Category: politika (Page 131 of 137)

Kažkurią dieną trumpoje profesinėje diskusijoje išrutuliojome mintį, jog šiais laikais meluoti itin netoliaregiška. Pirma, melas, kaip beaiškintum, yra neigiamas reiškinys ir jo skleidėjui neša tik pavojus. Antra, virtualiame nūdienos pasaulyje melą itin lengva išaiškinti. Kryžminis šaltinių tikrinimas – inkvizicinio baudžiamojo proceso išradimas – informacinėje erdvėje itin paprastas. Pavyzdžiui, įvertinkit naujausią „kavkazcenter.com“ uždarymo versiją pagal rusų ar pačių čečėnų propagandą. Lygiai taip pat ir Viktoro Uspaskicho meilužės istorija – tik viena iš daugelio. Google.com ar trys telefono skambučiai tokių „aštrokų“ istorijų leistų parinkti apie bet kurį viešą asmenį.

Todėl:

• Kvaila slėpti savo pajamas;
• Jūsų konkurentai itin greitai paviešins Jūsų meilužes;
• Atsiras asmenų, paliudysiančių, jog naudojatės tarnybine padėtimi ir tai Jus kompromituos;
• Naudojimasis pavaldinių darbu ar net jų plagijavimas taps visiems žinomas;
• … ir t.t. ir pan.

Todėl eidami į viešumą – nemeluokite, nes šiais laikais visi mes „kaip ant delno“ 🙂

Taip jau nutinka, kad vidutiniškai kas savaitę kas nors paklausia „Ar ieškai darbo?“, „Ar nesiruoši į Briuselį?“, o kas mėnesį tenka sulaukti ir panašių personalo paieškos profesionalų klausimų. Kaip bebūtų keista, tačiau šie darbo keitimo ir migracijos klausimai tiesiogiai susiję.

Naujos Tėvynės ar darbo pasirinkimas itin panašūs. Abiems atvejais renkamasi mažiausiai tarp 2 alternatyvų – turimos ir galimai pasirenkamos. Be to, šalia egzistuoja ir kitos (ne)nagrinėtos galimybės. Pastaraisiais metais emigracija ir darbo paieškos dažnai žengdavo koja kojon – tai būdinga ekonominės migracijos laikotarpiais. Todėl emigracija ir naujo darbo paieškos itin supanašėjo savo motyvaciniais argumentais. Kartu – tai ir atsakymas, kaip šias problemas galima spręsti ir visuomenei, ir eilinei darbovietei.

Daugeliui lietuvių pagrindinis veiksnys, skatinęs važiuoti į Ispanijos ar D.Britanijos braškių plantacijas – iš esmės didesnis atlyginimas. Absoliuti dauguma juo susidomėjusių gavo prastesnes darbo sąlygas, atšiaurią socialinę aplinką, minimalias karjeros galimybes. Ar tai rodo tam tikrą vertybių skalę?

Įdomu, kad ir darbovietė, ir visuomenė turi gana panašias priemones motyvuoti savo darbuotojus ir piliečius. Darbuotojas tol yra patenkintas savo darboviete, kol jam suteikiamos sąlygos atitinka jo kompetenciją rinkoje. Eilinis darbuotojas turi pilną moralinę teisę palikti darbovietę, kuri jo negerbia, atlygindama (ir piniginė išraiška – tik viena iš daugelio atlygio dalių) mažiau vertės, nei tokiam darbuotojui pasiūlytų kiti laisvos rinkos dalyviai. Lygiai taip pat ir eilinės valstybės pilietis turi pilną moralinę teisę palikti valstybę (plačiau – visuomenę), kuri jo negerbia, nesuteikdama minimalių žmogaus teisių, nekurdama pagrindų socialinio gerbūvio susikūrimui, darbui, šeimai.

Todėl į eilinį klausimą „Ar ieškai darbo?“, „Ar ruošiesi emigruoti?“ visada atsakau teigiamai – žmogaus darbas yra viena iš pagrindinių laisvos rinkos veiksnių, kurio vertę nulemia paklausa ir pasiūla. Suprantama, kad savo darbą parduodantys turi teisę ieškoti maksimalią kainą už jį siūlančių. Oponentai, minintys lojalumo darbovietei ir kitus situacijos elementus turėtų atminti, kad lojalumas nėra vertybė pati savaime, vertybe galima būtų laikyti stabilumą, kuris iš tiesų gali būti kita svarbia perkamos ar parduodamos darbo jėgos savybe. Logiška, kad nelinkusi į pokyčius darbo jėga visada bus patrauklesnė darbdaviams, nei aktyviai savo interesus ir galimus jų pažeidimus stebintys darbuotojai. Lygiai taip pat ir valstybė (ar visuomenė) tuos savo narius, kurie ilgiau ir nuosekliau save skiria tik jai, turėtų skatinti labiau (pavyzdžiui, sumažinant fizinių asmenų pajamų mokestį asmenims, be pertraukos Lietuvoje išdirbusiems 20 metų).

Todėl Lietuvai reikėtų ramiau reaguoti į migracijos procesus – akivaizdžiai vien dėl piniginių srautų išvykstantys lietuviai nėra tiek vertingi. Socialinius ryšius lengvai aukojantys asmenys savo veiksmais patvirtina savo vertybes. Abejoju, ar Lietuvai itin reikalingi besirenkantys „čia ir dabar“, o ne ilgalaikės harmoningos (gal ir kiek mažiau skalsią duoną bevalgant) plėtros kelią. O jeigu verslui ar valstybei nerimu dėl išnykstančios darbo jėgos ar rinkimų balsų – tai jau vėl tos pačios laisvosios rinkos įrankiais išsprendžiamas klausimas.

Redaguotas komentaras skelbiamas savaitraštyje „Atgimimas“

Jau trečius metus ruošiami
vieno pagrindinių laisvą žodį garantuojančio Visuomenės informavimo
įstatymo pakeitimai grasinasi „įkinkyti“ iki šiol bene visiškai nuo
įtakos grupių, finansinių interesų ir subjektyvių nuomonių dominavimo
nepriklausomą neformalią Lietuvos žiniasklaidą internete. Jai reikia
priskirti ne tik pagrindinius laisvos informacijos sklaidos garantus –
interneto portalus www.delfi.lt, www.omni.lt, www.bernardinai.lt ir kt. – bet ir interneto dienoraščių ar blogerių bendrijas (www.blogas.lt, www.livejournal.com
ir pan.). Dar svarbiau, kad būtent internetas šiuo metu užtikrina
nuomonių įvairovę, dažnai net tame pačiame puslapyje leidžiantis
tiesiogiai skaityti visiškai priešingas nuomones (pavyzdžiui, Artūro Račo ir Sauliaus Stomos diskusija).

Būdamas Seimo darbo grupės, rengusios Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą, nariu negaliu sutikti su paskutinę kovo savaitę Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patvirtintomis nuostatomis, dirbtinai susiaurinančiomis „žurnalisto“ sąvoką.

Paskutinė
komiteto patvirtina sąvoka „žurnalistu“ laiko „fizinį asmenį, kuris
profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos
rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės
organizacijos narys“.

Itin
svarbu, kad sąvoka naudoja du skiriamuosius požymius, kurie daugeliui
interneto autorių riboja galimybes save vadinti laisvu ir nepriklausomu
žurnalistu. Pirma, „profesionaliai renka, rengia ir teikia“.
Profesionalumas šiuo atveju būtų suprantamas kaip atitinkamų
kvalifikacinių reikalavimų, darbo patirties turėjimas, todėl,
pavyzdžiui, praktiškai bet kokios nevyriausybinės organizacijos nariai,
nuosekliai viešais rašiniais kritikuojantys etikai nusižengiančius
politikus, automatiškai būtų „išmetami“ iš žurnalistų bendruomenės.
Antra, „pagal sutartį“. Šią nuostatą gretinant su Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo
42 straipsnio reikalavimu, kad autorinės sutartys turi būti sudaromos
raštu, gauname akivaizdų apribojimą neformaliems žurnalistams savo
kūrinius skelbti internete, nes dažnai šie taip niekada „gyvai“ ir
nepamato interneto svetainių, skelbiančių jų kūrinius, valdytojų.

Lietuvoje žurnalistams internete  pareigos skiriamos, o teisės atimamos

Pažymėtina,
kad tokios įstatymo projekto nuostatos dabar galiojantį neformalios
interneto žiniasklaidos statusą dar labiau apriboja. Šiuo metu galiojanti Visuomenės informavimo įstatymo redakcija
žurnalistu pripažįsta profesionaliai dirbantį fizinį asmenį, tačiau
palieka manevro laisvę savanoriams: „<…> teikia medžiagą
viešosios informacijos rengėjui savo iniciatyva ar pagal sutartį su rengėju“.

Bene
pagrindinis žurnalistų internete skiriamasis požymis – jie dirba
savanoriškai, dažnai už savo mintis, tekstus negaudami jokio atlygio.
Jiems pilna apimtimi taikoma teisinė atsakomybė už šmeižtą, valstybės
ar komercinių paslapčių atskleidimą. Tuo pačiu metu autorius internete
atsisakant pripažinti žurnalistais būtų suduotas didžiulis smūgis
vienam pagrindinių žurnalistų darbo apsaugos – informacijos šaltinio
paslapties – principui. Jį įtvirtina galiojančio Visuomenės informavimo
įstatymo 8 straipsnis: „<…> žurnalistas turi teisę išsaugoti
informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio“.
Nors jo neabsoliutų galiojimą išaiškino 2002 m. spalio 22 d. LR
Konstitucinio teismo nutarimas,
tačiau akivaizdu, kad žurnalistų bendruomenę susiaurindamas ir
apribodamas įstatymų leidėjas pasirinktų kitokią Lietuvą ir jos
žurnalistiką –  be nepriklausomų ir kritiškų interneto dienoraščių, be blogų, be neprofesionaliai (t.y. savo laisvu laiku) rašančių piliečių, atskirų sričių mokslininkų. Gaila, nes iki šiol tai buvo viena šviesesnių plėtros galimybių sustojusiai Lietuvos žiniasklaidai.

Ta pati diskusija laisvesnėje šalyje

Įdomu, kad panaši diskusija
vyksta ir JAV. Tačiau čia kol kas laimi laisvo žodžio šalininkai.
Žiniasklaida bene daugiausia dėmesio skyrė skandalui, kurio metu buvo
atskleista valstybės paslaptis – konkrečios saugumo tarnybų darbuotojos
asmens duomenys. Su skandalu artimai susijusi kita tiesiogiai blogerių teisinį statusą nustatysianti byla. Joje „Apple“ korporacija kovoja prieš keletą blogerių,
teigdama, kad šie paviešino komercinę paslaptį, o blogeriai siekia
apginti savo teises, remdamiesi žurnalistams teikiama informacijos
šaltinio apsaugos privilegija.

Taigi, pagrindinis klausimas, į kurį iš Aukščiausiojo Teismo JAV blogeriai
laukia atsakymo, ar jie bus prilyginti žurnalistams? Keletas bylų jau
patvirtino, kad blogeriams pilna apimtimi taikomos teisės normos dėl
atsakomybės už šmeižtą, o „Apple“ bylos rezultatas parodys, ar jie
gauna ir atitinkamas teises. Įdomu, kad besitęsiančiame ginče net JAV
Baltųjų rūmų spaudos tarnyba blogerius pripažįsta esant žurnalistais!

Negirdėjusiems – apie interneto dienoraščius, blogus ir blogerius

„Blogeris“
– tai asmuo, turintis savo interneto svetainę ir joje viešai
skelbiantis savo mintis. Pavadinimas kilęs iš anglų kalbos žodžio
„weblog“ santraupos „blog“, apibūdinančios interneto svetainę
(lietuviškai – blog‘ą, interneto dienoraštį), kurioje skelbiami
konkretaus blogerio įrašai.

Dažniausiai
blog‘ai sutampa su interneto dienoraščiais – juose aprašoma autorių
kasdienybė, įvykiai, mintys. Esminis skirtumas nuo tradicinių
dienoraščių – viešumas. Blog‘ą gali skaityti bet kas, bet kada, o
svarbiausia – gali komentarais reaguoti į atskiras temas, diskutuoti su
autoriumi.

Tačiau
dalis blog‘ų negali būti prilyginti interneto dienoraščiams. Tokie
skiriami ir nagrinėjantys tam tikrą problemą, „aštrią“ temą, aprašantys
nuoseklų tyrimą. Tai tampa tam tikra neformalaus (nes narystė galėtų
būti apibūdinama tik savanorišku apsilankymu atitinkamoje interneto
svetainėje) diskusijų forumo vieta.

Ši
antroji blogerių grupė gana artimai susijusi su žurnalistika, viešąja
politika, nevyriausybinių organizacijų veikla, todėl jos interesų
apsaugai (o kartu ir atsakomybės ribų nustatymui) itin svarbu tinkamai
pritaikyti saviraiškos laisvės (anglosaksų teisės sistemoje – žodžio laisvės, angl. free speech, freedom of speech) teisės principą.

Paskelbta www.delfi.lt

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tačiau kiekvienas viešas konkursas (nuo
pieštukų įsigijimo iki valstybės modernizavimo projektų) gimsta skaidriai.
Konkreti vieša institucija suformuluoja poreikį, jį perduoda finansines lėšas
skirstančiai organizacijai ir šiai patvirtinus projektas gimsta – t.y.
subsidijos (ar kitais atvejais kitaip pavadintas lėšas) gavėjai pradeda leisti
pinigus.

Šis tekstas – tai patarimų rinkinys biurokratams, ES paramos ar kitų viešų
lėšų valdytojams, kurie ruošiasi priimti patį protingiausią sprendimą, tačiau
nenori ar negali visų argumentų skelbti viešai. Taigi tai patarimai, kaip
paskelbus viešą konkursą pasirinkti tą projekto vykdytoją, kuris a
priori aiškiai turi geriausias idėjas.

Pirmas etapas – konkurso paskelbimas. Konkursą skelbkite vidutiniam dalyviui
kuo nepalankesniu metu (geriausia, kai pagrindiniai darbai susikerta su
intensyviu darbymečiu). Taip iš anksto suderinę su numatytuoju laimėtoju,
garantuosite sau, kad tinkamai konkursui pasiruoš tik iš anksto įspėtas dalyvis.
Konkurso sąlygų jokiu būdu neskelbkite viešai ir niekada neplanuokite priiminėti
visų norinčių dalyvauti konkurse pasiūlymų. Idealu, jeigu sugebėtumėte paruošti
specialų techninių sąlygų paketą, kuriame detalizuotumėte keletą pagrindinių
sąlygų, o paketą įsigyti galėtų tik sumokėję gana didelę pinigų sumą
(pavyzdžiui, 1 proc. nuo planuojamų projekto pajamų). Patartina konkurso sąlygas
formuluoti taip, kad konkurse galėtų dalyvauti ir artimų sričių numatytam
laimėtojui bendrovės. Pavyzdžiui, skelbdami konkursą dėl renginio organizavimo,
pakvieskite numatytąją renginių organizatorių atstovę ir bent keletą reklamos
agentūrų, kurios tokias paslaugas teikia tik išimtiniais atvejais.

Antras etapas – konkursinių pasiūlymų ruošimas. Nustatykite keistas
bendravimo sąlygas. Pavyzdžiui, skambutis viešą konkursą skelbiančios
organizacijos vadovui gali būti prilygintas poveikio darymui, o papildomą
informaciją pažymėkite teiksiantys tik į raštu gautus ir notaro patvirtintus
paklausimus. Tačiau praktiškai į visus klausimus atsakinėkite tik neigiamai,
kitaip tariant – konstatuodami, kad atsakymas į gautą klausimą šiuo metu yra
konfidencialus, nes iki konkursui pasibaigiant nė vienas dalyvis neturi teisės
pasirašyti konfidencialumo sutarties. Tuo pačiu metu visai naudinga pakeisti
konkurso užduotį – apie tai dalyviams praneškite likus vos kelioms dienoms iki
numatytų terminų pabaigos.

Trečias etapas – gautų pasiūlymų vertinimas. Idealu, kai vertinimą vykdo iš
anksto nepaskelbta, tačiau dėl išaiškėjusios klausimo svarbos ad hoc
sudaryta komisija. Taip ne tik išvengsite asmeninės atsakomybės už priimtus
sprendimus, tačiau kartu galėsite šioje komisijoje patvirtinti sau tinkamus
pasiūlymų vertinimo metodinius nurodymus, kuriais iš esmės pakeisite konkurse
išdėstytų vertinimo kriterijų prioritetus ir svorį gavę galutinį rezultatą. Be
to, komisija galės kolegialiai priimti svarbiausius sprendimus – pripažinti
atskirų dalyvių darbus netinkamais, nuspręsti, kad nebūtina laikytis
procedūrinių konkurso paskelbimo metu numatytų taisyklių, atmesti atskirus
pasiūlymus, jei jie susiūti ne trigubu, o tik dviejų siūlų siūlu, notaro
antspaudas uždėtas tik ant 7 puslapio, o jo neaptikote ant rekomenduojamojo
14-ojo.

Šių pirmųjų trijų etapų daugeliu atvejų turėtų pakakti, tačiau kartais
nusivylę dalyviai gali vis tiek jus paduoti į teismą, esą komisijos priimti
sprendimai buvo neteisėti. Šiuo atveju belieka iš anksto pasirinkti
veiksmingiausią gynybos strategiją, tačiau, aišku, dažniausiai veiksmingiausia –
rėmimasis ekspertų nuomonėmis, jau minėtais kolegialiai priimtais komisijų
sprendimais.

Suprantama, nuoseklus visų paminėtų priemonių taikymas itin sudėtingas, todėl
visai pakaks, jei bent keletą elementų pavyktų įdiegti ir savo veikloje.
Galėsite būti tikri, kad iš tiesų pasirinkote tinkamiausią skirtų lėšų
panaudojimo variantą, o atsitiktiniai konkurso dalyviai po keleto kartų turėtų
susivokti ir prarasti norą ieškoti skaidrumo apraiškų jūsų skelbiamuose
projektuose.

Patarimai surinkti kaip ryšių su visuomene bendrovės „PR Service
/ Edelman affiliate“ projektų vadovui rašant įvairius pasiūlymus viešai
skelbiamiems konkursams.

Paskelbta www.omni.lt

Lietuvos radijo laida „Ryto garsai“ vieną iš savo vasario 17 dienos
reportažų skyrė cenzūrai internete, o tiksliau – „Google.com“
sprendimui filtruoti paieškos sistemos rezultatus, kurie pateikiami
vartotojams Kinijoje. Keletą minčių bandžiau išdėstyti ir aš:

• Kinai pripratę prie cenzūros, „Google.com“ žingsnis jiems nėra itin didelė naujiena;
• „Google.com“
  sprendimas nėra itin etiškas, tačiau aiškiai argumentuotas verslo
  sprendimų tikslingumu – Kinija yra didžiulė rinka;
• Mums
  Lietuvoje šis paieškos sistemos sprendimas nėra itin pavojingas
  šiandien, tačiau parodo, kokią galią turi informacinių sistemų
  valdytojai – iš esmės vieno mygtuko paspaudimu galima riboti arba net
  visiškai panaikinti prieigą prie tam tikros informacijos. Demokratinėms
  šalims tai gresia situacijomis, kai tokius sprendimus priimantys
  asmenys juos panaudos asmeniniais tikslais. Pavyzdžiui, manau, kad
  nušalintojo Prezidento Rolando Pakso apkaltos procesu metu ne vieną
  kartą buvo pažeistas asmens privatumas, kai Valstybės saugumo
  departamentas rinko bylos medžiagą. Suprantama,„Google.com“ galimybės
  tai daryti – milžiniškos. Bėda, kad paieškos sistema – tik viena iš
  daugelio sričių, kur mes „atiduodame“ savo likimus į kažkieno rankas.
  Ar jos visada patikimos – klausimas retorinis;
• Manau, tam
  tikra cenzūros dalis internete būtina, tiesiog pradinėje jo vystymosi
  stadijoje tokios priemonės nebuvo sukurtos (atrastos), dabar kyla
  klausimas, kiek ir kam jas galima būtų taikyti. Kinai taiko vieniems
  tikslams, mes – kitiems. Kiekviena visuomenė turi teisę rinktis.

Laidos įrašą galite rasti Lietuvos radijo interneto svetainėje.
Reportažo pradžia ~01:06:00, trukmė ~11 minučių. Laidoje nuomones taip
pat pateikė „Reporteriai be sienų” atstovas, Povilas Gylys (teisingai
nurodęs dalinės ar visiškos cenzūros atvejus – pavyzdžiui, pedofilija,
pornografija), cituotos Vakarų spaudos ištraukos.