Šiandien sukanka lygiai vieneri metai, kai viešai vienas kitam pažadėjom būti kartu. Ar suspėjom tuos metus pastebėti? Suspėjom! Turbūt svarbiausia, jog suspėjom vienas kitą pastebėti, o ne tik bėgti nuo darbų iki parduotuvių lentynų ar nuo švenčių iki saldaus rytinio miego.
Jeigu kas dar abejojat, jog šeima yra geriausias sprendimas, tai galiu asmenine patirtimi pasidalinti – gyvenimas tik gerėja. Nors jau senokai palikęs mamos ir tėčio namus turėjau daaaug laisvės ir ne mažiau įdomių akimirkų, tačiau tik atradęs savo antrą pusę galiu džiaugtis, jog tos akimirkos tęsiasi ir nėra tik pavieniai saulės šyptelėjimai.
Tuo pat metu gyvenimas kartu – tai ir nauja atsakomybė, ką reikia ne tik patirti, bet ir atitinkamai keistis. Pareiga gerbti savo artimiausią žmogų išoriškai gali būti sunki, tačiau kartu itin prasminga. Tas prasmingo kelio jausmas ir veda pirmyn, smagioms akimirkoms kartu suteikia nepajudinamą pamatą.
