarti nuostabai ir reikšti nepasitenkinimą. Tačiau kai pradėjau nagrinėti faktus, šviesa persirito į kitą barikadų pusę. Tad iš eilės.

ES elektroninių ryšių „sekimo“ modelis

Europos Sąjungoje 2006 -ųjų kovą priimta direktyva 2006/24/EB buvo patvirtinta po ilgų ginčų ir oponentai iš karto ją pakrikštijo „sekimo“ direktyva, nes valstybėse narėse veikiantys elektroninių ryšių tinklų operatoriai tapo įpareigoti kaupti duomenis apie naudojimąsi šiais tinklais. Direktyvos 5 straipsnis nustatė duomenų kategorijas, kurias operatoriai privalėjo kaupti:

  1. duomenys, būtini ryšio šaltiniui išaiškinti ir nustatyti;
  2. duomenys, būtini ryšio paskirties taškui nustatyti;
  3. duomenys, būtini ryšio datai, laikui ir trukmei nustatyti;
  4. duomenys, būtini ryšio tipui nustatyti;
  5. duomenys, būtini naudotojų ryšio įrangai ar tam, kas turėtų būti ryšio įranga, nustatyti;
  6. duomenys, būtini judriojo ryšio įrangos vietai nustatyti.

Lietuva direktyvos reikalavimus įgyvendino 2008 metų lapkritį priėmus Elektroninių ryšių įstatymo pakeitimus. Įstatymo 1-ajame priede detaliai išvardinti tinklų operatorių kaupiami duomenys.

Situacija šiandien

Pagal Elektroninių ryšių įstatymą teisėsaugos institucijos gali gauti duomenis, kurie 6 mėn. laikotarpiu atgalios atskleis – su kuo ir kada bendravote, kokius įrenginius naudojote, kur kada buvote. Suprantama, visi šie duomenys yra apie galinius telekomunikacijų įrenginius – mobiliuosius telefonus, asmeninius kompiuterius ir kitus prietaisus. Tačiau daugeliu atvejų šių įrenginių naudojimas tiesiogiai nurodo į savininką, t.y. jus.

Visą šią informaciją teisėsaugos institucijos gali gauti tik su teismo leidimu, t.y. turi būti įstatymų numatytas pagrindas šią privačią informaciją gauti teisinio tyrimo tikslais. Pagrindinės abejonės dėl veikiančios sistemos susijusios su šiais elementais:

  1. abejonės dėl VSD vykdomų tyrimų teisinio pagrįstumo (pavyzdžiui, „žurnalistų-vanagų“ pasiklausymo atvejai);
  2. abejonės dėl VSD „kišeninių“ teisėjų, kurie sankcijas šių duomenų gavimui ir (ar) pokalbių pasiklausymui galimai teikia ne dėl turinio, bet bijodami jautrios informacijos paviešinimo ar teisinio proceso prieš juos asmeniškai.

Šiandien surinktus duomenis teisėsaugai pateikia tinklo operatorius. Tai ilgoka procedūra, nes viskas vykdoma vos ne popieriniu būdu, todėl procesas užtrunka. Visiems suprantama, jog šiais laikais tai gali būti pernelyg ilgas laiko tarpas.

Ką pakeistų automatizuota sistema?

VSD pasiūlymą Vyriausybė svarstė lapkričio 3 dieną – priimto nutarimo, matyt, nebuvo, nes anonsas, kurį padarė BNS (via alfa.lt) nebuvo palydėtas oficialiu LRV pranešimu apie patvirtintą naująją tvarką. Tad kas pasikeistų, jeigu naujajai tvarkai būtų pritarta?  Pirma, panaikinamas tarpininkas – tinklo operatoriaus administratoriai. Todėl sekimas automatizuojamas, tinklo operatorius nebegalės būti vartotojus ginančių subjektu. Antra, sumažės atitinkamos informacijos nutekėjimo galimybė ir kartu padidės VSD įtaka.

Formaliai procesas nesikeičia, tačiau… Didysis Brolis stebi jus?!

„Žmogiškas“ lyderio veidas: gyvi pavyzdžiai

2010.08.30 / / 6 Comments

Lyderis eilinio kailyje – būtinas kontrastas gyvenimo realybe mintims pravėdinti ar prie sienos pastatytų komunikacijos specialistų padlaižiavimas?

Lyderiai, sėdintys už kremlių ar n-tųjų rūmų durų, demokratinėje visuomenėje turi nuolatinę problemą – tai atstumas iki „eilinio“ piliečio. Dažniausiai vidutinių mąstymo gabumų ir su vidutiniais finansiniais ištekliais. Lietuvoje, reikėtų pridėti, TV vergo ir prasto skonio info-šou mėgėjo. Koks tas rinkėjas bebūtų, tačiau jo balsas tiek pat vertingas kaip ir kokio atskirai paimto Numavičiaus ar Lubio.

Todėl komunikacijos specialistams nuolatos reikia ieškoti situacijų, kaip „elitaz“ galėtų tapti „saviaku“. Karštymečiu lyg tyčia tokių pavyzdžių užderėjo į valias – ir mūsų liaudies mylimiausia Prezidentė pavažinėjo pas audros nukankintuosius, ir Barakas Obama (Barack Obama) viešai prieš objektyvus pasimaudė, ir Vladimiras Putinas (Владимир Путин) gaisrams gesinti skirtą BE-200 pilotavo. Tarybiniais laikais žmonės propagandą gliaudė žymiai lengviau, todėl ir sklandė anekdotai apie pripučiamus Iljičiaus rąstus. Beje, Aurelijui tų vaizdelių gausa lygiai taip pat užkliuvo.

Lietuvoje pavyzdžių irgi lengvai rastume – tai ir ministrai, pasifilmuojantys Širvintų rajone sprogusio dujotekio fone, ir „Swedbank“ vadovai, kasmet įsitaisantys eilinės kasininkės darbo vietoje, tie patys Grybauskaitės bandymai dainuoti kartu su Varėnos miškų grybautojomis.

Išsamus „macho“ veiksmų ir iliustracijų sąrašėlis – jau minėtame Theunis Bates tekste.

RsV problema – strateginis lygmuo ir „realaus darbo“ takoskyra

Eilinio rinkėjo mąstymas paprastas – tai „mes čia“ ir „jie ten“. Mes čia turim begalę kasdienio sunkaus darbo rūpesčių, o jie ten kavutę geria, į susitikimus skraido ir korupcinius sandėrius rezga.

Klasikinis problemos sprendimo variantas – perkelti strategą(-ę) į eilinio piliečio darbo vietą. Tą veiksmą intensyviai vaizdžiai apipavidalinti (garsu, vaizdu, gyvais komentarais ir pan.) ir masiškai paskleisti. Cinizmas visiems aiškus – tai iliuzija, esą vadovas dirba tokį darbą. Visiems aišku, jog tai žiauriai neefektyvu (pavyzdžiui, per liaunas(-a) rąstui tempti), kainuoja papildomus kaštus (pavyzdžiui, darbo rūbai, transportas), netikros sąlygos (pavyzdžiui, JAV Prezidento apsaugos atrinktas ir saugomas paplūdimys), dažnai visas veiksmas trunka tik tiek, kiek  veikia kameros ir stebi žurnalistai.

Nepaisant cinizmo – labai didelė dalis politikų tai daro. Kodėl? Nes šiuolaikinis vis mažiau mąstantis informacijos vartotojas neanalizuoja informacijas (kaip buvo priverstas tarybiniais metais), jis „suvalgo“ vaizdinį, neva vadovas(-ė) taip pat sunkiai dirba.

Paradoksalu, tačiau tokie reportažai niekada nerodo „lengvai fiziškai dirbančio vadovo“ – nėra ten rūkančio statybininko, nėra kavutę geriančios mokytojos ar per naktinę pamainą snaudžiančios slaugytojos. Visuose reportažuose „veiksmas“ vyskta pilnu tempu, generuojamas PRAKAITAS.

Yra ir racionalus tokios priemonės grūdas – kontrastas (tą dažniausiai akcentuoja jau minėta „Swedbank“ komunikacija, kai valdybos pirmininkas dieną per metus dirba eiliniu kasininku). Tačiau tam visiškai nereikalingos kameros ir fotoaparatui. Šių buvimas ir atskleidžia, jog realiai tai tik ryšių su visuomene veiksmas, o ne paprasta vadybos priemonė, supažindinti vadovus su realaus darbo įspūdžiais.

Kaip išspausti naudą?

Ilgu laikotarpiu tokios akcijos turi dvejopą poveikį: aukojami „protingi“ pašnekovai, laimimas „kvailių“ palaikymas. Visa tai patvirtina, jog tai puiki populistinė priemonė. Jeigu vertinčiau optimistiškai, tai sakyčiau, kad tokios akcijos pasiekia tikslą mažiau nei tarp 80% rinkėjų, tačiau ir tai – didžiulė masė, kuri politiko gyvenime neišvengiama. Lygiai tos pačios taisyklės galioja ir su masiniais vartotojais dirbančių įmonių atveju – neatsitiktinai tokią priemonę naudoja masėms skirtas „Swedbank“, o ne koks nors į verslą orientuotas finansų lyderis.

Galbūt įmanoma ir vilką pamaitinti, ir avį palikt sveiką? Kaip būtų galima tokios priemonės nesuvulgarint ir nepadaryt primityviai populistine?

  • akcentuoti vadybos uždavinius – beje, tą antrosios kadencijos pradžioje akcentavo Valdas Adamkus, apsilankydamas Kalvarijų turguje (tiesa, vėliau tos linijos nepratęsė);
  • kalbėti turėtų ne pats lyderis, o personalo specialistai, idealiu atveju – klientas/rinkėjas;
  • tai turėtų būti grupinė, o ne vieno asmens praktika.

O koks būtų idealus kokteilis popiulistui?

  • pirmame plane – lyderis(-ė);
  • fizinis darbas, „prakaito kvapas“, susirūpinę/įsitempę veidai;
  • kiti personažai – tik fonas, „masuotė“;
  • pasakojimas baigiamas teigiama emocija – suvaldyta krizė, išspręstos (žmonių) problemos ir pan.

Ta proga siūlyčiau praktinę užduotį – panagrinėkite Lietuvos Respublikos Prezidentės nuotraukų galeriją.

Neišvengiamai atviro gyvenimo baimė

2010.08.26 / / 5 Comments

Vasaros karščiai ir ištaikyta viena kita poilsio akimirka leido pamąstyti apie asmeninę atsakomybę ir galimybę kritikuoti vienur ar kitur esančius. Dažniausiai girdima to forma – viskuo kalta valdžia ir niekuo nekaltas kyšius siūlantis reguliarus kelių eismo taisyklių pažeidėjas.

Labai artimai su šiuo klausimu susijęs ir praėjusį ketvirtadienį „Žinių radijo“ užduotas klausimas, ar asmeniniai duomenys internete neatsigręš prieš mus pačius. Žurnalistė Agnė Skamarakaitė pagavo ir mane, todėl turėjau perskaityti „Google“ vadovo mintis apie galimai ilgalaikę žalą itin atviriems interneto vartotojams. Visą laidos įrašą galite rasti „Dienos klausimo“ archyve.

Kaip ir minėjau laidoje, „Google“ pastaruoju metu eina vis didesnės interneto kontrolės keliu ir man labai dera ši Eriko Šmito (Eric Schmidt) mintis bei radikalus bendrovės pozicijos pasikeitimas dėl interneto neutralumo turiniui. Manyčiau, jog tai reiškia, kad „Google“, jausdamas didėjantį įvairių konkurentų spaudimą, nusprendė užkonservuoti savo lyderio poziciją. Tą geriausiai padaryti įgyjant didžiulį konkurencinį pranašumą turinio tiekimo etape (todėl – sprendimas dėl paramos interneto neutralumo principui atsisakymo), o baimių dėl asmeninių duomenų didinimas padėtų rasti daugiau palaikymo, siūlantiems įvairius kontrolės mechanizmus.

Privatumas kaip atviro gyvenimo baimė

Tačiau palikus „Google“ šone, klausimas dėl privatumo ribų internete vis tiek išlieka. Tradiciškai yra dvi radikalios nuomonės:

  • Šiuolaikiniame globaliame kaime galimybės išsaugoti privatumą, koks jis buvo anksčiau, nėra. Jo ribos neišvengiamai sumažėja, jeigu tik asmuo X nusprendžia naudotis šiuolaikinių technologijų galimybėmis.
  • Privatumas yra nekintanti kategorija – naujųjų technologijų problemos yra susijusios tik su šių technologijų vystymo klaidomis, kai sąmoningai arba ne ignoruojami privatumo pažeidimai.

Tačiau net ir asmeniškai nesinaudojant naujaisiais įrankiais, aplinkinių aktyviai naudojamos technologijos neišvengiamai įsibraus į asmeninę zoną (paprasčiausias pavyzdys – Jūsų atvaizdai draugų viešai paskelbtose nuotraukose). Taigi, akivaizdu, kad privatumo mažėjimo klausimas yra keliamas dėl dviejų priežasčių – naujų technologijų galimybių ir žmogiškojo faktoriaus, kai dėl vienų ar kitų asmenų klaidų privatumo ribos peržengiamos.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame daugelis sienų atviros tiek realiame, tiek ir virtualiame pasauliuose, neišvengiami informacijos mainai. O realiame pasaulyje skirtingų rūšių informacija (asmeninės nuotraukos ir naujienų agentūros pranešimas) savo forma yra visiškai tapati virtualiame. Šis formos tapatumas ir lemia pagrindines privatumą saugančiųjų baimes:

  1. visa virtuali informacija yra itin patogi tiražavimui ir saugojimui, o eksponentiškai didėjantys saugojimo pajėgumai reiškia, jog praktiškai visa virtualizuojama informacija yra išsaugoma. Taigi, išsaugoma visa informacija apie asmens X klaidas.
  2. sienų nebuvimas ir itin efektyvių paieškos sistemų veikla reiškia, jog prieigos kaštai prie išsaugotos informacijos yra itin maži. Kitaip tariant, informacija ne tik saugoma, bet ir lengvai pasiekiama. Taigi, asmens X klaidas gali lengvai rasti bet kas.
  3. kartu veikiant [1] ir [2] baimėms susiformuoja realus pavojus, jog asmens X klaidos nebus pamirštos. O kaip rašo Šventraštis, kas iš mūsų be nuodėmės?

Todėl atviras pasaulis yra baisus kiekvienam iš mūsų. Ar tai būtų nenusisekusi jaunystės meilė, ar gydytojo priimtas kyšis, ar darbovietės sąskaita praleista savaitė sanatorijoje. Katalikiškas mūšimasis į krūtinę yra smagus, kol tarp asmens X ir Dievo – tik už klausyklos langelio sėdintis kunigas. Sakyti mea culpa viešai laukiančiai miniai – tikroji, tačiau žymiai baisesnė, atgaila.

Atvirumo baimė = asmeninės atsakomybės baimė?

Paradoksalu, tačiau klausimas apie privatumo mažėjimą savo esme yra klausimas apie demokratiją – kiek mes kiekvienas asmeniškai esame pasiruošę priimti sunkius sprendimus. Kiek mes patys nusiteikę mokėti didesnius mokesčius, kad pensijos padidėtų? Ar mes sutiksime turėti trumpesnes atostogas, vardan noro įsivesti eurą kuo anksčiau?

Man rodos, jog pagrindinė Lietuvos problema – tai idealizuotas valstybės vertinimas, kuriame asmens nuostatos ir veiksmai esą neturi jokios reikšmės, o vienintelis apčiuopiamas pagrindas – vadovų sprendimai. Ašgi manyčiau visiškai priešingai – tik nuo kiekvieno iš mūsų asmeninių sprendimų priklauso, kaip seksis visiems mums – tiek kiekvienam atskirai, tiek grupelėse (šeimose, darbuose ir pan.), tiek visai Lietuvos visuomenei.

P.S. šio tinklaraščio rašymas, įsitraukimas į įvairius socialinius tinklus ir aktyvus naudojimasis atviromis interneto tarnybomis – tai mano atsakymas, jog nebijau viešo teismo, tačiau kartu suvokiu ir turiu tam tikras ribas net ir šio atviro pasaulio realybėje. Bene pagrindinė iš jų – tai kitų asmenų teisė turėti platesnio privatumo supratimą. Todėl vis dar neturiu atsakymo, ar teisingai elgiamės atvirai skelbdami, pavyzdžiui, savo vaikų informaciją – tebūnie tai mūsų rizika ir tikėjimo atviru pasauliu kaina.

« Older posts Newer posts »

M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2026 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑