Jau trečius metus ruošiami
vieno pagrindinių laisvą žodį garantuojančio Visuomenės informavimo
įstatymo pakeitimai grasinasi „įkinkyti“ iki šiol bene visiškai nuo
įtakos grupių, finansinių interesų ir subjektyvių nuomonių dominavimo
nepriklausomą neformalią Lietuvos žiniasklaidą internete. Jai reikia
priskirti ne tik pagrindinius laisvos informacijos sklaidos garantus –
interneto portalus www.delfi.lt, www.omni.lt, www.bernardinai.lt ir kt. – bet ir interneto dienoraščių ar blogerių bendrijas (www.blogas.lt, www.livejournal.com
ir pan.). Dar svarbiau, kad būtent internetas šiuo metu užtikrina
nuomonių įvairovę, dažnai net tame pačiame puslapyje leidžiantis
tiesiogiai skaityti visiškai priešingas nuomones (pavyzdžiui, Artūro Račo ir Sauliaus Stomos diskusija).
Būdamas Seimo darbo grupės, rengusios Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą, nariu negaliu sutikti su paskutinę kovo savaitę Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patvirtintomis nuostatomis, dirbtinai susiaurinančiomis „žurnalisto“ sąvoką.
Paskutinė
komiteto patvirtina sąvoka „žurnalistu“ laiko „fizinį asmenį, kuris
profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos
rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės
organizacijos narys“.
svarbu, kad sąvoka naudoja du skiriamuosius požymius, kurie daugeliui
interneto autorių riboja galimybes save vadinti laisvu ir nepriklausomu
žurnalistu. Pirma, „profesionaliai renka, rengia ir teikia“.
Profesionalumas šiuo atveju būtų suprantamas kaip atitinkamų
kvalifikacinių reikalavimų, darbo patirties turėjimas, todėl,
pavyzdžiui, praktiškai bet kokios nevyriausybinės organizacijos nariai,
nuosekliai viešais rašiniais kritikuojantys etikai nusižengiančius
politikus, automatiškai būtų „išmetami“ iš žurnalistų bendruomenės.
Antra, „pagal sutartį“. Šią nuostatą gretinant su Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo
42 straipsnio reikalavimu, kad autorinės sutartys turi būti sudaromos
raštu, gauname akivaizdų apribojimą neformaliems žurnalistams savo
kūrinius skelbti internete, nes dažnai šie taip niekada „gyvai“ ir
nepamato interneto svetainių, skelbiančių jų kūrinius, valdytojų.
Lietuvoje žurnalistams internete pareigos skiriamos, o teisės atimamos
Pažymėtina,
kad tokios įstatymo projekto nuostatos dabar galiojantį neformalios
interneto žiniasklaidos statusą dar labiau apriboja. Šiuo metu galiojanti Visuomenės informavimo įstatymo redakcija
žurnalistu pripažįsta profesionaliai dirbantį fizinį asmenį, tačiau
palieka manevro laisvę savanoriams: „<…> teikia medžiagą
viešosios informacijos rengėjui savo iniciatyva ar pagal sutartį su rengėju“.
Bene
pagrindinis žurnalistų internete skiriamasis požymis – jie dirba
savanoriškai, dažnai už savo mintis, tekstus negaudami jokio atlygio.
Jiems pilna apimtimi taikoma teisinė atsakomybė už šmeižtą, valstybės
ar komercinių paslapčių atskleidimą. Tuo pačiu metu autorius internete
atsisakant pripažinti žurnalistais būtų suduotas didžiulis smūgis
vienam pagrindinių žurnalistų darbo apsaugos – informacijos šaltinio
paslapties – principui. Jį įtvirtina galiojančio Visuomenės informavimo
įstatymo 8 straipsnis: „<…> žurnalistas turi teisę išsaugoti
informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio“.
Nors jo neabsoliutų galiojimą išaiškino 2002 m. spalio 22 d. LR
Konstitucinio teismo nutarimas,
tačiau akivaizdu, kad žurnalistų bendruomenę susiaurindamas ir
apribodamas įstatymų leidėjas pasirinktų kitokią Lietuvą ir jos
žurnalistiką – be nepriklausomų ir kritiškų interneto dienoraščių, be blogų, be neprofesionaliai (t.y. savo laisvu laiku) rašančių piliečių, atskirų sričių mokslininkų. Gaila, nes iki šiol tai buvo viena šviesesnių plėtros galimybių sustojusiai Lietuvos žiniasklaidai.
Ta pati diskusija laisvesnėje šalyje
Įdomu, kad panaši diskusija
vyksta ir JAV. Tačiau čia kol kas laimi laisvo žodžio šalininkai.
Žiniasklaida bene daugiausia dėmesio skyrė skandalui, kurio metu buvo
atskleista valstybės paslaptis – konkrečios saugumo tarnybų darbuotojos
asmens duomenys. Su skandalu artimai susijusi kita tiesiogiai blogerių teisinį statusą nustatysianti byla. Joje „Apple“ korporacija kovoja prieš keletą blogerių,
teigdama, kad šie paviešino komercinę paslaptį, o blogeriai siekia
apginti savo teises, remdamiesi žurnalistams teikiama informacijos
šaltinio apsaugos privilegija.
Taigi, pagrindinis klausimas, į kurį iš Aukščiausiojo Teismo JAV blogeriai
laukia atsakymo, ar jie bus prilyginti žurnalistams? Keletas bylų jau
patvirtino, kad blogeriams pilna apimtimi taikomos teisės normos dėl
atsakomybės už šmeižtą, o „Apple“ bylos rezultatas parodys, ar jie
gauna ir atitinkamas teises. Įdomu, kad besitęsiančiame ginče net JAV
Baltųjų rūmų spaudos tarnyba blogerius pripažįsta esant žurnalistais!
Negirdėjusiems – apie interneto dienoraščius, blogus ir blogerius
„Blogeris“
– tai asmuo, turintis savo interneto svetainę ir joje viešai
skelbiantis savo mintis. Pavadinimas kilęs iš anglų kalbos žodžio
„weblog“ santraupos „blog“, apibūdinančios interneto svetainę
(lietuviškai – blog‘ą, interneto dienoraštį), kurioje skelbiami
konkretaus blogerio įrašai.
Dažniausiai
blog‘ai sutampa su interneto dienoraščiais – juose aprašoma autorių
kasdienybė, įvykiai, mintys. Esminis skirtumas nuo tradicinių
dienoraščių – viešumas. Blog‘ą gali skaityti bet kas, bet kada, o
svarbiausia – gali komentarais reaguoti į atskiras temas, diskutuoti su
autoriumi.
Tačiau
dalis blog‘ų negali būti prilyginti interneto dienoraščiams. Tokie
skiriami ir nagrinėjantys tam tikrą problemą, „aštrią“ temą, aprašantys
nuoseklų tyrimą. Tai tampa tam tikra neformalaus (nes narystė galėtų
būti apibūdinama tik savanorišku apsilankymu atitinkamoje interneto
svetainėje) diskusijų forumo vieta.
Ši
antroji blogerių grupė gana artimai susijusi su žurnalistika, viešąja
politika, nevyriausybinių organizacijų veikla, todėl jos interesų
apsaugai (o kartu ir atsakomybės ribų nustatymui) itin svarbu tinkamai
pritaikyti saviraiškos laisvės (anglosaksų teisės sistemoje – žodžio laisvės, angl. free speech, freedom of speech) teisės principą.
Paskelbta www.delfi.lt
Sveikinu. ir labai didžiuojuosi, kad parašei šia tema.
Liutaurai, visiems, kas skelbia ką nors internete, yra taikoma teisinė atsakomybė už šmeižtą, paslapčių atskleidimą. Net ir komentatoriams.
<…>
Bene pagrindinis žurnalistų internete skiriamasis požymis – jie dirba savanoriškai, dažnai už savo mintis, tekstus negaudami jokio atlygio. Jiems pilna apimtimi taikoma teisinė atsakomybė už šmeižtą, valstybės ar komercinių paslapčių atskleidimą.
<…>
Va čia ir yra pagrindinė mano tezė – kiekvienas, pradėdamas kažką rašyti internete ir savo kūrinį paskelbdamas viešai, tampa žurnalistu, todėl turi gauti ne tik pareigas, bet ir atitinkamas apsaugos garantijas.
dėkui, kad tik tos surašytos mintys naudos duotų. palaukim reakcijos..
Jei po KT jurisprudencijos keisime atitinkama linkme ir aukščiau paminėtus įstatymus, anksčiau ar vėliau sulauksime bylų EŽTT, ir tik apkrausime bereikalingai studentus tarptautininkus, kurie turi mokytis nesiliaujančių EŽTT bylų fabulas.
Be to valstybės biudžetas nukentės, jei laiku nepastebėsime neigiamų teisėkūros tendencijų. O kur dar teisių pažeidimai, moralinė žala ir galų gale policinės valstybės imidžas užsienio partnerių akyse?
Tai ne tiek svarbu kaip tai, kad mūsų reguliavimo įniršis, kylantis iš chamokratijos kultūros, gali suveržti dinamiškiausias asmenybes, kurių dėka tiek ir BVP, tiek ir visuomenė AUGA – kūrybine, finansine ir kultūrine prasme.