XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: politika (Page 12 of 133)

Piliečių Santalkos veikloje neišvengiamai susiduriame, kai ką spėju ir aprašyti.

Apie Nausėdos ir konservatorių kovos ateitį

2021-02-18, Žinių radijas

Žinių radijo“ laidos „Atviras pokalbis“ vedėjas Raigardas Musnickas pakvietė kartu su politologe Rima Urbonaite aptarti konfliktų virtinę tarp Prezidento Gitano Nausėdos ir TS-LKD, iškėlusios idėją pakeisti Lietuvos atstovavimą Europos vadovų taryboje. Pagrindinės mano mintys:

(nuo 04:40)
– Ar tai yra noras pakankamai realiai dalyvauti sprendžiant pandemijos klausimus, ar tai vis dėl to tam tikra proga dar vieną poziciją išsikovoti?
– Tai yra kova dėl galios. Ir mūsų konstitucinė sąranga, prezidentinis, bet ne visai prezidentinis valdymas leidžia diskusiją „Kas yra viršesnis? Kas tokiu atveju turi vienokią ar kitokią funkciją?“. Natūralu, kad kol Prezidentas yra stiprus, kol Prezidentė buvo stipri, tol nekilo klausimų, ar Ministras Pirmininkas galėtų kažko tikėtis.

Kai dabartinis Prezidentas savo palaikymu visuomenėje ir ypač palaikymu politinėj bendruomenėj turi gerokai mažiau galių, mažiau pasitikėjimo, natūralu, kad kyla klausimas dėl net ir tokio „politinio legitimumo“ [..] Grybauskaitę rėmė labai aiškios politinės jėgos. [..] (valstiečiai) iš esmės nerėmė, nebuvo tiesioginio palaikymo. Buvo priešingai – „geriau šitas“, geresnė blogybė iš dviejų blogybių. Ir tai lemia, kai neturi atsparos parlamente… Grybauskaitė turėjo ryškią konservatorių paramą praeitoj kadencijoj.

[..] Abi pusės, tiek valstiečiai, tiek Nausėda turi tokią „ambicijų atmintį“ ir tos užgautos ambicijos, kai praeitos kadencijos Seime valstiečiai iš esmės diktavo, ką Nausėda turi daryt… na, Nausėda turi tam tikrą pyktį, jam tai neleidžia eiti į kompromisus arba į santykius, artimesnius su dabartine opozicija. Kai jis neturi santykių su opozicija, jo galios yra po dideliu kirviu, kuriam tik valios konservatorių , ar jie nori imtis kažkokių permainų, ar ne. Teisine prasme erdvė yra plati, nes šiuo metu nėra jokių aiškių tiek europinių, tiek Lietuvos teisės aktų, kurie primygtinai imperatyviai sakytų „tas ir tas turi atstovaut“. Čia yra politinio susitarimo reikalas ir tas susitarimas visada yra konkrečių žmonių susitarimo reikalas. Pasikeitė žmonės, atsirado kita jėgų pusiausvyra… na, į vieną pusę jėgos nusvirusios, lyginant parlamentą ir Prezidentą, ir gavosi tas skandalas ir natūraliai gavosi tas klausimas.

(nuo 08:00)
– [..] Ar (konservatoriai) bandytų lygiai taip pat „stumtelėti pečiu“ ją?
– Prisiminkim, mes turėjom tokią sandarą nuo 2009 iki 2012 metų. Tai buvo Kubiliaus Vyriausybė ir Prezidentė Grybauskaitė. Tuo metu tas konsensusas buvo surastas ir aktyvi Grybauskaitės veikla, neleidimas vienaip ar kitaip interpretuoti galimų tokių situacijų reiškė, kad ji užsiėmusi ir pasiėmusi tą galią sau. Dabartinio Prezidento pozicija – jis jau atėjo į konfliktinę situaciją ir jam reikėjo ieškoti sąjungininkų. Jis tų sąjungininkų nuo 2019-2020 metų rinkimų nesugebėjo pasikeisti, nesugebėjo susirasti sąjungininkų politinėje arenoj ir, natūralu, jis lieka vienas.

(nuo 16:40)
[..] Konservatoriai užsiima politika. O politika visada yra nuolaidų ir kompromisų menas. Jeigu jie ant stalo turės penkis reikalavimus kurioj nors politinėj – idėją pakeisti mokestinę, idėją patvarkyti aplinkosaugą, … Ir čia va tarp tų visų kitų politinių klausimų dar vienas papildomas politinis argumentas politinei politikų diskusijai. Kai yra 15 argumentų ant stalo, tai tada prasideda derybos. Vat tu nori va to – mes tau atiduosim, bet atiduok šitą. Jeigu jie turėtų tik tris argumentus ant stalo, tai būtų labai sunku laviruoti ir derėtis. O dabar jie šitą klausimą „atiduoti“, jeigu norės gauti kažkurį kitą, jiems svarbesnį. Ir sakys „Prezidente, nevetuok to įstatymo, mes nuimsim šitą klausimą“. Arba priešingai. Jeigu tu vetavai šitą, mes tada šitą iki galo dastumsim ir priversim gauti atgalios.

Iš konservatorių pusės yra natūralus, protingas, profesionalus, aukšto lygio politinis žaidimas. Jie ant stalo rikiuoja atskirus klausimus ir tuos klausimus po truputį stumi į priekį. Spaudžia oponentą, kitaip tariant, Prezidentą, daryti nuolaidas vienoj ar kitoj sritį. Jeigu Prezidentūra nesugebės iš savo pusės išstatyti reikalavimų sąrašo ir turės pradėti daryti nuolaidas – konservatoriai santykinai laimės.

(nuo 18:20)
– [..] bet kalbėti apie kažkokią politinę kultūrą, gerą toną politikoje, tarpusavio pagarbą ir t.t.?
– Bet konservatoriai tą daro labai korektiškai. Aš gal tik vieną kitą komentarą mačiau, kuris būtų nuvestas tiesiogiai į kažkokį ad hominem argumentą. Priešingai, jie tą dėlioja iš argumentų pusės, iš racionalios poreikio, Lietuvos interesų gynimo pusės. Ką sunku atmušti. Aišku, yra atskirų konstitucionalistų nuomonės, kad tai būtų neteisinga, netvarkinga, bet čia jau yra politinės valios klausimas. Konstitucija to aiškiai nenustato ir tada jau yra politinio apsisprendimo klausimas, kur užtektų vieno įstatymo Seime, jį galima būtų priimti. Čia nebūtų konstitucinis įstatymas, paprastąja dauguma ir važiuotų viskas į priekį.

(nuo 20:05)
– [..] Pasitikėjimas tirpsta. Tai …
– Pasitikėjimą tirpdint pradėjo pats Nausėda. Kai pradėjo egzaminuoti konservatorių kandidatus ant kilimėlio su penkiais patarėjais. Tai čia nereikėjo veltis Prezidentui į mūšį, kurio, turėjo suprasti, kad negalėjo laimėt.
– O tai vėlėsi dėl ko?
– Kad parodyt savo poziciją, savo stiprumą, savo galias. Ir, aš manyčiau, vėlų rudenį – žiemos pradžioj buvo perlenkta, kai konservatorių teikti ministrai, jų kandidatūros buvo… galutiniam rezultate daugelis buvo patvirtinti be problemų, bet eigoje jis bandė rodyti tam tikrą savo principingą poziciją, kėlė reikalavimus, kurie kartais vieni kitiems prieštaraujantys. Ir, natūralu, konservatoriai turėjo reaguoti į tą iššūkį politine prasme ir jie sugalvojo, kaip tą atmušti.
– Galim taip pavadinti, kad kažkur buvo perlenkta lazda, tai dabar kitiems irgi reikia perlenkinėti, ar kaip?
– Aš nemanau, kad čia perlenkimas. Čia yra politinis žaidimas. Konservatoriai yra pernelyg didelė jėga, kad jie imtųsi ir vadovautųsi emocijom. Prezidentas yra vienas asmuo, natūralu, kad jam kartais ambicijos gali peržengt tam tikrą ribą. Bet konservatoriai žaidžia labai šaltą ir apskaičiuotą žaidimą – jie žaidžia žaidimą, kuris nepralaimintis. Jie iškėlė klausimą. Jeigu reiks – atsitrauks. Na kas? Na, vienas iš lyderių pateikė idėja. Na, idėja pasitvirtino-nepasitvirtino, atsiėmė-neatsiėmė. Viskas yra gerai. Galutiniam rezultate jie nuo to tik išloš.

nuo 26:00
– Kiek iš tikrųjų galėtų būti ieškojimas paramos tarp kitų frakcijų?
– Pirmas dalykas, Prezidentui reikia grįžti prie klasikos ir prisiminti principą „Skaldyk ir valdyk“. Ir jeigu jis nori valdyti, o jis, man atrodo, šiek tiek nori valdyti, jam pirmiausia reikia prisiminti, kad vienas iš būdų, kaip jis gali kovoti prieš dabartinę koaliciją, tai pabandyt paskaldyt juos. Ir čia galimybių ieškoti plyčių ir tarpelių tarp dviejų liberalų partijų ir konservatorių – galybė. Jau nekalbu apie tai, kad pačios liberalų partijos yra skirtingos ir turi skirtingus požiūrio taškus, akcentus. Viena LGBT, kita verslą ir t.t. Ir nuo konservatorių linijos tai ganėtinai skiriasi. Čia didžiausia problema vėlgi yra politinio lankstumo ar vertybinio lankstumo, jeigu taip galima švelniai išsireikšt, kai Prezidentui tektų kalbėtis su vertybiškai ganėtinai skirtingom partijom, negu jo paties. Nes jis vis tiek yra labiau konservatyvių pažiūrų tradcionalistas, kai liberalai gali eiti su idėjom, projektais ir prašymais, kurie visai į kitą pusę nulinkę. Bet. Jeigu jis iš tiesų nori „atstovėti“ prieš konservatorius, jam tą vis tiek vienaip ar kitaip teks daryti, nes kitu atveju jam alternatyvos lieka nelabai kokios ir nelabai ką galinčios – t.y. valstiečių frakcija, darbiečių frakcija ir socialdemokratai. Kiekviena iš jų dalim idėjų gali jį palaikyti, pavyzdžiui, socioekonominėj politikoj, bet realiai žiūrint pagrindiniai partneriai jam vis tiek reikia skaičiuotis balsus lemiamų diskusijų arba lemiamų balsavimų metu. Ir tie balsai koalicijoj iš principo yra pagrindiniai. Jeigu jis koalicijos nesuskaldo, tai užtenka vien pačios koalicijos perversti situaciją.
– [..] Ką galima pažadėti dabar tiems patiems liberalams?
– Paprasčiausias greitas pavyzdys, gal radikalus, bet ateina dabar, pavyzdžiui, partnerysčių projektas, kurio, sakyčiau, pusė konservatorių nepalaikys. Natūralu, kad liberalios jėgos dėl to pyks ir Prezidento įsitraukimas arba aiškesnis dalyvavimas ar parėmimas vienos iš pusių gali sukurti draugų ratą. Vėlgi, tas draugų ratas vienoj vietoj susikuria, kitoje jis atneša naudą. Čia Prezientas turi matyti šitą galimybę ir turi matyti šitą žaidimą. [..] Jis kaip galios turėtojas gali daryti įtaką ir, pavyzdžiui, atvesti kažkokią kitą papildomą frakciją tam klausimui palaikyt. Ar jis yra tas pavadinkim „naudos nešėjas“ ne tiktai sau, bet ir savo partneriams, čia ir yra pagrindinis iššūkis. Kai tu dirbi su abipusės naudos situacijom, tu duodi ir gauni, tu tampi ilgalaikiu draugu. Dabar jis iš esmės tik visada reikalauja ir niekada neduoda.
– Įdomu, kaip čia Prezidentas sakytų išstojęs dekriminalizavimo žolės klausimu?
– Galima surasti daug tarpinių pozicijų. Net jo pozicija ne visiškai konservatyvi, per vidurį jau būtų pliusas į kitą pusę.

nuo 34:25
– Prie ko toliau gali vesti tas pasitikėjimo tirpimas tarp valdžių? Jis tik aštrės ar vis dėl to apsitrins tie aštrūs kampai?
– Aš norėčiau, kad tas tirpimas arba apsitrynimas būtų greitesnis ir būtų labiau kreipiamas dėmesys konstruktyviam darbui. Dabar galima kartais pamesti pačią pagrindinę liniją, dėl ko dirba tos valdžios šakos. Pavyzdžiui, dabartinis Prezidento ir Dulkio ne konfliktas, bet toks bendravimas su konkurencijos elementais, jeigu taip galima sakyt. Tarsi turėtų dirbti visi vienon rankon, siekti labai aiškiai pamatuojamo tikslo, o prasideda visokie politiniai priedai, kurie keičia arba trukdo siekti tų pagrindinių tikslų. Net ir dabar vakar ar užvakar buvo Prezidento interviu, kur jis pradėjo aiškint, kad Dulkys neva tai neteisingai komunikuoja, nepakankamai komunikuoja ir taip toliau. Aš galėčiau pasakyt, o tai kur jūs pats buvot, Prezidente, pastarąjį pusmetį? Kodėl irgi nelabai teisingai komunikavot, nes ir jūsų komunikacija tikrai neblizga šituo klausimu. Tai vat vėlgi, ko akivaizdžiai trūksta, tai trūksta komandinio darbo, turiu omeny, Lietuvos naudai arba Lietuvos labui. Ir va čia, deja, bet kol kas didelių perspektyvų, teigiamų poslinių aš nematau.
– Bet man atrodo, kad Dulkys čia nebus ta centrinė figūra, dėl kurios..
– Tiesiog tai yra priežastis.
– Man atrodo, kad čia tik pradžioj buvo principinis klausimas, ateinantis iš kažkokių ankstesnių dalykų dėl paskyrimo. Dabar, kai paskyrė..
– Sakau, tai yra vienas iš elementų toj didelėj šachmatų partijoj, kur yra daug konservatorių figūrų ir Prezidentas bando tarp jų laviruot.

nuo 39:20
– Visiškai pritariu (Rimai Urbonaitei), tas 2024-ų metų faktorius tikrai įsijungs. Ar jis jau veikia dabar? Aš gal nebūčiau tiek, nesuteikčiau tiek daug bonusų abiem žaidėjams, kad jie taip toli į priekį žiūrėtų. Būkim biedni, bet teisingi, mes nežinom, kas čia po pusmečio toj Lietuvoj dėsis. Tai 24-i dar yra oj kaip toli. Iš tos pusės vienas dalykas, bet kita dalykas, aš iš tiesų manau, kad didžioji dalis arba pagrindinė problema, kurią konservatoriai puikiai išnaudoja, tai yra Prezidento emocinis veikimo būdas, kai jis daugeliu atvejų veikia ne racionaliai, ne pamatuotai ir logiškai, o būtent per ambicijas, per emocinį pagrindą ir, neturėdamas rimtos komandos patenka į spąstus. Jo ambicijų niekas nesuvaldo, komanda nesugeba jų ištaisyti arba nesugeba paruošti atitinkamų sprendimų ir gaunasi kas gaunasi – jisai lieka vienas prieš didelį oponentų būrį. Ir, kas svarbiausia, pastaruoju metu ne tik politinių oponentų būrį. Dabar net jau bendrai visuomenėj daugėja. Jeigu anksčiau didelė dalis visuomenės lyderių buvo neutralūs ar net iš dalies palankūs jam, dabar vis daugiau daugėja grupių, kurios dėl tų pačių ambicijų yra nuviliamos arba tiesiog įsižeidžia. Turėjom net ir žurnalistų atvejį, ar ne? Kai dėl nepaaiškinamų kažkokių asmeninių klausimų, ambicijų jie buvo išlydėti iš Prezidentūros, iš renginio ir t.t. Ir tai yra tik vienas pavyzdys, kaip galima susikurti priešų lygioj vietoj. Tai šitoj vietoj Prezidentas deja, bet kuo toliau, tuo daugiau kuriasi tų priešų daugiau ir, natūralu, konservatoriai tą išnaudoja.

iš ziniuradijas.lt

Visą laidos „Ką reiškia trintys tarp valdžių?“ įrašą rasite Žinių radijo interneto svetainėje. Taip pat laidos santrauką publikacijoje „Nausėdai siūlo ieškoti sąjungininkų parlamente: politinio žaidimo svertai – konservatorių rankose“ skelbia interneto portalas Delfi.lt.

Apie Vyriausybės komunikacijos klaidas (ne)atlaisvinant karantiną

LRT radijas, 2021-02-08

Laidos vedėjas Deividas Jursevičius laidoje kalbino ryšių su visuomene kolegą Arijų Katauską ir mane. Kelios mintys:

(nuo 06:10)
– Kiek pagrįsta Vyriausybei kritika?

Vienas dalykas, kas iš tiesų yra pagrįstas, tai atidėliojimas. Šita Vyriausybė atidėlioja rimtą pasiruošimą skiepijimo kampanijai. Panašu, kad kartu atidėliodama skiepų komunikaciją atideda ir einamąją komunikaciją. Kitaip tariant, savo sprendimų paaiškinimą.

Labai panašu į tai, kad komunikacija šiuo atveju tapusi trečiaeile-ketvirtaeiliu klausimu ir Vyriausybė nusprendusi neva tai spręsti klausimus, o paskui jau „uždengti“ ir išspręsti komunikacijos problemas. Bet visa bėda, kad belaukiant sprendimų vakumo neegzistuoja, tą vakumą užpildo alternatyvios visokios informacijos. Vat Arijus jau minėjo visokias interesų grupes, taip toliau. Ir gaunasi, kad viešas diskursas viešojoje erdvėje nueina į visiškai priešingą pusę. Rezultate gaunasi, kad Vyriausybė ir neturi sprendimų, ir neturi paaiškinimų, kodėl neturi sprendimų. Rezultate mes piktinamės ir sakom, kad ji veikia blogai.

(nuo 09:35)
– Žinutės, konkrečios žinutės trūkumas – kiek visuomenei apskritai aiškiai išdėstyta, kaip kada vyks laisvinimas? Kiek suprantamai kalbama apie A, B, C, D planus – kiek jų ten bebūtų?

Pradžia, kuri prasidėjo nuo scenarijų planavimo A, B, C, D buvo gera, bet tai nebuvo pririšta prie konkrečių rodiklių. Gaunasi, kad dėl kiekvieno scenarijaus sprendžia.. kas? Sprendžia Arūnas Dulkys, sprendžia Ingrida Šimonytė. Taip neturėtų būti.

Rodikliai ir scenarijai turi būti pagrįsti objektyviais skaičiais. Vos pasiekiam rodiklį, automatiškai įsigalioja priemonių planas kažkoks. Šito aiškumo, kaip į tuos scenarijus bus reaguojama ir kaip bus valdoma, natūralu, nėra. Kai nėra aiškumo tada ir komunikacija tampa… na, Ingrida šiandien prisiėmė atsakomybę, rytoj jau nenorės prisiimti atsakomybės. Ir šitoj vietoj, natūralu, komunikacija tampa podukra, kuri turi dengti klaidas, kurių nepadaryta vadybiniam lygmeny.

(nuo 13:25)
– Sutiktumėt, kad šaltinių skleidžiamos informacijos sinchronizavimas ir būtų dabar labiausiai taisytinas dalykas ar matytumėt kitų?

Čia sisteminė problema, ką jūs ir minėjot. Tie skirtingi šnekėtojai, skirtingi lyderiai, kurių anksčiau tarsi nebuvo, tarsi buvo anksčiau vienas Aurelijus Veryga ir VESK’o informacinis centras. Dabar pasidarė keli ir jie, natūralu, pradeda vienas kitam prieštarauti, akcentus skirtingus parenka, detales kitokias mini. Ir gaunasi mišrainė. Tai šioje vietoje ankstesnės Vyriausybės praktika, kai visa komunikacija buvo sutelkta vienose rankose iš esmės tokioj situacijoj įnešdavo daugiau tikrumo, užtikrintumo atmetus visas kitas problemines sritis.

iš lrt.lt

Visą „LRT radijo“ laidos „60 minučių“ epizodą „Kaip vertinamas valdžios karantino valdymas ir komunikacija su visuomene?“ galima paklausyti nacionalinio transliuotojo interneto svetainėje lrt.lt

Koalicijos esmė – apie ką sutartyje NEkalbama?

Pasirašyta sutartis (iš V.Čmilytės-Nielsen FB paskyros)

Prieš kelerius metus „Discovery“ pristatė pagal tikrus faktus sukurtą serialą „Manhunt: Unabomber“. Jame pasakojama, kaip FTB analitikai kalbinės analizės pagalba sėkmingai susekė vieną garsiausių pastarųjų dešimtmečių JAV teroristų, siuntinėjusių bombas paprastu paštu. Tyrimo pagrindas buvo sprogdintojo laiškų ir tekstų turinio nagrinėjimas. Tačiau rezultatas buvo pasiektas dėmesį skiriant ne tam, kas juose buvo surašyta, o atvirkščiai – klausimams ir simboliams, kurių ten nebuvo. Toks negatyvus autoriaus profilio sudarymas leido sėkmingai susiaurinti paieškų imtį ir galų gale surasti sprogdintoją.

Todėl dėmesio verta ir trijų partijų pasirašyta koalicijos sutartis, kuri netrukus taps pagrindu 74 naujai išrinktiems Seimo nariams sudaryti Vyriausybę, vadovaujamą Ingridos Šimonytės. Sutartyje daug dėmesio skiriama įvairioms vertybinėms nuostatoms, tačiau, sekant ta pačia FTB tyrėjų logika, gerokai svarbesnė yra kita politikos dalis – tai klausimai, kurie nelaikomi svarbiais, arba temos, kuriose partijos nerado sutarimo.

O tokių klausimų – gana daug.

Pirma, sutartyje nėra jokių užuominų apie Lietuvoje dominuojantį stambų verslą, faktines oligopolijas. Verslas minimas 3.2. punkte, skirtame ekonomikos transformacijai, ir 5.2.3. punkte, kuriame tik vieno iš partnerių noras uždrausti verslinę žvejybą Kuršių mariose. Nutylėta (ar sąmoningai praleista) esminė sėkmingos vidurinės piliečių klasės formavimosi sąlyga – tai smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, mažinant ir užkardant stambaus verslo dominavimą. Tačiau tam susitariančios partijos dėmesio neskiria.

Antra, susitariančios šalys nieko nekalba apie sveikatos apsaugos sistemos pertvarką. Šiai temai skiriamas deklaratyvus 3.5. punktas, kuriame akcentuojamas „paslaugų kokybės ir prieinamumo užtikrinimas“. Ką tai reiškia smulkioms ir nerentabilioms rajonų sveikatos įstaigoms? Kuriuo keliu ir kaip bus pertvarkomas ligoninių tinklas? Dviprasmiška nuostata, kad visi pokyčiai vyks nediskriminuojant privačių sveikatos priežiūros įstaigų kelia klausimą. Ar tai reiškia, kad vis didesnė dalis sveikatos priežiūros paslaugų bus privatizuojama? Dar įdomiau, jog 6.1. punkto (skirto Vyriausybės programos rengimui) „g“ papunktyje tiesiogiai įvardinamas dėmesys pirminei paslaugų grandžiai. O kas bus su antriniu ir tretiniu paslaugų lygiu?

Trečia, kita tema, kurioje viskas panašiai nutylima – tai mokyklų tinklas. Šis klausimas „apeinamas“ viską sutelkiant į „Nacionalinio susitarimo dėl švietimo“ idėją. Tai deklaratyvus pažadas, kuriuo nieko nepažadama. Kaip ir sveikatos apsaugos atveju, žadamas tik siekis „užtikrinti vienodas galimybes“ nepaisant vietos ar socialinės padėties. Kaip ir sveikatos apsaugos įstaigų tinklo atveju, čia vėlgi kyla klausimas dėl mokyklų tinklo – ką reiškia „nepaisant“ vietos? Kaimo mokyklų naikinimą ar jų subsidijavimą? Dar keisčiau, jog visame dokumente – anei vieno punkto, skirto aukštajam mokslui ir universitetų/kolegijų tinklo optimizavimui. 6.1. punkto „a“ papunkčio nuostata dėl nuo 1,5 iki 3 proc. BVP skyrimo moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai iš esmės nėra aukštojo mokslo, o daugiau paramos verslui priemonė.

Ketvirta, tarp eilučių šviečiasi stambaus verslo gynimas ir kitoje srityje – tai jokios užuominos apie teritorijų planavimą, kuris šiandien kelia daugybę ginčų tiek miestuose, tiek regionuose. Vietos gyventojų pastangos kovoti prieš stambaus verslo neetiškus bandymus verslą plėtoti ignoruojant gyventojų teisę į saugią aplinką – didžiulis ginčų ir nepasitenkinimo laukas. Tačiau šiai tema tenka tik esmės nekeičiantis 6.1. punkto „p“ papunkčio pažadas dėl „Natura 2000“ teritorijų apsaugos.

Penkta, partijų 2.4. punkte deklaruojamas skaidrumas ir aukščiausi politinės etikos standartai nuteikia pozityviai, pažadas reikalauti nulinės tolerancijos korupcijai yra įspūdingas. Tačiau… sutartyje nieko nekalbama apie lobistinės veiklos reguliavimą ir adekvatų interesų grupių ir valstybės valdymo bendradarbiavimą. Galima prisiminti, kad nuo sausio 1 dienos įsigalios naujas kreivas Lobistinės veiklos įstatymas, kuris lobistine veikla laikys viską, išskyrus realius lobistus iš stambiausių verslo grupuočių.

Žinoma, čia pateikiau tik kelias temas, kurios sėkmingai nutylėtos partijų susitarime – jų yra gerokai daugiau. Būdamas optimistas tikiuosi, kad šie klausimai atsiras Vyriausybės programoje ir vėliau – priemonių plane. Tačiau… FTB specialistų metodika, akivaizdu, verta dėmesio.

Ar yra gyvenimas po politikos (komunikacijos)?

Prieš trejus metus apibendrindamas savo pusantrų metų darbo su valdančiosios politinės partijos komunikacija rašiau apie 7 iššūkius šios srities ryšių su visuomene specialistams. Dabar, kai rugsėjo 1-ąją baigėsi mano terminuota sutartis ir su Europos Parlamento nariu Stasiu Jakeliūnu, jau turiu progą žvilgtelėti atgal ir pabandyti panagrinėti – kas pavyko, o kur galima buvo padaryti daugiau dirbant su politikos komunikacija?

Šis mano tekstas – tai ne tik profesinio etapo įsivertinimas, bet ir tam tikra neformali ataskaita tiems LVŽS rinkėjams, kurie 2016-aisiais patikėjo pokyčius žadančia politine jėga, surinkusia įspūdingą ir spalvingą įvairių visuomenės sričių lyderių sąrašą. Iš pradžių buvęs skeptiškas, vėliau turėjau progą pabendrauti gyvai. Padaręs sprendimą šio kelio pradžioje (2016-ųjų gruodį) vz.lt sakiau:

Po Seimo rinkimų sulaukiau klausimo, ar man būtų įdomu iš principo. Esu turėjęs įvairios patirties dirbant su politikų komunikacija, todėl pasiūlymą vertinau atsargiai. Sprendimą priėmiau, kai per tas per tas kelias savaites patikėjau, jog sąjungos nariai išties nori kurti darnesnę Lietuvą. [..] Todėl pirmiausiu uždaviniu matau deramą vidaus procesų sutvarkymą, greta tobulinant viešos komunikacijos procesus. Dabartinę LVŽS komunikacijos situaciją paaiškina dvi aplinkybės – didžiulis spaudimas per trumpą laiką priimti strateginius sprendimus, kurie lems valstybės gyvenimą visus 2017 m. Būtent atsakingas sprendimų priėmimo procesas ir bandymas išklausyti visas puses neišvengiamai kelia iššūkius tinkamai ir laiku komunikuojant. O Seimo narių vidinei organizacijai dar tik formuojantis tai tampa mažesnių ar didesnių klaidų šaltiniu

vz.lt

Apie bandymus prisidėti prie darnesnės Lietuvos kūrimo 2019-ųjų gegužę rašiau pasibaigus sutarčiai su LVŽS:

[..] teko prisidėti prie daugybės mūsų valstybę į socialiai teisingesnę pusę keitusių pertvarkų – vaiko pinigai, pensijų II pakopa, kova prieš stambaus verslo dominavimą, kalėjimų sistemos skaidrinimas, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas, sisteminiai įrankiai prieš korupciją, alkoholio vartojimo mažinimas, profesinių sąjungų stiprinimas, vaistų kompensavimas, parama jaunoms šeimoms, urėdijų, geležinkelių, kelių priežiūros ir daugybė kitų valstybės valdomų įmonių, finansinių paslaugų vartotojų apsauga ir ekonomikos krizės valdymo tyrimas. Ir tai tik tie pokyčiai, kurie sulaukė bent kiek didesnio dėmesio. [..] Gaila, jog šias puikias iniciatyvas temdė ir neišvengiami kluptelėjimai, ir rimtesnės mūsų klaidos

facebook.com

Ne kartą esu viešai minėjęs, kad darbas su politikos komunikacija – tai pastebimai menkiau apmokamas ryšių su visuomene specialistų darbas. Todėl ir mano pasirinkimas gilintis į šią sritį buvo artimai susijęs su asmeniniu noru prisidėti prie valstybės ateičiai svarbių pokyčių. Tad dabar, jau gerokai nutolęs nuo lietuviškos politikos virtuvės, jau galiu trumpai apžvelgti pagrindinius veiklos barus ir įvertinti rezultatus iš šiandienos požiūrio taško.

Pagrindinius veiklos barus nagrinėsiu pagal LVŽS 2016 metų programos „Darni Lietuva“ struktūrą:

  • Darnus žmogus
  • Darni visuomenė ir aplinka
  • Darnus švietimas ir kultūra
  • Darni ekonomika ir finansai
  • Darnus valstybės valdymas

Kiekvienos krypties programos įgyvendinimo (ir komunikacijos) sėkmę vertinsiu subjektyviu balu (iš 10 galimų).

Darnus žmogus

Lygios teisės ir smurto užkardymas šeimose – keistis vertė… tragedijos

Dovilė Šakalienė buvo LVŽS kandidatė į Socialinės apsaugos ir darbo minstres

2016 metais Dovilę Šakalienę LVŽS pristatė kaip potencialią SADM ministrę – tai teikė vilčių, kad požiūris į sudėtingas mūsų visuomenės problemas keisis. Paradoksalu, tačiau Dovilė gana greitai turėjo trauktis, o Lietuvoje LGBT, vaikų teisių ir moterų apsaugos nuo smurto šeimose klausimai buvo sprendžiami tik vienam ar kitam skandalui užvaldžius viešąją erdvę.

Pavyzdžiui, Matuko tragedija virto Matuko reforma ir vaiko teisių apsaugos pertvarka. Panašiai #MeToo skandalai leido iš Seimo pašalinti Kęstutį Pūką. Deja, bet ne ką skirtinga Mykolo Majausko istorija baigėsi šnipštu – parlamentui nepakako valios netgi pradėti parlamentinį tyrimą apie istorijas, kurios baigėsi šio jauno konservatorių lyderio šeimos skyrybomis. Dar gėdingiau Seimo dauguma balsavo dėl Petro Gražulio, kurį tiesiog apsaugojo nuo baudžiamojo persekiojimo.

Atskira tema – LGBT klausimai, kurie kairiųjų pažiūrų politikams turėtų būti savaime suprantami, tačiau šiandien Lietuvos parlamente tai tėra tik proga parodyti savo konservatyvias pažiūras ir sukaupti dar keletą politinių dividendų nepakantumo kitokiems sąskaita.

Proveržio nepasiekta ir tokiose srityse kaip vaikų namų sistemos deinstitucionalizacija (t.y. valstybinės sistemos perkėlimas į NVO ir/ar privatų sektorių) ar penitencinės sistemos pertvarka, kur ir toliau visų įkalintų asmenų gyvenimus kontroliuoja ir jų likimus sprendžia ne valstybė, o nusikalstamo pasaulio grupės.

Rezultatas: 2 iš 10

Darni visuomenė ir aplinka

Sveikatos apsaugos pokyčiai vyko, bet ne reforma

Šalia anti-korupcinės dalies būtent sveikatos apsauga ir anti-alkoholinė kampanija buvo kitas bazinis LVŽS 2016 metų rinkim kampanijos motyvuojantis faktorius. Būtent alkoholis buvo pagrindinis mūšio laukas visą pirmąją 2017 metų Seimo pavasario sesiją.

Kita sudėtinga, tačiau sėkmingai įgyvendinta kampanija – tai vaistų kainų reguliavimas, sutelkiant valstybės lėšas į generinius vaistus, atsisakant originalių, tačiau gerokai brangesnių alternatyvų. Tai vėlgi sulaukė aršaus viešosios nuomonės pasipriešinimo, kurį ne visada pavyko deramai kontroliuoti. Tiesa, pastarųjų metų skaičiai jau leidžia klausti, ar išties generinių vaistų modelis duoda planuotą taupymo efektą.

2018-02-22 spaudos konferencija apie korupcijos mažinimą sveikatos apsaugos sistemoje

Tačiau šie teigiami pokyčiai nepanaikino esminės sveikatos apsaugos sistemos problemos – besikeičiančios demografinės situacijos (kaip ir mokyklų atveju) nevertinančio sveikatos įstaigų tinklo. Ženkliai didinant (kartais) medikų ir juos aptarnaujančių specialistų atlyginimus visiškai neaišku, kiek tai atsispindi paslaugų prieinamumo ir jų kokybės rodikliuose. Labai tikėtina, kad vyksta tas pats procesas kaip mažose kaimiškose mokyklose – į kiaurą maišą pilama daugiau vandens, tikintis, kad jo daugiau liks.

Neišspręsta ir kita sveikatos priežiūros įstaigų sistemos yda – tai jų priklausymas nuo savivaldybių malonės. Ydinga konjunktūra lemia, kad savivaldybės niekaip nesutinka optimizuoti medikų darbo, išlaiko savo „draugų ratelius“, o tai lemia didelę finansinę naštą vietos savivaldybių biudžetams ir neefektyviai naudojamas nacionalines lėšas už sveikatos priežiūros paslaugas.

Rezultatas: 6 iš 10

Žalioji darbotvarkė – rezultatų… nėra, jie net neigiami

Ambicingas žaliųjų nuostatų deklaravimas rinkimų kampanijos metu leido tikėtis, jog aplinkos apsaugai pagaliau bus skiriamas prioritetas, o ne urbanistinei plėtrai ar verslo, žemės ūkio interesams.

Dideles viltis su LVŽS sėkme sieję gamtininkai tapo aktyviausiais priešininkais

Šiandien galima teigiamai prisiminti 2017 metais vos kelių balsų persvara patvirtintą urėdijų valdysenos reformą, kuri, deja, vėliau nevirto tokia sėkmės istorija kaip geležinkeliai ar kelių priežiūros sistemos pertvarka. Kita vertus, sisteminė valdymo pertvarka sudaro pagrindą ilgalaikių tikslų siekimui.

Nors „Grigeo“ skandalas paskatino stiprinti aplinkos apsaugos veiklą, tačiau kol kas sunku vertinti, ar teisėkūros pokyčiai yra tapę pokyčiais išties ginant aplinką.

Kol kas sudėtinga vertinti ir tai, ar nauja teritorijų planavimo įstatymo redakcija buvo sėkminga – atrodytų, kad niekaip netylantys miestų bendruomenių ginčai su NT plėtotojais ir dažniausiai juos ginančiomis savivaldybėmis rodytų, kad problemos neišspręstos.

Kitas panašus politinis sprendimas, kurio rezultatai paaiškės tik ateityje, yra politinis sprendimas šalia Vilniaus statyti didžiulę kogeneracinę atliekų deginimo jėgainę. Nors tai sprendžia Vilniaus šilumos gamybos klausimus, tačiau Lietuvoje veikiant Kauno ir Klaipėdos jėgainėms ateityje (ir jau dabar) labai akivaizdus deginimui reikalingų atliekų srauto iššūkis. Nes ES tikslai reikalauja mažinti atliekų srautą, o jau dabar jo pakanka vos dviems jėgainėms. Todėl „Lietuvos energijos“ investicijos gali būti iš esmės į neveikiančią didžiulę gamyklą (kaip jau buvo su Elektrėnų elektrine, kurios dujų turbinos iš esmės ir nebuvo panaudotos).

Žaliosios darbotvarkės problemas gerai iliustruoja ministro Kęstučio Navicko karjera. Atėjęs iš nevyriausybinio sektoriaus ir turėdamas didelį aplinkosaugos specialistų palaikymą ministras dažnai turėjo skirtingą poziciją, nei Seimo aplinkos apsaugos komitetas ir net Vyriausybės dauguma. Tą gerai iliustravo medienos kirtimo normų klausimas, kur ministerija iš esmės buvo priversta surasti argumentų jau padarytam politiniam anti-aplinkos sprendimui, o ne atvirkščiai. Vėlesnės istorijos su Punios šilo statusus, bandymai liberalizuoti medžioklės tvarką, net paskutinis kazusas dėl medžioklės Žuvinte – tai tik patvirtina.

Rezultatas: 1 iš 10

Darnus švietimas ir kultūra

Švietimo ir aukštojo mokslo pertvarka – geri norai žlugo realybėje

Tai, kad švietimo (visos sistemos) situacija prasta, tiesmukai parodė šių metų valstybinio matematikos egzamino rezultatai, kai kas trečias abiturientas nesugebėjo išspręsti net bazinių matematikos uždavinių. Ir tai nenutiko šiais ar praėjusiais metais – jau 2016 metais buvo akivaizdu, kad sistemą būtina pertvarkyti ir LVŽS programa tą žadėjo, o 2017 metais projektas „Idėja Lietuvai“ tikslą mokytojo profesiją padaryti prestižine iki 2025 metų įtvirtino viešoje erdvėje.

2017-02-14 Eugenijaus Jovaišos spaudos konferencija apie švietimo pertvarkos planą

Švietimo srityje buvo bandoma vykdyti pertvarką – iš pradžių dėmesys buvo sutelktas į aukštųjų mokyklų stambinimą. Nors vilčių buvo daug, tačiau realiai bene vienintelis reikšmingas dalykas – tai buvusio pedagoginio instituto prijungimas prie VDU. Visi kiti pasikeitimai arba nereikšmingi, arba sustabdyti, uždelsti ir ilgam atidėti (o realiai – atmesti).

Tuo metu mokyklose pereita prie etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelio – tai svarbus sisteminis pokytis, tačiau jo efektą gerokai sumažino lygiagrečiai įgyvendintas smulkių mokyklų konservavimas (t.y. ignoruojami ilgalaikiai demografinės padėties pokyčiai) per minimalaus mokinių skaičiaus klasėje mažinimą. Etatinis modelis tarsi turėjo padėti mokytojams gauti padorų atlyginimą, tačiau faktiškai tai virto 0,625 ar 0,333 etato variantais – t.y. ta pati ankstesnė situacija su deramo atlyginimo negaunančiu mokytoju. O priežastis paprasta – daugelyje regionų per mažai vaikų, todėl mokyklų nestambinant mokytojams užtikrinti deramo atlyginimo neįmanoma vien dėl tos pačios matematikos… Ką jau kalbėti apie faktą, kai pradinukų mokytojo krūvis nesiekia 1 etato!

2018-ųjų pabaigoje pro langus sulipusių mokytojų užimta ministerija tegali viena – vėl ir vėl žadėti naujus mokytojų etatinių įkainių didinimus, tačiau tai visiškai nesprendžia bazinių švietimo problemų – paslaugų kokybės ir prastų visų švietimo sistemos grandžių rezultatų.

Rezultatas: 3 iš 10.

Darni ekonomika ir finansai

Viešieji finansai – aptvarkyti pamatai padėjo atlaikyti krizę

2017-2018 metais įgyvendintos labai svarbios ir didelę piliečių dalį veikiančios pertvarkos. Panaikinta Sodros skola biudžetui atlaisvino galimybę didinti pensijas. Pakeista privačių pensijų sistema įnešė daugiau skaidrumo ir aiškumo į savanoriško rūpinimosi senatve sistemą. Nors vaiko pinigų modelis, pakeitęs papildomo NPD tvarką, iš pradžių buvo sutiktas kritiškai, tačiau jau po kelių mėnesių visiems tapo aišku, kad universali išmoka vaikams yra būtent ta geroji kitų šalių praktika, kurią Lietuva tiesiog privalo priimti.

2017-03-27 BFK pirmininko Stasio Jakeliūno kadencijos darbų pristatymo spaudos konferencija
2018-02-28 spaudos konferencija apie pirmuosius vaiko pinigų pertvarkos rezultatus

Atsakingas viešųjų finansų tvarkymas leido tvirtai pasitikti „Covid-19“ iššūkius ir užtikrinti gyvybiškai svarbių sektorių finansavimą. Sukaupti rezervai panaudoti tiek sveikatos apsaugos poreikiams, tiek laikino nedarbingumo kompensavimui.

Deja, bet 2016-2017 metais principingai mažintos valstybės investicijų programos (VIP) apimtys visiškai apverstos „Covid-19“ fone. Grįžtama prie visiškai nepamatuotų finansinių instrumentų, kai beveik 50 procentų iš specialiųjų 6 mlrd. € „Ateities ekonomikos DNR plano“ skiriama infrastruktūrai, t.y. statyboms (ir visa tai – per 18 mėnesių!). Klaidinga tokią praktiką laikyti investicijomis – tai paprasčiausias skolintų lėšų pravalgymas, turintis visus korupcinių sprendimų požymius. Tragikomedija ištiko švietimo sektorių, kai „Covid-19“ pretekstu beveik 100 mln. € buvo skirta renovacijai ir mokyklų remontui, o nuotoliniam mokymui karantino sąlygomis pasiruošti neskirtas reikalingas finansavimas.

Gerą viešųjų finansų sistemos būklę po didele korupcinės abejonės skraiste velka tomaševskių partijos deleguoto Jarsolav Narkevič sprendimai – tiek atvirai proteguojant savo rinkėjų apygardas per „Covid-19“ lėšų skirstymą, tiek į bebrų praktikas grąžinant stambiausių kontroliuojamų valstybės įmonių valdymą. Tokių praktikų dangstymas iš Vyriausybės pusės kelia esminę abejonę ir dėl visų viešųjų finansų skaidraus valdymo.

Rezultatas: 7 iš 10

Darnus valstybės valdymas

Kova prieš korupciją – geros pradžios įdirbis išsikvepia

Tai buvo viena iš kelių svarbiausių LVŽS programos dalių, kuri susilaukė didelio rinkėjų palaikymo 2016 metais. Programos įgyvendinimą simbolizavo stambios sisteminės politinės korupcijos parlamentinis tyrimas (kitaip – Bako tyrimas ar „MG Baltic“ tyrimas), kuris sėkmingai užbaigtas 2018-ųjų pavasarį. Nors tyrimas padarė didžiulį teigiamą poveikį, tačiau jo išvadose nurodytos būtinos kovos prieš korupciją priemonės užstrigusios. Pavyzdžiui, lobistinės veiklos teisinio reguliavimo pertvarka tapo pajuokos objektu, kuri kels daugybę sveiko proto problemų įsigaliojusi 2021-ųjų pradžioje. Kita svarbi planuota priemonė – civilinio turto konfiskavimo įrankiai – nors ir įtvirtinti, tačiau faktiškai nėra efektyviai taikomi. Tad sėkmingo tyrimo nelydėjo tolesnė teisėkūra – 2018-aisiais ją stabdė ir pasyvi Vyriausybės pozicija, o 2019-aisiais po rinkimų kampanijų valdančiajai daugumai susidėjus su kriminalinėmis tomaševskių, gražulių ir Darbo partijomis pagrindinis antikorupcinės programos lyderis Vytautas Bakas tapo nebepageidautinas valdančiojoje daugumoje.

2018-05-30 NSGK tyrimo spaudos konferencija

LVŽS programoje buvo deklaruotas atvirumas ir siekis tirti visus įtartinus atvejus, tačiau faktiškai atskirų atvejų tyrimai arba vyko labai lėtai, arba visai buvo nutildomi. Trąšų importas, Mindaugo Basčio ryšiai su Kremliumi, sprendimai dėl premjero ir J.Narkevič kelių ir namo remonto, LVŽS kandidatų Klaipėdoje kampanijų lėšos iš jūrų uosto verslininkų, Irinos Rozovos ryšiai su Kremliumi – tai tik keli pavyzdžiai, kai visapusiško skaidrumo deklaracija liko tik tuščiu programos tekstu. Ir tai dėsningai sulaukė aštrios bei pagrįstos viešosios kritikos.

Rezultatas: 4 iš 10

Valstybės valdomų įmonių pertvarka – sėkmės istorija su liūdnoka nūdiena

Jau minėtos urėdijos buvo tik vienas iš daugelio pokyčių ir skaidrumo laukusių valstybės valdomų sektorių. Lietuvos geležinkeliai, visas tinklas valstybinių kelių priežiūros įmonių, Lietuvos paštas ir daug kitų smulkesnių ar stambesnių valstybės kontroliuojamų įstaigų, kurios buvo tapusios politinių partijų „lesyklomis“.

Pokyčiai, kurie prasidėjo jau 2017 metų pradžioje, buvo daug žadantys. Deja, tačiau 2019 metų pradžioje įvykęs konfliktas dėl LVŽS kandidato Klaipėdoje interesų konflikto gaunant paramą kampanijai iš kontroliuojamų uosto verslininkų, tapo priežastimi, kodėl daugelį šių pertvarkų vykdęs Rokas Masiulis tapo persona non grata valdančiojoje koalicijoje. Likimo pirštas, tačiau jo vietą užėmęs Jaroslav Narkevič tapo korupcijos Vyriausybėje simboliu, kai „Covid-19“ fone ėmėsi skirstyti viešąsias lėšas akivaizdžiai asmeninių interesų naudai.

2018-01-23 spaudos konferencija dėl LRT tyrimo

Šiandien jau niekas neprisimena, tačiau būtent LVŽS veiksmai lėmė, kad nacionalinis transliuotojas (Lietuvos radijas ir televizija) tapo skaidresnis ir iš jo išnyko anksčiau viską valdę skydinės valdovai. Ir vėlgi, gera pradžia vėliau virto LRT tyrimų persekiojimu, kai buvo bandoma teisiniais ir procedūriniais įrankiais užkardyti korupcinių atvejų viešinimą.

Kitas dalykas, jog kai kuriose srityse valstybės valdomų įmonių rezultatai yra sunkiai pamatuojami trumpu laikotarpiu. Štai valstybinė „Lietuvos energija“ netrukus bus trečdaliu privatizuota, o energetikos sektorius po Astravo atominės elektrinės paleidimo iki pat 2025-ųjų gyvens didelės nežinios sąlygomis, ką jau kalbėti apie neįgyvendintą politinį siekį nepirkti šios elektrinės gaminamos elektros energijos.

Rezultatas: 8 iš 10

Vietoj pabaigos

Beveik ketveri metai politikos komunikacijoje prabėgo kaip akimirksnis – tai dėsninga, nes savo turiniu, sparčiai besikeičiančia situacija ir kasdien vis naujais iššūkiais ši profesinės veiklos sritis tikrai lenkia bet kurią kitą. Todėl adrenalino čia niekada netrūksta – tačiau trūksta nuoseklaus vertybių gynimo, trūksta racionalių argumentų, trūksta solidaus ir sistemingo savo pozicijos puoselėjimo.

Todėl po ketverių metų išeinu su prieštaringais jausmais – džiaugiuosi prisidėjęs prie reikalingų pokyčių, liūdžiu, kad kai kurie iš jų buvo laikinos sėkmės istorijos (ir jau baigėsi), viliuosi, kad kai kurie darbai paliko pradžią, kurią toliau kažkas tęs. O šiandien politikai sakau „Iki!“.


POST SCRIPTUM:
Ar patarėjas gali kritikuoti prieš valstybę pradėjusį veikti buvusį klientą?

Šis įrašas atsirado po ilgokų diskusijų su labai skirtingais žmonėmis. Vieni sakė, kad apie buvusius klientus kalbėti – tai tas pats kaip kalbėti apie mirusius, t.y. galima tik gerai. Kitiems mano atvira kritiška pozicija – tik asmeninės nuoskaudos ir nesėkmės įrodymas.

Apsispręsti paskatino keli pokalbiai su keliais buvusiais LVŽS lyderiais. Kai kurie iš jų kartu su manimi dalyvavo dar 2019-ųjų liepą vykusiame „LVŽS demokratijos forume“, kur buvo keliami labai panašūs klausimai, kalbama apie reikalingą nuomonių įvairovę, pokyčius. Jau tada matyta, kad LVŽS eina ne demokratijos didinimo, bet priešingu keliu. Tiesa, reikia pripažinti, kad iš anuomet ten dalyvavusių sąjungos lyderių daugelis dabar jau arba visiškai išmesti iš šios politinės jėgos, arba nustumti į politikos užribį.

Per praėjusius metus LVŽS pradėjo nuosekliai ir aktyviai griauti demokratinę valstybės sandarą – iš pradžių bandyta sugriauti rinkimų sistemą sumažinant daugiamandatės kartelę iki 3 proc. (ir taip priimant visus bebrus, tomeševskius, gražulius ir Darbo partiją). Vėliau nuosekliai pradėta ginti korupcinė Jaroslav Narkevič veikla, o po Baltarusijos įvykių nesiimta jokių priemonių prieš atvirą tomaševskių paramą Lukašenkai.

Praėjusią savaitę 400 tūkst. tiražu išleistas žurnalas „Neliečiamieji“ yra dar vienas smūgis sutelktos Lietuvos ateičiai – didžiuliu tiražu siekiama skleisti neapykantą kitokiai Lietuvos vizijai, piliečiai manipuliatyviai kiršinami ir siekiama mus visus suskaldyti – deja, bet Lietuvos priešų naudai… Tai buvo paskutinis lašas, kuris sunaikino bent kokias viltis, kad dabartinė LVŽS dar gali turėti kokį nors ryšį su puikia 2016-aisiais laimėjusia „Darnios Lietuvos“ vizija.

Nuotolinio ne(si)mokymo chaltūra – proga ministrui ir komandai atsistatydinti

Mokslo metai prasideda už 10 dienų. Vakar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pristatė „Nuotolinio mokymo(si) / ugdymo(si) vadovą“ (visas dokumentas – čia), kuriame pateiktos rekomendacijos tokiais sudėtingais klausimais kaip ugdymo organizavimas, mokymo, mokymosi ir vertinimo praktika, infrastruktūra, virtualioji mokymosi aplinka / įrankiai, skaitmeninis ugdymo turinys, profesinis tobulinimas(is), kokybės užtikrinimas, personalo ir mokinių gerovė, bendradarbiavimas ir tinklaveika.

Tam, kam mokyklos ir jų bendruomenės turėjo laiko nuo birželio pradžios (realiai – ir didelę dalį gegužės), dabar paliekama vos dešimt dienų. Suprantama, jog visos rekomendacijos ir tvarkos bus nagrinėjamos ir diegiamos (tų, kurie bent kažką suspės) skubos ir klaidų tvarka. Už tai visa atsakomybė tenka ministerijai, kuri nepateisinamai vėluoja diegti esminius ugdymo proceso pokyčius.

Atsakomybė ministerijai tenka ne tik moralinė, bet ir teisinė . Vyriausybės dar birželio 10 dieną savo pasitarime nusprendė (protokolo Nr. 28, 1 klausimas) patvirtinti „Covid-19 valdymo strategijos įgyvendinimo priemonių planą“. Šio plano 4.5. punktas aiškiai nurodo priemones, kurios turėjo būti įgyvendintos pasiruošiant nuotoliniam ugdymui rudenį.

Galiu tik priminti, kad iki šiol…

… ministerija nėra parengusi centralizuoto ir atviros prieigos nuotolinio mokymo TURINIO.

… ministerija nėra parengusi nuotolinio mokymo METODIKŲ mokytojams, nėra aišku, kaip jas turės vykdyti ir patys mokiniai (su tėvų pagalba).

… ministerija nėra paruošusi (apmokiusi) MOKYTOJŲ ir MOKINIŲ (bei jų tėvų) dirbti nuotoliniu būdu.

… ministerija nėra pateikusi pakankamai techninės ir programinės įrangos MOKYTOJAMS ir MOKINIAMS dirbti nuotoliniu būdu.

Kiek tam skirta papildomų lėšų, kad būtų pasitelktos visos įmanomos edukologų ir ne tik pajėgos? Klausimas – retorinis… Tuo pat metu Vyriausybė yra skyrusi šimtus milijonų eurų įvairiems nereikalingiems ir beprasmiams statybos darbams – t.y. mokyklų betonui. Ką jau kalbėti apie tomaševskių lygio sprendimus, kai korupciniais sprendimais Covid-19 pretekstu vėlgi šimtai tūkstančių ir milijonai eurų skiriama asmeninių ministrų asmeninių kelių asfaltavimui.

Visa tai yra tiesioginė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovų komandos atsakomybė. Ir proga atsistatydinti.

Ministerijos paskelbtame nuotolinio mokymo(si) vadove deklaruojama, kad vienintelis pradinukų tėvų rūpestis – emocinio mokymosi fono sukūrimas. Tuo metu visiškai ignoruojama, kad būtent tėvams tenka pareiga rūpintis visa nuotolinio mokymo technine baze, jos priežiūra ir problemų valdymu. Akivaizdu, kad daugelis Lietuvos tėvų tam ne tik neturi tinkamų kompetencijų, bet dažnai (įvertinant aukštus techninius reikalavimus siūlomoms mokymo priemonėms) ir finansinių išteklių.

Atskira visiškai ignoruojama nuotolinio mokymo(si) problema – saugaus interneto principų laikymasis. Pavyzdžiui, daugelis saugaus interneto programų aiškiai draudžia jaunesniems nei 13 metų vaikams kurti socialinių tinklų ar kitų platformų paskyras ir leisti jomis laisvai naudotis. Tuo metu pagal ministerijos rekomendaciją tokios paskyros „Google“ (Classroom) arba „Microsoft“ (Teams) platformose turėtų būti sukurtos jau net pradinukams (~6-7 metai) ir jiems būtų suteikta prieiga naudotis neribotai! Kaip daugelis Lietuvos mokyklų sukontroliuos, ką veikia pradinukai (bijau pagalvot ir apie vyresniųjų „galimybes“) su tomis paskyromis? Kokį turinį siuntinėjasi tarpusavyje? Kieno ištekliais ir kieno darbo valandomis bus vykdoma ši priežiūra? Galų gale – kurios mokyklos tam turi bent teorinę kompetenciją? O juk kiekvienoje klasėje turime gabių vaikų, kurie šią galimybę greitai atras ir išnaudos bet kam, bet tik ne mokymuisi.

Deja, bet tenka konstatuoti, kad per tris vasaros mėnesiu pagrindinė už švietimą atsakinga ministerija iš esmės tik imitavo procesą ir mokiniai (bei jų tėvai) rudenį turės grįžti į balandžio ir gegužės mėnesio chaosą, kuriame galios tik bazinė taisyklė – „Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“.

Ir būtent dėl to – dėl sužlugdytos galimybės ramiai pasiruošti nuotoliniam mokymuisi – ministras Algirdas Monkevičius su visa komanda turi atsistatydinti.

Tiesiog priminsiu – ministerijos VAKAR pristatytame Vadove pateiktos rekomendacijos dėl nuotolinio mokymo/ugdymo: (a) organizavimo, (b) mokymo, (c) mokymosi, (c) vertinimo, (d) infrastruktūros, (e) virtualios mokymo aplinkos, (f) įrankių, (g) ugdymo turinio, (h) profesinio tobulinimosi, (i) kokybės užtikrinimo, (j) personalo gerovės, (k) mokinių gerovės, (l) bendradarbiavimo, (m) tinklaveikos.

Liko 10 dienų.

Komentaras skelbtas interneto portale lrt.lt.

« Older posts Newer posts »