XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: politika (Page 33 of 137)

Piliečių Santalkos veikloje neišvengiamai susiduriame, kai ką spėju ir aprašyti.

Galimybė sutaupyti 2,25 mln. Lt ir mažinti biurokratiją

Kasmet Lietuvoje gimsta apie 35 tūkst. piliečių. Pagal Išmokų vaikams įstatymo 5 straipsnį kiekvienam gimusiam vaikui skiriama 11 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinė išmoka (nuo 2009 pradžios BSI yra lygi 130 Lt, t.y. bendra išmoka sudaro 1430 Lt).

Pagal to paties įstatymo 12 str. 1 d. išmoką skiria ir moka savivaldybės, kurios teritorijoje asmuo, turintis teisę gauti šio įstatymo nustatytas išmokas, deklaruoja gyvenamąją vietą, administracija, o jeigu jis gyvenamosios vietos neturi, – savivaldybės, kurioje šis asmuo gyvena, administracija.

Taip jau nutiko, kad gimė mums antroji dukrytė. Po pirmųjų mėnesių rūpesčių gruodžio pradžioje pradėjau kelius po Vilniaus miesto savivaldybės įstaigas:

  • Pirmasis vizitas į Justiniškių seniūniją kuruojantį Socialinės paramos centro skyrių baigėsi fiasko – apie 15 val. dienos atvažiavęs radau 5 žmonių eilę ir darbuotojos paliudijimą, kad „šiandien jau tikrai nepriims“. Pasirodo, egzistuoja kažkokia elektroninė lapelių sistema. Laba diena, -0,5 val. iš gyvenimo.
  • Po pusvalandžio naršymo savivaldybės interneto svetainėje pagaliau supermamų forume rasta nuoroda į tų lapelių registracijos sistemą. Valio! gruodžio pradžioje gaunam sparčią datą – gruodžio 31 dienai! -0,5 val. iš gyvenimo.
  • Atvažiuoju 31-ą dieną į įstaigą, iš interneto atsisiuntęs ir užpildęs formą su visais priedais. Viskas juda tvarkingai, išskyrus tai, kad tėvas paraiškai pildyti netinka (esu registruotas ne Vilniaus mieste, kaip žmona), tačiau darbuotoja problemos nedaro, perrašau paraišką žmonos vardu – darbuotoja kažką suveda kompiuteryje ir praneša, kad yra problema – dukrytės gyvenamoji vieta dar nedeklaruota. Paraiškos priimti negali… Man lengva panika, bet pažada, kad priims be eilės, vos tik gausiu seniūnijos pažymą apie deklaruotą gyv.vietą. Taip, gruodžio 31 dieną seniūnija nedirba… Ačiū, kad darbuotoja apie tai informavo – šiek tiek laiko sutaupyta, bet valanda eina lauk iš gyvenimo. -1 val.
  • Po Naujųjų atvažiuoju į seniūniją – čia „atsiprašantis lapelis“, kad seniūnija dėl techninių kliūčių gyventojų neregistruoja – judinkitės į Konstitucijos prospektą. Važiuoju ten. Pateikiu visus dokumentus gyvenamosios vietos deklaravimui – darbuotoja praneša, kad nors aš ir tėvas, tačiau nesu Vilniaus miesto gyventojas, todėl prašymą turi pateikti žmona (taip, maitinanti ir tikrai neturinti jokio noro su mažyle tampytis po bakterijų lizdus). -1 val.

Istorija dar tik įpusėjo, o jai jau sugaišau 3 valandas (ir tai su sąlyga, kad nemažai dalykų radau internetuose). Pabūsiu optimistas ir tarsiu, kad problemą kaip nors įveiksiu per dar 3 darbo valandas.

Tarkim, suminė našta bus 6 valandos vienam vaikui. Padauginę iš 35 tūkstančių gimusiųjų gausim smagią 210 tūkst. darbo valandų sumą. Bent penktadalį šio laiko praleidžia ir savivaldybės pareigūnai, t.y. bendra iš darbo rinkos atimama darbo jėga sudaro apie 262 tūkst. darbo valandų – t.y. apie 33 tūkst. darbo dienų. Imant vidutinį darbo užmokestį (1500 Lt/mėn.) gaunama žala 33 000 / 22 * 1500 = 2,25 mln. Lt.

O juk visa informacija ir duomenys automatiniam išmokų darymui yra viešuose registruose ir gali būti atliekama automatiškai:

  • gyventojų registre registruojant naują asmenį iš karto turėtų būti inicijuojama išmokos išmokėjimo procedūra;
  • gyventojų registre fiksuojami duomenys apie tėvą/motiną – esant abiems, išmoka dalinama per pusę, esant vienam – vienu ypu;
  • informacija apie išmoką siunčiama Sodrai ir (arba) VMI;
  • VMI iš GPM deklaracijų turi duomenis apie asmenų banko sąskaitas;
  • automatiniu būdu (arba kartu su GPM grąžinimo procedūra) daromas pavedimas į asmenų sąskaitas.

P.S. pirmosios dukrytės atitinkamos procedūros vienoje Vilniaus rajono seniūnijoje tetruko apie 20 min.

Kas, jeigu ne Prezidentė?

Šiandien dar nėra aišku, kokia bus naujoji Vyriausybė. Šiandien dar nėra aišku, ar baudžiamojoje byloje kaltinamieji Darbo partijos ir Seimo nariai išgirs teismo sprendimą. Šiandien taip pat dar nėra aišku, kuo baigsis šie ketveri metai Lietuvos Respublikai. Visi šie atsakymai – dar ateityje.

Pastarosiomis savaitėmis dažnai mačiau įvairias kritikos strėles, skriejančias į Dalios Grybauskaitės asmeninį gyvenimą, politinius sprendimus. Kai kurios iš jų gali būti pagrįstos, kitos paleistos tik informaciniam triukšmui kelti, o trečios – atvirai melagingos. Taip, aš pats 2009-aisiais balsavau kaip už kandidatę Dalią Grybauskaitę ir iš pradžių kai kurie jos veiksmai nuvylė, tačiau principinga pozicija dėl esminių rinkimų pažeidimų įtariamos Darbo partijos atsveria visas abejones. Kas daugiau Lietuvos Respublikoje drįso atvirai paprieštarauti personažams, atvirai grasinantiems šalies ateičiai? Taip, ir dabar kritiškai vertinu kai kuriuos Prezidentės veiksmus, tačiau š.m. spalio 29 d. veiksmai iš esmės pakeitė situaciją ir akivaizdu, kad Lietuva 2009-aisiais pasirinko tinkamai.

Šiandien oponentų ir su Darbo partija susijusios žiniasklaidos kritika yra visiškai nesvarbi. Per mėnesį nuo Seimo rinkimų antrojo turo rezultatų Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasinaudojo jai Konstitucijos suteiktomis teisėmis ir pasiekė esmines politines pergales:

  • Vyriausybę formuoja ne Darbo partija;
  • baudžiamojoje byloje kaltinami Darbo partijos nariai atriboti nuo aukščiausių valstybės postų, o kompromisinė Seimo pirmininko pozicija, kaip rodo praėjusios kadencijos patirtis, nėra nepajudinama;
  • Darbo partija negavo nei vienos „strateginės“ ministerijos portfelio, o KM, SADM, ŠMM ir ŽŪM kontrolė nedaro esminės žalos, nes SADM politiką smarkiai kontroliuos socialdemokratai, prieš ŽŪM sprendimus efektyviai moka gintis ir jau sustiprėję žemdirbiai, o KM/ŠMM galima griauti tik tai, kas jau sugriauta;
  • Seimo komitetų pildymas nariais kol kas nesulaukė pakankamo viešumo, tačiau ir čia galima tikėtis, jog konservatorių vadovaujami opozicionieriai sugebės imtis priemonių ir kartu su Prezidente bei viešosios erdvės pagalba (kaip kad Vyriausybės formavimo metu) nuosekliai užkardys kvailus sprendimus.

Tad dabar vaizdas iš esmės nuteikia optimistiškai – išskyrus VAE ir dujų terminalo projektus galima sakyti, kad valstybės sužlugdymas yra bent jau atidėtas. Prezidentei, Seimo opozicijai bei sveiko proto turintiems LSDP/TT nariams tenka įveikiamas uždavinys – stebėti ir stabdyti šaliai kenkiančias iniciatyvas.

Tai žymiai optimistiškesnė mozaika, negu ta, kurios apmatus matėme spalio 15-ąją. Kas, jeigu ne Prezidentė, to galėjo pasiekti? Ačiū!

Tiems, kurie nesimokė istorijos: 1940-ieji

originalas čia, bet tekstas svarbus, todėl įkeliu ir čia

Savitarpio pagalbos sutartį ir Vilniaus bei Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai aktą 1939 m. spalio 10 d., įgalioti savo vyriausybių, pasirašė Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas. Pagal šį susitarimą Lietuvoje atsirado keletas Sovietų Sąjungos kariuomenės garnizonų: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje. Iš viso 18 786 Raudonosios armijos kariai.

Vėlų 1940 m. birželio 14 d. vakarą V.Molotovas J.Urbšiui Maskvoje įteikė ultimatumą, kuriame Lietuva apkaltinta savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir jai pateikti trys reikalavimai:

  1. suimti ir perduoti teismui vidaus reikalų ministrą K.Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių A.Povilaitį, kaip neva tiesiogiai kaltus dėl provokacijų prieš SSRS kariuomenę Lietuvoje;
  2. sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę, kuri užtikrintų savitarpio pagalbos sutarties vykdymą;
  3. įsileisti į Lietuvą neribotą Raudonosios Armijos kontingentą.

Atsakyti į ultimatumą Lietuvai buvo skirta apie 9 valandos.

Skubiai sušauktume vyriausybės pasitarime A.Smetona siūlė priešintis sovietų agresijai, tačiau nemažai vyriausybės narių, ypač ministras pirmininkas A.Merkys, siūlė priimti ultimatumą. Kapituliuoti norėjusių ministrų nuomonę parėmė ir abu kariuomenės vadai: buvęs S.Raštikis ir esamasis V.Vitkauskas. A.Smetona sutiko tik su naujos vyriausybės sudarymu, o nuo kitų dviejų reikalavimų svarstymo nusišalino. Ultimatumas buvo priimtas net neįvardijus agresijos ir nepareiškus protesto.

šaltinis: Wikipedia

Pranešimas dėl galimai neteisėtos veiklos, galimai pažeidžiančios didelės dalies piliečių teisėtus lūkesčius, ir prašymas ginti viešąjį interesą

Šiandien Lietuvos generalinei, Vilniaus apygardos ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroms išsiunčiau tokį raštą:

raštas

Member of the Supreme Electoral Commission

As today I gave an oath in the Parliament of the Republic of Lithuania as part of the procedure to becoming a member of the Supreme Electotoral Commision of the Republic of Lithuania.

It reads:

Aš, Liutauras Ulevičius, prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai, laikytis jos Konstitucijos ir įstatymų, sąžiningai ir garbingai atlikti savo pareigas Vyriausiojoje rinkimų komisijoje ir susilaikyti nuo poelgių, pažeidžiančių įstatymus ir žmogaus teises.

Tepadeda man Dievas.

Although changes do have to take place, but as today I see those issues as a starting point for my activities during the work of this Commission (the list is not aligned to priorities).

  1. consultative referenda (national and local) utilizing e-banking solutions (as in place for personal tax declarations);
  2. monitoring and throughful analysis of political advertising and potential misbehavior;
  3. increasing transparency of political parties, especially concerning maximum requirements for state funding, third party (associations, think-tanks, etc.) cross-financing;
  4. database of candidates – from early soviet times up to the latest registrations: declarations of interests, legal misconducts, indictments, etc.
  5. increasing transparency of electoral procedures, transfering all possible transactions to public electronic form;
  6. … TBC

Those tasks must be specified and supplemented no later than this summer.

« Older posts Newer posts »