Category: politika (Page 120 of 137)

Sąrašas iš atminties (mielai priimu papildymus ir patikslinimus):

• …
• Vaidotas Žukas vs. LRT;
• radijo laidos vedėjai vs. LRT (daina „užmušiau Brazauską“ ar pan.)
• Vytautas Bruveris vs. Respublika;
• Virgis Valentinavičius, Vladimiras Laučius, Vytautas Plunksnis et al vs. ELTA;
• Vladimiras Laučius vs. alfa.lt;
• Vaidotas Žukas vs. Žinių radijas;
• …

Šiuos bent girdėjome ir matėme. Manau, žymiai didesnė konfliktų dalis – slapta. Negalime teisti, tačiau galime konstatuoti, kad konfliktų yra ir, tarsi, daugėja.

Šiandien bernardinai.lt bendradarbei Laurai Gintalaitei pasakojau apie skandalus ir jų poveikį Lietuos įvaizdžiui. Įdomu laukti ir kitų pašnekovų nuomonių, tačiau jau dabar keletas esminių akcentų:

• Skandalas – tai situacija, kai:
• yra bent dvi susikivirčijusios pusės;
• didelis diskusijos mastas, ji iš tiesų sudomina didelę visuomenės dalį;
• (dažnas, bet nebūtinas požymis) aiški raudona etikos riba, kurią kažkas peržengia;
• Didžiausi Lietuvos skandalai:
• visos istorijos:
• XVII a. pradžioje Abiejų Tautų Respublikos remtas Lžedemitrijus – Maskvos soste;
• antrosios Respublikos:
• Lietuvos-Lenkijos karinis konfliktas XX a. pradžioje;
• Klaipėdos krašto užgrobimas;
• „Lietuvos pašto“ direktoriaus pašto ženklų istorija;
• trečiosios Respublikos:
• „Mažeikių naftos“ privatizavimo procesas (kaip Maskvos ekonominės įtakos Rytų ir visai Europai epizodas);
• Prezidento Rolando Pakso apkaltos procesas (kaip Rytų Europos virsmo į demokratines visuomenes epizodas);
• Visi šiuolaikiniai Lietuvos „skandalai“ yra vietos lygmens, nepatyrėme nei vieno unikalaus ir didelio masto skandalo, nes dėl savo mažumo neturime ne tik pasaulinio lygmens, bet ir regioninio lygio dėmesio traukos objektų (pavyzdžiui, Gerhardo Šrioderio sutartis su Valdimiru Putinu ir vėlesnis darbas „Gazprom“ bendrovei).

Besibaigiant 2006-iesiems vis dar nerimsta batalijos dėl naujųjų naftos paieškų ir gavybos licencijų Rietavo ir Raseinių licenciniuose plotuose. Dviejų didžiausių konkuruojančių naftą gavybos įmonių – „Minijos nafta“ ir „Geonafta“ – gavybai vadovaujantys specialistai pritaria, kad pramonės sektoriaus perspektyvoje kol kas daugiau neatsakytų klausimų, negu aiškių atsakymų.

Ekspertai atsakė į du klausimus: ką jie laikytų didžiausiais Lietuvos naftos paieškų ir gavybos pasiekimais bei kokias nurodytų esmines naftos gavybos sektoriaus problemas, kurias išsprendus, naftos gavybos pramonė dirbtų efektyviau?

Igoris Šeštokas, UAB „Minijos nafta“ paieškų skyriaus vadovas. 1974 metais baigė Leningrado kalnakasybos institutą, išvažiavęs kaip tikslinės grupės studentas, baigęs gavo paskyrą į Šiauliuose įkurtą seismožvalgybos partiją. 1981 metais komandiruotas porai metų į Mongoliją, grįžęs Vilniaus universiteto bazėje pradėjo kurti geofizinių duomenų skaičiavimų sistemą.

Apie pasiekimus. Manau, esminis Lietuvai yra pats faktas, kad šalies žemės gelmėse rasta naftos. Tai iš tiesų buvo kokybinis mokslinės minties šuolis – tokia hipotezė iškelta ir patvirtinta praktiškai, teorinės prielaidos „tapo“ pirmuoju surastu telkiniu.

Taip pat išskirčiau 1983-iųjų atradimus Genčių telkinyje, kurie iš esmės pakeitė tuometinės TSRS Geologijos ministerijos poziciją. Iki šio įvykio buvo jau nuspręsta, kad į šiaurę nuo vadinamojo Telšių lūžio (t.y. Šiaurės Vakarų Lietuvoje, Latvijoje) naftos paieškos yra neperspektyvios. Minėto telkinio egzistavimas ir kiti vėliau aptikti telkiniai paneigė šią prognozę. Dėl to buvo skirta naujų pajėgumų, prasidėjo nauja tyrimų banga.

Kaip „Minijos naftos“ patriotas paminėčiau, kad kartu su šia bendrove Lietuvoje pradėti taikyti naujos kartos tyrimai, gręžinių ir gavybos technologijos, kurios parodė, kad debitas (t.y. per parą išgaunamų angliavandenilių kiekis) gali būti žymiai didesnis, nei buvo įprasta Lietuvoje. Rodikliai skyrėsi dešimtis, net šimtus kartų. Tai veikia ir bendrą išgaunamos naftos koeficientą, žymiai efektyvesnė tampa naftos gręžinių eksploatacija, didėja jų komercinis patrauklumas.

Apie problemas. Manau, kad pagrindinė šio pramonės sektoriaus problema – tai nekompetentingas ir korupcinis valstybinis sektoriaus reguliavimas. Jau dešimtmetį Lietuvos teritorijos dalis, kurioje 15 metų vykdomos ribotos paieškos, iš esmės nesikeičia. Dėl to apribotas rimtų užsienio kompanijų ir investicijų pritraukimas. Kai visos pasaulio šalys konkuruoja dėl investicijų į naftos gavybos paieškas ir gavybą, Lietuvoje tokie investuotojai tampa nepageidaujami ir laukiama, kada laimės „savi“, o „pašaliniai“ stumiami lauk. Lietuvoje visai netaikomas pažangus aukcioninis principas, pagal kurį, užtikrinus gyventojų ir gamtos saugumo reikalavimus bei atitikus rimtus kvalifikacinius kriterijus, pirmenybę įgija didžiausią ekonominę naudą (t.y aukščiausią kainą) šaliai galintis suteikti pretendentas.

Kęstutis Ivanauskas, AB „Geonafta“ gamybos direktorius. 1971 metais baigė Maskvos naftos ir dujų pramonės institutą, baigęs grįžo į Lietuvą ir pradėjęs „Naftos žvalgybos kasybos“ inžinieriumi per 35 metus užkopė karjeros laiptais iki „Geonaftos“ gamybos direktoriaus.

Apie pasiekimus. Pats naftos išteklių egzistavimo konstatavimas yra svarbus. Tarp visų atrastų naftos telkinių trys yra itin patrauklūs, nes juose slūgso daugiau nei po milijoną kubinių metrų išgaunamos naftos.

Manau, Lietuvos naftos gavybos pramonės didžiausiu pasiekimu verta laikyti 2001-2002 metus, kai Lietuvoje buvo pasiekta daugiau nei pusės milijono kubinių metrų (t.y. daugiau nei 3 mln. barelių) metinė naftos gavyba.

Iš technologinės pusės svarbu, kad Lietuvoje naudojamos naujos gręžimo technologijos – orientuotai iškreivinti, horizontalūs gręžiniai, taikomas gręžimas depresijos sąlygomis.
    
Apie problemas. Akivaizdu, kad dabar eksploatuojami seniai atrasti telkiniai, jų ištekliai senka, todėl būtina plėsti naftos gavybos paieškas, ieškoti naujų telkinių nustatytuose perspektyvioje naftos gavybai šalies teritorijoje. Su tuo iš dalies susijusi ir antra problema – reikia efektyvesnio (spartesnio) valstybės institucijų, reguliuojančių naftos sektorių, darbo. Būtina sutrumpinti „popierinių“ darbų trukmę: nuo leidimų tvarkymo iki darbų pradžios konkrečioje vietoje.

Išskirčiau ir gana specifinę žemės plotų naudojimo gręžiniams ir verslovėms problemą. Dabar klostosi situacija, kai su žemės savininkais praktiškai neįmanoma pasiekti realių susitarimų.

Dėl pasyvios valstybės institucijų pozicijos naftos gavyba mažėja jau penktus metus iš eilės.

Paskelbta dienraštyje „Vakaro žinios“

Dešiniosios pakraipos Demokratinės politikos institutas prieš truputį daugiau nei prieš savaitę paskelbė analitinę studiją dėl LR Seimo nutarimo „Dėl balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepcijos patvirtinimo”. Žiniasklaida jau tai bando laikyti bendra NVO sektoriaus nuomone.

Suprantu instituto poziciją, tačiau kartu kelčiau keletą klausimų:

• kokia pinigų suma galima būtų įvertinti vidutiniškai vieną rinkėjo balsą?
• kokia procentinė rizika, kiek procentų balsų bus panaudota netinkamai?

Manau, studijos išvados vertintinos kritiškai, nes tikrai abejoju, ar vidutinis pilietis sutiktų naudotis nepatikima internetine bankininkyste. Juk, sekant studijos prielaidomis, lygiai taip pat darbdaviai ar kas kiti galėtų piliečius priversti atiduoti ir šiaip bankuose saugomas lėšas?

Nesueina galai, belieka kontr-argumentus į logišką seką sudėliot.

Anądien skaitau dešinę pusę mėgstantį savaitraštį „Panorama“ ir suprantu, kad žemdirbiai arba mus – ne žemdirbius – kvailiais laiko, arba patys su protu pykstasi.

Štai tūlas Aušrys Macijauskas, vienos asociacijos vadas, „atsakingai pareiškia“, kad per 16 nepriklausomybės metų grūdų augintojai nėra gavę jokių didesnių kompensacijų, kurios būtų padėjusios bent iš dalies padengti patirtus nuostolius. Iš karto nejučia kyla du klausimai. Tai kaip jie – vargšeliai – dar gyvi po šešiolikos nuostolingų metų? Tai, matyt, va iš čia ir visos Lietuvos kaimo bėdos – taigi badauja, ne kitaip!

Vos tik spėju pagailėti vargšų ūkininkų, kyla kitas įmantrus ir lietuvio širdžiai artimas klausimas. Pala, o tai kurios Lietuvos privačios šakos verslai, ūkiai ar šiaip namudininkai yra gavę kompensacijas, kurios „bent iš dalies padengtų patirtus nuostolius“? Norom nenorom prisimenu tik savo senelius, kurių indėlius, sako kažkokiomis mistinėmis proporcijomis ir koeficientais tarsi grąžina. Dar tarsi pamenu Garantinį fondą, kurį lygtais sukūrėme po „Inkaro“ žlugimo ir dabar kiekvienas privatininkas į jį lašina kad ir po mažą lašelį.

Ir šitie du klausimai pradeda nebeduoti ramybės.

Tada svajingai pakeliu akis ir bandau įsivaizduoti sėkmingai dirbančio (nes kaip kitaip ponas Aušrys Macijauskas Kėdainių rajone galėtų “turėti” 800 hektarų?) ūkininko pareiškimą visiems bankrutavusio „Ekrano“ darbuotojams: „Sparčiai besiplėtojantis Lietuvos žemės ūkio sektorius supranta Lietuvos informacinės visuomenės flagmano – „Ekrano“ – problemas konkuruojant su dempinguojančiais Turkijos ir Kinijos gamintojais, todėl visą šių metų pelną už parduotus kviečius ir runkelius skirs nuostoliams, atsiradusiems dėl nepelningos skystųjų kristalų linijos veiklos, padengti.“

Ir kaip apsidžiaugia tada Panevėžio gyventojai, kaip ima organizuoti masines demonstracijas ir į padanges kelia Kėdainių ūkininkus… O štai negeroji Vyriausybė, kurią simbolizuoja tokia miela iš laikraščių paklodžių žvelgianti Žemės ūkio ministrės šypsena, nors ir prižadėjusi, tų pažadų naujojo patvirtinto biudžeto eilutėmis nepatvirtina…

Skaitau toliau įdomias gerbiamo ūkininko mintis ir kipšas toliau kutena pakaušį. Štai vien dėl besibaigiančių metų gamtos išdaigų vargšas ūkininkas patyrė 600 tūkst. litų nuostolių! Manau, tokio dydžio nuostoliai net ir pora dešimčių darbuotojų turinčiai verslo įmonei reikštų amžiaus galą, o ūkininkas, atrodo, tokiais grasinimais dar nesisvaido. Taip ir lieka neaišku, ar čia nuostoliai iš dangaus nurašyti, ar čia žemės ūkyje negautas pelnas (kurį matematiškai pavasarį suprognozuoji) jau tampa nuostoliu?

Ir, kas baisiausi, matyt tokios nelemtos Lietuvos klimatinės sąlygos kerta iš koto Lietuvos žemdirbius jau 16-us metus iš eilės! Dieve, pasigailėk jų pagaliau, ką?

Aišku, galėtume pasigailėti ir mes – t.y. tie kiti Lietuvos piliečiai, kuriems žemės ūkis geriausiu atveju tėra bulvių sodinimas ir kasimas. Tam, atrodo, ne tiek daug ir reikėtų pinigėlių. Štai ŽŪM paskaičiavo, kad žemdirbiai prašo tik (!) 695 mln. litų – t.y. po 200 Lt iš kiekvieno Lietuvos gyventojo. Ir iš tiesų, negi gaila? Juk ūkininkai irgi pasidalins. Kada nors. Tikiu. Tik mane, įtariu, ir bažnyčioje sumuštų.

Paskelbta vz.lt